Evgenios Levin nuotrauka

Esama žmonių, perkopusių aštuonias ar devynias dešimtis, kurių nieku gyvu nepavadintum senais. Amžius nėra pagrindinis jų bruožas. Ne, jie neneigia savo senatvės – tiesiog ji jiems nėra kliūtis būti savimi. Nežinia, kiek tai jų pačių nuopelnas, o kiek – Dievo malonė. Taigi, ta drąsa būti savimi, nepaisant amžiaus, turbūt labiausiai ir žavi. Taip pat ir išmintis, vidinė ramybė ir dvasinė branda. Jie – tai ir gyva istorija, menantys laikus ir vietas, kurie įamžinti senose fotografijose. Praminiau juos „žieminiais obuoliais“ – ilgiausiai išsilaikančiais, paties sodriausio skonio, skanaujamais vėlyvą rudenį.

Vienas tokių – Leonas Stepanauskas (g. 1926). Nors ir būdamas garbaus amžiaus, lig šiol aktyvus žurnalistas. Gyvenantis tarp Vilniaus, Marijampolės ir Berlyno. Vienas keliaujantis traukiniais ir lėktuvais. Nepaprasto likimo ir turtingo gyvenimo žmogus. Pažinojęs rašytojo T. Manno šeimą ir buvęs vienas iš jo namelio Nidoje „gelbėtojų“. Paslaptingasis dainos „Žvaigždutė“ eilių autorius. Mažo Suvalkijos miestelio berniūkštis, gėręs kakavą prie vieno stalo su rašytoju Antanu Vienuoliu, išdrįsęs parašyti laišką tuo metu naujam išrinktam popiežiui ir gavęs jo palaiminimą.

Gerbiamas Leonai, išduosiu skaitytojams paslaptį – artėjate prie 90-ties. Tačiau negali atsistebėti Jūsų jaunatviškumu, sveikata, veiklumu ir energija. Iš kur visa tai?

Tiesą sakant, ši „gerontologiškai“ nuspalvinta tema manęs labai nedžiugina. Jeigu čia būtumėt ne jūs, į šį klausimą neatsakyčiau. Todėl, kad į tai nesigilinu, ir nežinau, iš kur visa tai. Turim tai, ką turim. Jūs gi žinot, ką aš darau. Keliskart per metus atvažiuoju į Lietuvą. Dabar dėl donelaitikos, anksčiau buvo T. Mannas ir kita – kasdieniai žurnalistiniai darbai. Aš visu tuo gyvenu ir suvokiu, kad čia galiu kai ką nuveikti. Jei blogiau matau, užsidedu akinius, ir tiek. O šiaip neturiu jokios dienotvarkės, jokio sveikos gyvensenos plano. Jokių dviračių, jokio ėjimo su lazdomis – nieko. Rytais stengiuosi keletą valandų rašyti, kaip darydavo T. Mannas. Tai mane organizuoja. O visa kita – kaip Dievas duos. Aš net neplanuoju savo kelionių į Lietuvą. Kai pajuntu trauką, tada ir važiuoju. Taigi – jokio plano, jokio sporto, jokių dietų. Mano mama sakydavo, kad 200 metų Švč. Marijos paveikslas, kurį išsaugojo mūsų šeima, globojo mane.

Leono Stepanausko tėvai Elena ir Pranas, 1923 m.

Koks ankstyviausias Jūsų vaikystės prisiminimas?

Anksčiausias prisiminimas – šviečia saulė (gimiau birželio mėnesį), kaimas, aukšta žolė, ateina mano tėvas ir šaukia: „Mūsų Leonui šiandien šešeri metai!“ Ir nuo to viskas prasideda. Mano tėvas buvo Lietuvos karininkas, geras Stepono Dariaus draugas – jie drauge baigė Lietuvos karo mokyklos 4-ąją laidą. Kartą būsimasis mano tėvas per manevrus užklydo į sodybą Janaukos kaime, esančiame keturi kilometrai nuo Kalvarijos, kur gyveno mano mama, ir su ja susipažino, ją vedė bei vėliau čia apsigyveno. Čia prabėgo mano vaikystė.

Tiesa, tėvas buvo nevykęs ūkininkas. Jis, kaip atsargos karininkas, turėjo ginklą. Kartą atbėga mūsų bernas, šaukdamas, kad vilkai graužiasi į tvartą pas avis, tai yra, kad tėvas eitų vilkų šaudyti. O jis tuo metu skaitė knygą. „Palauk, baigsiu puslapį“, – atsakė bernui.

Tačiau tėvas buvo geras strategas. Jo dėka aš kažkokiu būdu baigiau gimnaziją būdamas 16 metų. Tai visa laimė – antraip aš čia turbūt nebūčiau baigęs dviejų universitetų, būčiau buvęs blaškomas ir nieko nepasiekęs.

