„Nesu labai dažnas filosofo, dirbančio ir Komunikacijos fakultete, pavyzdys, bet nesu ir absoliuti išimtis. Yra tokių, kurie, pavyzdžiui, dėsto vizualinę komunikaciją ir laisvalaikiu užsiima filosofija. Bet yra ir tokių kaip aš, kuriems pasisekė“, – prisipažįsta Filosofijos ir Komunikacijos fakultetų docentas Kęstas Kirtiklis. Ką šios iš pirmo žvilgsnio nederančios disciplinos turi bendra? Ar apie šiandienos komunikacijos problemas galėtume padiskutuoti su Sokratu, Platonu ar Aristoteliu? Kalbamės su doc. K. Kirtikliu.

Gal pradėkime pokalbį nuo bendresnio klausimo: kaip apibūdintumėte komunikacijos filosofiją? Ką ji tiria?

Jau kuris laikas didžiuma filosofų nebesiekia visko apimti ar žinoti, pasisakyti visais klausimais. Kai kurie, tiesa, tebemano, kad filosofija kelia tik didžiuosius klausimus apie tai, koks yra pasaulis, kas yra tiesa, gėris, grožis ar meilė. Ne taip jau mažai filosofų nuklydę į siauresnes temas ir jose bando žiūrėti, kaip šios didžiosios filosofinės problemos kyla konkrečiu aspektu konkrečioje situacijoje. Per pastarąjį šimtmetį suklestėjo kalbos filosofija, socialinė filosofija, sąmonės filosofija. Komunikacijos filosofija yra viena iš tokių disciplinų. Ji dvilypė, nes, viena vertus, tyrinėja, kas yra komunikacija žmogui ir kokią reikšmę ji turi žmogaus gyvenime. Kita vertus, ji tyrinėja komunikacijos mokslų prielaidas: ką tiri tuomet, kai tiri komunikaciją?

Ar komunikacijos filosofijos užuomazgų galima aptikti pirmųjų romėnų ir graikų filosofų darbuose?

Vieni komunikacijos, arba medijų, filosofiją kildina iš Platono. „Faidre“ jis rašė apie tai, koks blogas yra raštas ir kaip jis neigiamai veikia atmintį, t. y. pateikė medijų kritiką. Yra manančiųjų, kad apie komunikaciją iš dalies rašoma Platono dialoguose „Faidras“, „Gorgijas“, Aristotelio „Retorikoje“. Tai tarsi leistų teigti, kad komunikacija turi ilgą tradiciją ir kad komunikacijos filosofija buvo įdomi net graikams. Aš taip drąsiai nesakyčiau. Filosofijoje turime privilegiją, kuria pasigirti galėtų ne tiek ir daug kitų mokslų: mūsų klasikai nemarūs. Sunkiai įsivaizduoju fiziką ar astrofiziką, šiandien diskutuojantį su Ptolemajo sistema, bet nesunkiai įsivaizduoju šiuolaikinį filosofą, diskutuojantį su Platonu. Nors nei pastarojo, nei Aristotelio negalėtume pavadinti komunikacijos filosofais tikrąja, griežtąja prasme.

Kai apie komunikaciją mąstai kaip mokslininkas, komunikacijos tyrinėtojas, mąstai konkretaus tyrimo perspektyvoje. Kai apie komunikaciją mąstai kaip filosofas, pereini į Vakarų mąstymo perspektyvą. Tuomet gali padaryti išvadą, kad apie daugelį šiandienių problemų galėtum pasikalbėti su Platonu, Aristoteliu ar Johnu Locke‘u. Galima juos padaryti šiandienių problemų sprendėjais, bet per drąsu būtų sakyti, kad Platonui, Aristoteliui ar Locke‘ui rūpėjo pati komunikacija kaip problema.

Komunikacijos filosofija atsirado palyginti neseniai. Kas tai lėmė?

Tai pirmiausia lėmė modernaus pasaulio pokyčiai. Pavyzdžiui, prieš 150 metų Lietuva buvo agrarinis kraštas su smulkiomis bendruomenėmis. Anuomet daug dalykų nereikalavo jokių paaiškinimų ir apie daugybę jų tiesiog nereikėjo kalbėtis, nes viskas buvo savaime aišku. Žmonės įsipaišydavo į tam tikrą socialinę, kultūrinę struktūrą ir joje praleisdavo visą gyvenimą.

Prieš gerą šimtmetį Lietuvoje prasidėjo miestų augimas, urbanizacija, industrializacija. Persikėlimas į miestus lėmė didelio žmonių kiekio vienoje vietoje atsiradimą. Miestas nebuvo tradicinė bendruomenė. Kartais galvoju, kad ankstyvam lietuviškam mąstymui apie miestą didesnę įtaką padarė Ryga nei Vilnius. Mūsiškiai važiuodavo į Rygą arba Mintaują (dabar Jelgava) studijuoti. XIX a. Rygoje susipynė vokiškas, rusiškas ir latviškas kultūros klodai. Tad lietuviams susikalbėjimas turėjo būti egzistencinė problema. Jeigu nesusikalbi, vadinasi, esi pasmerktas žūti.