Motina buvo tikra motina, nepaprastai mylėjo savo vaikus. O tėvas – fantastas. Bet ką padarysi – karininkas. Visai neseniai Marijampolės laikraščio darbuotoja parašė straipsnį apie kažkokią katalikų veikėją, kuri, pasirodo, buvo mūsų tarnaitė, kai aš buvau vaikas. Ta žurnalistė mus suvedė. Ir kai senutė pamatė, kad aš gyvas ir sveikas, sušuko: „Tai čia tas Nytukas!“ (Kai buvau mažas, mane vadino Leonyčiu. O aš neištardamas, save vadinau Nyčiu, Nytuku.) Taigi, mano amžiuje (tai buvo prieš keletą metų) sutikti žmogų, kuris į mane žiūrėjo kaip į mažą vaiką, buvo nepaprastas dalykas. Džiaugiuosi, kad dar spėjau ją aplankyti, taip pat ir su savo dukra bei anūke, nes netrukus senutė mirė. Ir tie prisiminimai, kurie byrėjo iš jos lūpų, rodė, kad mano tėvas buvęs tikras karininkas. Ji buvo viena iš trijų mūsų tarnaičių, kuri turėjo rūpintis vien vaikais. Tačiau vasarą, kai karvės duodavo daugiau pieno, eiti melžti tekdavo ir jai. Tada mano tėvas paimdavo jos sunkų kibirą ir nešdavo – bet tik iki sodo. Taigi – tikras karininkas (juokiasi).

Ką atmenate iš savo mokyklinių laikų?

Trylikametis Leonas Stepanauskas su skauto uniforma

Mokyklos pradžios neatsimenu, atrodo, kad pradinę sugebėjau pabaigti per dvejus metus – dėl to gimnaziją baigiau neturėdamas septyniolikos.

Progimnaziją lankiau Kalvarijoje, Suvalkijos miestelyje, už keturių kilometrų nuo mūsų sodybos, todėl žiemomis gyvendavau pas savo dėdę Kalvarijos vaistininką, kaip sakoma, „ant kambario“. Mano dėdė bičiuliavosi su rašytoju A. Žukausku-Vienuoliu, kuris taip pat buvo vaistininkas ir neretai svečiuodavosi dėdės namuose. Tiesa, mano dėdė visiškai nenutuokė, kad jo bičiulis rašo. Taigi dėdė, teta ir A. Žukauskas-Vienuolis gerdavo kavą, o aš drauge su jais prie vieno stalo – kakavą.

Prieš dvejus metus atnaujinau pažintį su Anykščių A. Vienuolio muziejumi. Pasirodo, jo direktorius jau beveik dešimtmetį mane „medžiojo“. Ir štai kodėl. Kai aš kadais baigiau universitetą ir dirbau Lietuvos radijuje, mes su A. Vienuoliu po daugelio metų vėl susitikom. Tada jam pasisakiau, jog aš – tai tas berniukas, gėręs kakavą aname vaistininkų „vakarėlyje“. Jis mane atpažino ir užsimezgė mūsų draugystė. Netrukus universitete vyko A. Vienuolio 70-mečio minėjimas. Ir aš, tuo metu jaunas radijo žurnalistas, atvykęs su Lietuvos radiju daryti reportažo, įsirašiau visas ten pasakytas jo kalbas. Tą unikalų įrašą išsaugojau iki šių dienų. O A. Vienuolio muziejaus direktorius kažkaip apie tai sužinojo ir dėl to mane bandė „pagauti“. Taigi, neseniai aš tą įrašą padovanojau šiam muziejui.

Kaip suprantu, kakavos gėrimas drauge su A. Vienuoliu – labiausiai Jums įstrigęs to meto prisiminimas?

Ne tik šitas. Besimokydamas Kalvarijoje „stebinau“ savo dėdę bei kitus netinkamu elgesiu.

O mano dėdė labai bičiuliavosi su Kalvarijos kunigija, buvo gerbiamas asmuo miestelyje ir bažnyčioje. Ir staiga suserga tuometinis popiežius Pijus XI, liūdi visi Kalvarijos kunigai, na, ir aš drauge. Po to netrukus išrenka popiežių Pijų XII, tada visi džiaugiasi, na, ir aš taip pat. Tada nueinu į savo kambarėlį ir nusprendžiu pasveikinti naująjį popiežių. Parašau jam laišką lietuviškai ir įmetu į pašto dėžutę. Ir tai sudrebina Kalvariją. Popiežius perduoda man palaiminimą. Kalvarijos klebonas, garsusis Mykolas Krupavičius gauna laišką iš popiežiaus nuncijaus, kuriame perduodamas palaiminimas man. Taigi, nepaisydamas visų mano „nusikaltimų“, pats Krupavičius atėjo ir tai man pasakė. Mano motina buvo šventai įsitikinusi, kad šis popiežiaus palaiminimas visą gyvenimą mane saugojo sudėtingiausiose situacijose. Dabar to laiško kopiją su kun. V. Aliulio vertimu ir mano tuometine fotografija galima pamatyti prof. S. Sajausko išleistoje knygoje „Kalvarija ir jos apylinkės“.

Laiškas-palaiminimas nuo popiežiaus Pijaus XII

Dar prisimenu kuriozišką atvejį iš Kalvarijos laikų. Kartą pas mano dėdę vaistininką buvo susirinkę pietų kokie keturi dvarininkėliai, kurie save laikė lenkais. Kaip tik tuo metu mano tėvas atėjo manęs pasiimti. Ir visiems geriant kavą, norėdamas pasipuikuoti savo sūnumi, tėvas paliepė man padeklamuoti eilėraštį. Ir staiga aš kad „užpyliau“: „Kai aš užaugsiu ir sustiprėsiu; tvirtu kareiviu tapti turėsiu ir piktus lenkus iš Vilniaus vysiu.“ Ir visi sustingo. Tada atsistojo mano dėdė ir lenkiškai pasakė: „Nieko nepadarysi, Vilnius – Lietuvos sostinė.“ Tačiau tėvas daugiau nebegalėjo ten pasirodyti.

Esate žinomos B. Dvariono dainos „Žvaigždutė“, kurią pirmoji atliko dainininkė B. Grincevičiūtė, eilių autorius. Jų autorystė iš pradžių buvo priskiriama S. Nėriai. Papasakokite šią istoriją.

Eilėraštį „Žvaigždutė“ parašiau besimokydamas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos paskutinėje klasėje, 1942-aisiais. Jį skaičiau per abiturientų išleistuves. Vėliau eilėraštis buvo publikuotas Kaune ėjusiame žurnale „Savaitė“. Kai gerokai vėliau susipažinau su B. Dvarionu, jis man papasakojo dainos gimimo istoriją. Pasirodo, eilėraštį iš žurnalo išsikirpo Kauno teatro operos primadona Vincė Jonušaitė-Zauneinė, atsinešė pas Dvarioną ir paprašė, kad jis pagal šį eilėraštį parašytų jai dainą. Bet kompozitorius nusprendė, kad tai šiai dainininkei netiks, ir eilėraštį pasidėjo ant savo rašomojo stalo po stiklu. Tačiau gastrolėse su dainininke Beatriče Grincevičiūte jis mano eilėraštį prisiminė ir grįžęs tuoj pat parašė melodiją, skirtą atlikti šiai dainininkei.

Aš to tada dar visai nežinojau, nes tuo metu buvau ne Lietuvoje, o Vokietijoje, vadinamajam „perauklėjimui“. Maskvoje vykdavo kažkokie respublikiniai festivaliai ir ten buvo dainuojama „Žvaigždutė“. Programoje būtinai reikalauta įrašyti ir žodžių autorių. Ir K. Kymantaitė kažkodėl įrašė, kad žodžiai – S. Nėries. B. Dvarionas už šią klaidą yra manęs atsiprašęs.

Pirmąkart dainuojant „Žvaigždutę“ išgirdau po karo, grįžęs iš Vokietijos, kai gyvenau Antakalnyje, Vilniuje, ir švenčiau savo gimtadienį. Atėjo keli draugai – vienas jų buvo konservatorijos studentas. Aš kažko išėjau į lauką ir pro atidarytą langą girdžiu – jis dainuoja. Žodžiai pasirodė pažįstami – pamaniau, kad jis mano kambaryje rado tekstą ir sumanė pagal jį padainuoti. Tačiau net neįtariau, kad tai B. Dvariono muzika.

Kitas nutikimas – sėdėjau su savo bendradarbe S. Binkiene kabinete ir įėjo dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Binkienė mane jai pristatė vardu ir pavarde. Tada B. Grincevičiūtė labai nustebo ir paklausė, ar aš rašau eilėraščius. Sužinojusi, kad esu „Žvaigždutės“ eilių autorius, man ją tada padainavo bei pasišovė supažindinti su kompozitoriumi B. Dvarionu.

Užsiminėte apie pirmąją „ekskursiją“ į Vokietiją…

Tai buvo vokiečių okupacijos metai. Aš buvau prisidėjęs prie vieno kito nelegalaus leidinio, nukreipto prieš vokiečius. Tačiau tai nebuvo komunistiniai leidiniai, nes jei mane būtų areštavę, būtų iš karto sušaudę.