Be to, iki Antrojo pasaulinio karo atsirado daugybė šiandienių masinės komunikacijos priemonių. Iki tol žmonės rašydavo vieni kitiems laiškus. Buvo aišku, kas su kuo bendrauja. Kai atsirado radijas ar televizija, tapo nebeaišku, kam konkrečiai asmuo kalba. Masinės komunikacijos išplitimas ir lūžis neabejotinai prisidėjo prie komunikacijos tapimo problema.

Esate rašęs, kad komunikacijos filosofija apmąsto komunikacijos reikšmę žmogiškoje egzistencijoje. Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau?

Gana dažnai filosofai, mąstantys apie komunikaciją, sako, kad pavienio individo kaipo tokio iš principo nėra arba sunku jį įsivaizduoti. Žmogų nuolat kuria ir palaiko įvairūs santykiai, kurie bent jau Vakarų pasaulyje dabar retai būna tradiciniai, kai gimstame tam tikroje kultūrinėje terpėje ir mums nekyla jokių papildomų klausimų. Medijos, masinė, tarpasmeninė komunikacija dažnai nulemia tai, kaip elgiamės, kaip matome save, kaip į save žiūrime, projektuojame, suvokiame, kuriame ar perdirbame. O jeigu visai egzistenciškai klausiate apie žmogų ir komunikaciją, galima kelti klausimą: ar žmogus gali nekomunikuoti? Yra manančiųjų, kad negali, o tai jau stiprus teiginys apie žmogaus prigimtį ir jo santykį su pasauliu.

Gal galėtumėte pateikti šiandien aktualių praktinių pavyzdžių, problemų, kurias komunikacijos filosofija padėtų išspręsti?

Tai kartu klausimas apie tai, kiek apskritai galima filosofiją panaudoti praktiškai. Mano galva, principinė galimybė yra, tereikia noro. Tarkime, pabėgėlių krizė. Ką apie ją galėtų pasakyti filosofas, mąstantis apie komunikaciją? Ko žmonės bijo? Kodėl pabėgėliai jiems atrodo it baubas ir problema? Jie kitokie, nes atėję iš kitos kultūros. Bijome, kad artimiausioje aplinkoje atsiras svetimų. Bijome dviejų nebendraujančių, nesusikalbančių, net nesikalbančių bendruomenių.

Dažnai paklūstame vadinamajam transmisiniam komunikacijos modeliui: yra siuntėjas, gavėjas, o tarp jų – pranešimas. Mąstant transmisiškai, baiminamės, kad nesusikalbėsime, kad pranešimai nepasieks adresatų, kad bus iškraipyti. Ši baimė sumažėtų, jeigu mąstytume apie komunikaciją ne kaip apie „Tau pasakysiu, kaip yra, o tu elkis atitinkamai“, bet kaip apie „Susėdame ir deramės dėl prasmės: nenoriu nieko įdiegti per prievartą. Gerai būtų, kad ir tu nenorėtum“. Mūsų pranešimų reikšmės turi gimti derybose. Filosofija kviečia permąstyti pačią komunikacijos koncepciją. Komunikacijoje dalyvauja begalė prasminių niuansų, kylančių iš visų pokalbio partnerių. Manyčiau, kad pergalvojimas, kitoks komunikacijos supratimas galėtų būti vaisingas.

Šiuolaikinė komunikacija sparčiai vystosi. Atsiranda vis naujų komunikacijos priemonių, išplito socialiniai tinklai, žmonės bendrauja čia ir dabar. Kiek komunikacijoje lieka vietos filosofijai?

Vėlgi galime galvoti apie tai, kiek apskritai šiuolaikiniame pasaulyje lieka vietos filosofijai ir lėtam mąstymui. Žmonės visko nori greitai. Antra vertus, klasikiniai filosofijos klausimai niekur neišnyksta. Galima jų nebekelti. Abejoju, ar kada nors žmonės pradėdavo rytą užduodami sau klausimą, ką čia darau, kam čia esu? Ir dabar žmonės taip nedaro.

Pastaruoju metu praleidžiame labai daug laiko su masinės komunikacijos priemonėmis. Komunikacija iš vienas–vienam ir vienas–daugeliui tapo daugelis–daugeliui. Socialiniai tinklai pakeitė mūsų įsivaizdavimą apie komunikaciją. Ar kam nors kyla klausimų, kas vyksta Facebook’e? Norisi tikėti, kad tokie klausimai keliami. Yra, tarkime, kinas, apie kurį nereikia galvoti, ir yra kinas, apie kurį pagalvoti reikia. Yra filmų, po kurių įsijungei kitą filmą ir žiūri toliau. Yra filmų, kuriuos pažiūrėjus norisi pabūti ramiai. Tai rodo, kad pasaulis nėra absoliučiai nupopsėjęs ar nubanalėjęs, kaip kartais esame gąsdinami. Man norisi tikėti, kad kai socialiniame tinkle nurodau savo būseną ar nufotografuoju vištieną, kurią valgiau, prasminga klausti, ar tai komunikacija. Tikiu, kad yra žmonių, kurie klausia: „O kas gi čia išties vyksta?“

VU naujienos