Taigi, 1942-aisiais, dar neturėdamas 17 metų, baigiau Marijampolės gimnaziją ir Vilniaus universitete įstojau į lituanistiką. Tačiau studijuoti teko tik daugiau nei mėnesį, nes vieną naktį gestapas apsupo namą Rudens g. 8, kuriame gyvenau pas gimines, ir mane areštavo. Laimė, viena mano teta buvo mokiusis vienoje klasėje su Lietuvių saugumo policijos skyriaus prie vokiečių saugumo policijos viršininku S. Čenkumi. Ir tada jie sugalvojo mane išgelbėti, atkreipdami gestapo dėmesį, kad mano senelė iš motinos pusės – vokietė. Aš tuo metu sėdėjau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Ir staiga mane pasikviečia pats gestapo viršininkas H. Rauka, trenkia man antausį, išvadindamas mane išdaviku (mat aš esą vokietis) ir išsiunčia perauklėjimui į Vokietiją. Taip atsidūriau Reicho darbo tarnyboje. Mes turėjome specialias uniformas – tai iš esmės buvo paruošimas kariuomenei. Bet mes dirbome su kastuvais – gelbėjome žmones nuolat bombarduojamame Hamburge. Iš mūsų šešių grupelės tada likome gyvi tik du. Manęs nepalietė nė viena skeveldra. Paskui mane perkėlė į Prancūziją, mat aš dėjausi esąs medicinos studentas, ir paskyrė dirbti sanitaru. Galiausiai 1944 m. traukiantis vokiečiams aš pasilikau prancūzų pusėje.

Žurnalistinio darbo pradžia Vilniuje. Leonas Stepanauskas – antras iš dešinės. Jam prie peties dešinėje moksleivė Violeta Palčinskaitė, baltaplaukė moteris Literatūrinio žurnalo moksleiviams redakcijos bendradarbė Sofija Binkienė, kairiajame krašte – dainininkė Beatričė Grincevičiūtė.

Vėliau vėl sugrįžau į Vokietiją, Hamburgą. Ten buvau iki 1946-ųjų, kur susidūriau su pabėgėliais iš Lietuvos. Jie manė, kad Lietuva netrukus taps nepriklausoma, tačiau aš suvokiau, kokia pavargusi po karo visa Europa ir kad jokie amerikiečiai neis Lietuvos vaduoti. Man rūpėjo Lietuvos likimas, tad nusprendžiau grįžti į Tėvynę.

Ir čia mane taip pat saugojo Dievas. Kai traukiau per Oderio Frankfurtą, apsistojau stovykloje, kur buvo surinkti į darbus Vokietijoje išvežtieji ir panašūs. Būdamas ten pastebėjau, kad visus vieną po kito kviečia pašnekesiui. Ir, kaip žinoma, dauguma šių išvežtųjų darbams į Vokietiją atsidūrė Sibire. Taigi, aš iš ten pabėgau. Gėda prisipažinti, bet pagriebiau kažkieno paliktą dviratį ir patraukiau iki pat Karaliaučiaus. Su tuo aplūžusiu dviračiu man pavyko parsigauti iki pat tėvų ūkelio.

Tai buvo 1946-ieji. Aš buvau 20-ties. Tėvas tuo metu ten nebegyveno, nes buvo suvaidinęs skyrybas su motina, kadangi buvo Lietuvos karininkas, tad, atėjus tarybų valdžiai, mums visiems kilo didžiulė grėsmė. Tėvas tuo metu mokytojaudavo mažuose miesteliuose, netgi dėstė rusų kalbą, kurią mokėjo.

Kartą po daugelio metų mane sutikęs jo buvęs mokinys užsipuolė, kad mano tėvas esą buvęs didelis komunistas. Kaip jis jį nubaudęs, visą mėnesį laikęs po pamokų. O atsitiko štai kas. Tada tėvas ėjo septynmetės mokyklos direktoriaus pareigas. Tas mokinukas Stalinui nupiešė ragus. Tada tėvas esą sukėlė tokį triukšmą, kad drebėjo visa mokykla. O aš tam jo buvusiam mokiniui ir sakau: „Kvaily, juk jis tave išgelbėjo. Juk reikėjo kaip nors nuraminti saugumą.“

Grįžęs į tėviškę netrukus išvykau į Vilnių studijuoti, tačiau jau nebe lituanistikos, bet germanistikos. Netrukus J. Baltušis pakvietė mane dirbti į Lietuvos radiją.

Aš vis mėgstu kartoti, kad ponas Dievas kreipė mano kelius. Dabar esu dviejų žurnalistų sąjungų – Lietuvos (manęs kol kas dar neišmetė) (juokiasi) ir Vokietijos – narys. Žurnalistu mane padarė pats gyvenimas, nors niekada nestudijavau žurnalistikos.

Ar tada ir prasidėjo Jūsų, kaip žurnalisto, karjera?

Ne, maždaug nuo 11 ar 12 metų (juokiasi). Aš „leidau“ žurnalą, kurį privalėjo prenumeruoti mano 6 ir 8 metų seserys. Jis vadinosi „Jaunimo balsas“. Ten buvau perpiešęs savo fotografiją ir po ja užrašęs: „Jūsų mylimo žurnalo redaktorius“.

Mano tėvai buvo labai religingi, taigi, iki užeinant sovietams, aš bendradarbiavau su ateitininkų žurnalu „Ateities spinduliai“. Galite susirasti 1939-ųjų numerį, kai buvo atgautas Vilnius. Ta proga parašiau novelę.

Kaip minėjau, vaikystėje buvau didelis padauža. Pavyzdžiui, slapčia įlįsdavome su draugais į vakarinį kino seansą, kur moksleiviai nebuvo įleidžiami. Tuo metu dievinau garsiąją dainininkę ir aktorę Martą Eggerth. Žurnale „Ateities spinduliai“ buvo juokų skyrelis. Ten rašiau humoristinius eilėraščius. Kaip antai: „Merkia akį Marta Eggerth, visi sako, kad tai fest, bet minutės greitai bėga, reiks prie formulių vėl sėst.“

Kai tarpukariu aktorė Marta Eggerth su vyru, garsiu tenoru Janu Kiepura buvo atvažiavusi į Kauną, buvo didžiulis žmonių antplūdis. Tačiau aš, būdamas nedidelio ūgio, pralindau į pirmąsias eiles, ir M. Eggerth, eidama pro šalį, palietė mane savo suknele. Galiausiai aktorę sutikau, kai jai buvo 90 metų, Vokietijoje. Ir padeklamavau jai tą savo eilėraštuką vokiškai.

Čia vieną 1965 metų vakarą Berlyno Rytų stotyje sutinkame iš Vilniaus atvažiavusį vyrų chorą VARPAS. Aš atlieku savo pareigą: įrašomas garsas, filmuojama. Man talkininkauja (savanoriškai) mano žmona Marlena (laiko mikrofoną), tuomet dar tik medicinos studentė

Ar rašėte eilėraščius ir vėliau, ar tik vaikystėje, jaunystėje?

Eilėraščius rašyti baigiau maždaug tada, kai jau dirbau LTSR radijuje ir priklausiau jaunųjų rašytojų sekcijai. Rašiau eilėraščius, panašius į „Žvaigždutę“. Tuo metu „Literatūroje ir mene“ pasirodė straipsnis „Jaunieji kūrėjai neatsisako senumo“. Ir ten keletą mūsų „supylė“ ne bet kas, o E. Mieželaitis. Ir tada nusprendžiau verčiau nerašyti, nei veidmainiauti. Ir viskas išėjo tik į gera. Nes jei būčiau buvęs poetas, būčiau buvęs tik vidutinis, o aš nenoriu būti niekuo vidutiniu. Kaip ir nenorėjau būti vidutiniu aktoriumi.

Suintrigavote. Papasakokite apie tai.

Vaidinti pradėjau dar besimokydamas gimnazijoje. Marijampolės dramos teatre K. Binkio „Atžalyne“ atlikau Jasiaus vaidmenį.

Studijuodamas universitete germanistiką, taip pat mokiausi ir aktorystės. Taigi turiu ir aktoriaus diplomą. Tuo metu aktorystės studija buvo prie Dramos teatro. Ir mane į savo dešimtuką pasirinko lietuvių teatro legenda R. Juknevičius. Tačiau besimokydamas aktorystės meno, aš suvokiau, jog vis dėlto nesu tikras artistas. Kodėl? Juk pakliuvau į geriausiųjų dešimtuką. Tačiau mačiau, kas buvo šalia manęs – H. Kurauskas, B. Bratkauskas. Mačiau jų gabumus ir lyginau su savaisiais. Po pirmojo kurso nusprendžiau, kad čia man ne vieta. Ir dar prisidėjo tai, kad R. Juknevičių dėl politikos išmetė iš Valstybinio dramos teatro, nugrūdo į Žemaičių teatrą – o iš tiesų išgelbėjo, nes kitaip jis būtų „supuvęs“ Sibire. Tada aš ir mečiau aktorystės studijas, be to, mane pusmečiui radijas išsiuntė į Leningradą. Tačiau kai sugrįžau ir dirbau radijuje, kiek­vieną dieną sutikdavau savo buvusius studijų draugus. Ir apėmė toks skausmas, kad J. Rudzinskas man patarė vėl laikyti stojamuosius egzaminus į antrąjį kursą. Taigi aš vėl sugrįžau ir studijavau iki pabaigos. Mane paskyrė dirbti Kauno dramos teatre. Ir tada ėmiau svyruoti. Tačiau dar buvo likę vieni metai iki germanistikos studijų pabaigos universitete. Tai buvo savotiškas „pasiteisinimas“ atsisakyti siūlomos aktoriaus vietos. O galiausiai viską lėmė vienas vakaras. Per studijų baigimo balių man iš vienos pusės sėdėjo M. Mironaitė, o iš kitos – V. Derkintis. M. Mironaitė visiškai „nusitašė“ ir aiškino, kad aš genijus, o štai V. Derkintis – nuostabus senas aktorius – tarė: „Leonai, aš tave myliu. Ir, žinai, turiu tau pasakyti: tu – ne artistas.“ Staiga jis susigriebė, ką pasakęs, bandė viską užglaistyti, tačiau aš jį apkabinau ir padėkojau. Tai jis nulėmė, kad aš drąsiai ir tvirtai nusprendžiau neiti į sceną. Tačiau aktorinės studijos vėliau man labai pravertė – be to nebūčiau padaręs karjeros Vokietijos televizijoje.

Kada ir kaip vėl atsidūrėte Vokietijoje?

Kartą atėjęs į redakciją LTSR radijuje sužinau, jog esu atleistas iš darbo dėl etatų mažinimo. Bičiulė S. Binkienė bandė mane gelbėti, sakydama, jog aš perspektyvus, o ji netrukus išeis į pensiją. O M. Sniečkuvienė su jai būdingu akcentu atsakė: „Drauge Binkiene, čia kitas reikalas.“ O man: „Suprask tai kaip prevencinę priemonę. Išleistas įstatymas, kad susiję su užsieniu negali dirbti atvirame eteryje.“

Ir mane nubloškia į Užupio mokyklą. Tada galvojau, kad tai bausmė, o dabar suvokiu, kad tie treji metai vargingoje mokykloje man daugiausia davė. Tikrai ne mažiau nei universitetas. Ten buvau vokiečių kalbos mokytojas, tikras „fanatikas“ – keturios mano mokinės tapo germanistėmis. Be to, ten aš vadovavau ir literatų būreliui, nes lietuvių kalbos mokytoja atsisakė jam vadovauti.

Tiesa, vėl sugrįžau į radiją, rengiau laidas – literatūrinį žurnalą. Tose laidose kalbėjo ir V. Mykolaitis-Putinas, ir A. Vienuolis, ir tuo metu dar aštuntokė Violeta Palčinskaitė. Bet aš jau buvau „užnuodytas“. Jau turėjau planą vienaip ar kitaip apleisti tą šalį, kur tiek kentėjau.

Tuo metu atsirado galimybė važiuoti į socialistines šalis. Pavyzdžiui, važiuoja gydytojų grupė, joje viena vieta skiriama radijo atstovui. Kadangi aš moku vokiškai, ją duoda man. Taigi lydžiu tą grupę. Lankomės universitetuose, susitinkame su mokslininkais. Ir man prieš akis – pirmo kurso medicinos studentė vokietė. Nusprendžiu paimti iš jos interviu. Aš imu interviu, jį filmuoja ir vokiečių televizija, o aš tuo metu galvoju: „Žinai, kad tu mano žmona?“ Ir po 12 mėnesių ji ja tampa. Tačiau net ir tada, kai susituokėme, mums dvejus metus nebuvo leista susitikti, turėjome dėl to kovoti. Buvo tikimasi, kad mūsų santuoka dėl ilgo išsiskyrimo iširs. Tačiau galiausiai 1963 m. mane išleido pas žmoną į Berlyną.

Su rašytoju Friedrrichu Durrenmatu

Ar ten iškart ėmėtės žurnalistinės veiklos?

O ne. Tačiau čia man ir vėl padėjo ponas Dievas ar popiežiaus palaiminimas. Iš pradžių vargau kelionių biure eiliniu ekskursijų vadovu. Ir štai viena lemtinga ekskursija, kurios dėka buvau pakviestas dirbti į Rytų Vokietijos televiziją. Vedžiau ekskursiją iš Maskvos atvykusiems Žemės ūkio ministerijos atstovams. Juos filmavo ir VDR televizija, tačiau jiems sunkiai sekėsi, ir šie paprašė mano pagalbos. Vėliau televizijos vadovas mane pakvietė dirbti nuolatos. Čia pradėjau dirbti nuo 1968 m., o Vokietijai susivienijus, toliau tęsiau darbą Vokietijos nacionalinėje televizijoje. Buvau vienas iš tų 6 procentų, kurie buvome palikti iš VDR televizijos.

Atsimenu, kai mane priėmė dar į VDR televiziją, jos direktorius uždavė klausimą: kas svarbiausia, kai paruošiate laidą? Aš, suprasdamas, jog tai „suktas“ klausimas, bandžiau atsakyti neutraliai – kad nebūtų klaidų ir pan. O televizijos direktorius pakėlė pirštą ir tarė: „Svarbiausia, kad per tris pirmąsias minutes jūsų neišjungtų.“ Ir tuo vadovaujuosi visą gyvenimą, taip pat ir rašydamas straipsnius taikau panašų principą. Jei skaitytojas nesusidomi pirmąja pastraipa – toliau nieko nebus.

Etatiniu darbuotoju Vokietijos televizijoje dirbau iki 1996-ųjų. Tačiau kai išėjau į pensiją, turėjau užpildyti anketą, kuo galėčiau būti jai toliau naudingas. Taigi aš ir toliau kiekvienais metais pasirašau 4–5 sutartis su Vokietijos televizija ir parengiu tiek laidų. Pavyzdžiui, pernai rudenį Frankfurto knygų mugėje turėjau parengti laidą apie Brazilijos vaikų literatūrą. Televizija taip pat neretai siunčia mane ir į Lenkiją, nes moku lenkų kalbą. Buvau gavęs užduotį išsiaiškinti, kaip Norvegija „susidoroja“ su Knuto Hamsuno, Nobelio premijos laureato, geriausio skandinavų rašytojo, deja, buvusio Hitlerio šalininku, „stigma“.

Nors jau 50 metų gyvenate Vokietijoje (tiesa, dažnai atvažiuodavote ir atvažiuojate į Lietuvą), tačiau likote ištikimas savo tėvynei, jos kultūrai, kalbai. Kaip tai pavyko?

Su Thomo Manno žmona Katia Ciūriche 1965 m.

Kai išvykau gyventi į Rytų Vokietiją, netrukus ten buvau supažindintas su baltistikos profesoriumi V. Falkenhahnu. Jis iš karto priėmė mane į savo ratą ir netgi tapau jo „dešiniąja“ ranka.

Būdamas plačiajame pasaulyje žinojau, kad niekas Lietuva nesirūpina. Jei Stalinas būtų gyvenęs ilgiau, galėjo būti išvežta visa lietuvių tauta. Taigi žurnalistinis darbas atvėrė galimybes tarnauti Lietuvai ir iš svetur. Galbūt ne visuomet tiesiogiai. Tačiau dirbant Lietuvos labui reikėjo naudotis kiekviena menkiausia galimybe.

Pavyzdžiui, mano iniciatyva gimė VDR pirmojo TV kanalo laida „Vilnius–Erfurtas“. Pats važiavau filmuoti į Vilnių. Į šią laidą pavyko įterpti ir Čiurlionį, ir Lietuvos mokslininkų.

Taip pat rašiau straipsnius į Menų akademijos žurnalą „Sinn und Form“. Apie Lietuvą, K. Donelaitį. Beje, tuometinis žurnalo redaktorius, su kuriuo susidraugavau, profesorius V. Girnus labai mylėjo Lietuvą.

Kai susituokėme, mano žmona Marlena iš pat pradžių stengėsi išmokti lietuviškai. Nors ir nebuvo filologė, o medikė, jai tai neblogai sekėsi. Tai buvo jos principas – ką tu turi, tą ir aš noriu turėti. Ir atvirkščiai. Taigi per metus ji išmoko tiek, kad jau galėjo lietuviškai susikalbėti.

Prieš išvažiuodamas iš Lietuvos, dirbau radijuje ir pažinau visą lietuvių tautos kultūrinį elitą. B. Dvarionas, J. Marcinkevičius, J. Čiurlionytė, B. Grincevičiūtė – su šiais žmonėmis buvo užsimezgusios ypatingos draugystės. Kai vasaromis kartą per metus grįždavome į Lietuvą, su jais bendraudavome visa šeima. Taigi mano žmonai pažintis su tokiais iškiliais žmonėmis taip pat buvo akstinas mokytis lietuvių kalbos.

Mano duktė Daina (dabar jau – psichologijos daktarė), gimusi ir užaugusi Berlyne, taip gerai kalba lietuviškai, kad Lietuvoje yra laikoma sava. Beje, dukrai Dainos vardą išrinko mano žmona.

Esate vienas iš Thomo Manno namelio Nidoje „gelbėtojų“. Papasakokite apie tai.

Germanisto kelias iki T. Manno kūrybos, žinoma, yra trumpas. Rašytojas vasarnamį Nidoje pasistatė investavęs dalį Nobelio premijos, kurią gavo už romaną „Budenbrokai“ 1929-aisiais. Per karą namelis smarkiai nukentėjo ir buvo įtrauktas į griautinų pastatų sąrašą. Bet A. Venclova užsibrėžė sovietų valdžiai įrodyti, kad namelį būtina išsaugoti. Komiška, bet tuometė nomenklatūra kėlė klausimą: kam apskritai Klaipėdos krašte reikia ženklų, primenančių apie vokiečių rašytoją? Argumentavome, kad T. Mannas karo metais buvo gerojoje pusėje, kad dėl savo pažiūrų yra vertinamas Sovietų Sąjungoje. Tiesa, tuomet tikslesnių duomenų apie tai, kada konkrečiai rašytojas viešėjo Nidoje ir ką čia veikė, nebuvo. Uždavinį surinkti šią informaciją įvykdžiau ne knygos dėlei, o norėdamas prisidėti prie istorinio vasarnamio išsaugojimo: tiesiog bombardavome skaitytojus „Nemune“, „Literatūroje ir mene“ bei kituose leidiniuose publikuotais tekstais apie T. Manną. Pastangos nenuėjo perniek, ir namelis buvo suremontuotas. 1965-aisiais jis perduotas kultūros reik­mėms, nuo 1987-ųjų namelyje kasmet vykdavo T. Manno seminarai, o 1990 m. įkurta T. Manno draugija – pirmoji Rytų Europoje. T. Manno memorialinis muziejaus statusas vasarnamiui suteiktas 1996-aisiais.

Su 1955 m. mirusio T. Manno šeima ryšį užmezgiau paragintas VDR manistų – rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų. Tada parašiau laišką jo našlei Katiai, gyvenančiai Šveicarijoje, Ciūriche, ir netrukus sulaukiau širdingo jos atsakymo. Taip prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Galiausiai Katia pakvietė mane į svečius. Taigi, laikui bėgant, artimai susibičiuliavome tiek su Katia Mann, tiek su Mannų vaikais.

Mano parašyta knyga „Thomas Mannas ir Nida“ pirmąkart buvo išleista 1987 m., 1997-aisiais – pakartotinai, o 2012 m. dar kartą – lietuviškai ir pirmąkart vokiškai.

Šia tematika esu parašęs dar vieną knygą – rinkinį, kuriame sudėti susirašinėjimo su Th. Manno šeima laiškai bei šios bičiulystės istorija. Pastarąją knygą paskyriau savo dukrai Dainai.

Nuotrauka, su kuria L. Stepanauskas buvo pristatytas vokiečių televizijai

Būdamas jau garbaus amžiaus, keliavote po Islandiją anuometinės nepriklausomos Lietuvos patrioto, keliautojo T. Bieliackino pėdsakais ir parašėte apie jį knygą. 2013-aisiais daug jėgų skyrėte K. Donelaičio 300 gimimo metų jubiliejaus paminėjimui. O kuo gyvenate dabar, ar turite kokių žurnalistinių, kūrybinių planų?

Toks klausimas gali mane versti save laikyti daug svarbesniu net sau pačiam (juokiasi). Esu Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo Baltistenkreis zu Berlin valdybos narys. Jau senokai vis išrenkamas, nes iš manęs, kaip iš žurnalisto, tikimasi gero ryšio, kaip čia sakoma, „su baltų šalimis“. Stengiuosi… Štai buvau įpareigotas visose be išimties 2014 metų susivienijimo konferencijose referuoti apie Donelaičio metų (įrašytų į UNESCO kalendorių) įmintus pėdsakus Lietuvoje ir Latvijoje… Ir netgi kitose šalyse. Aišku, kad Donelaitis man gyva, gyva ir dar kartą gyva lietuvių kultūra, lietuvių kalba, mūsų visų JAI… įpareigojimai. Su tuo susieti ir mano priminimai apie tą, galima sakyti, beveik legendomis apipintą Thomo Manno „namelį“, prie kurio gelbėjimo ir išsaugojimo jaunystėje šiek tiek prisidėjau… Na, gal bus suprasta, jog tai turi būti svarbus TILTAS semtis pasaulio kultūrą, o ir būti perėja Lietuvos kultūrai į kitas žemes. Juolab kad ir T. Mannas, kaip rašytojas, tokiai veiklai buvo labai geras pavyzdys…

Na, nauji mano sumanymai gimsta gimstant naujai dienai. Įsivaizduokite, gyvenu, galima sakyti, Berlyno centre… O prie mano nakties poilsio lango – medžių „galvos“. Net ir palinkęs žilvitis… Gi palangė tokia, kad tinka paberti mažiems mano bičiuliams skanių maisto trupinių… Jie tuoj pat tupia… O mano galvoje (vos pramerkus akis) jau plaukia upė naujų minčių. Tai, ką veiksiu prie kompiuterio… Bet tai, KĄ šiandien ar rytoj ten žersiu, nebylosiu… Tuomet juk jausčiausi TAI jau ir parašęs. Ir tai jau negalėtų antrą kartą gimti…

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš asmeninio Leono Stepanausko archyvo

Kalbino Jurga Žiugždienė