Kiekvienais metais prieš Helovino šventę pasipila krūvos straipsnių, kad tai satanistinė šventė, kad dalyvaudamas joje tu šlovini šėtoną ar net prisidedi prie maginio pobūdžio apeigų. Jau kelinti metai iš eilės prasideda akcijos tokios kaip kad savo profilio nuotraukos facebooke pakeitimas šventojo globėjo paveikslu ir panašiai. Tad, idant nebūtų papildomo ir nereikalingo nerimo, susijusio su Helovino (ne)šventimu, kviečiu kartu pasižvalgyti po šios šventės istoriją, simboliką ir prasmę.

Trumpa Helovino šventės ir pavadinimo istorija

Helovinas pačia giliausia savo prasme yra šventė, atsiradusi keltų žemėse dar iki krikščionybės atėjimo. Pradžioje tai buvo kalendorinė žemdirbystės šventė, neturėjusi nieko bendra su mirusiųjų minėjimu. Senovinis Helovino pavadinimas neturėjo nieko bendra su mirusiaisiais ar juo labiau su šėtonu. Šventė buvo vadinama Samhain kas reiškė „vasaros pabaigą“. Taigi, tai buvo labiau kalendorinė nei dvasinė šventė, nors vėliau atsirado ir mirusiųjų pagerbimo prasmė, kuri ir tapo pagrindine šventės intencija. Iš tiesų nėra žinoma, ar pagoniškais laikais ši šventė turėjo kokią nors ypatingą reikšmę, išskyrus kalendorinę. Panašu, kad mirusiųjų minėjimas šios šventės metu atsirado į keltų žemes atsikėlus katalikų vienuoliams. Iki tol tą dieną buvo švenčiami naujieji metai. Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1-ąją, o jos išvakarėse būdavo šėlstama, kaip ir bet kurios kitos tautos naujųjų metų šventime.

Pats Helovino pavadinimas yra krikščioniškos kilmės. Jis kyla nuo anglų kalbos All Hallows' Eve arba All Saints' Eve. Lietuviškai būtų Visų šventųjų išvakarės. Toks pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1556 metų ir turi visiškai krikščionišką kilmę. Tokiu pavadinimu to meto katalikai vadino dieną prieš Visų šventųjų minėjimą. Taigi, vertinant pavadinimą, jį turėtume suprasti kaip Visų šventųjų minėjimo vigiliją.

Nors Samhain šventės šaknys sieki gūdžią senovę, tačiau 800 metais Katalikų Bažnyčia šią šventę sukrikščionino. Taigi šventė ir toliau buvo švenčiama, tik su kitokiu pavadinimu ir kitokia prasme. Tą dieną pradėtos švęsti specialios mišios ir prisimenami visi mirusieji ir šventieji. Nuo šventės sukrikščioninimo atsiranda pirmieji dabartinio Helovino bruožai. Tik XVI a. atsiranda tradicija prašyti saldainių, o persirengimo tradicija ir Džeko moliūgo tradicija atsirado tik XIX ir XX amžių sandūroje.

Simboliai

Helovino šventėje yra daug simbolių, kurių daug kas baidosi. Dauguma simbolių, naudojamų per Heloviną, turi senovines šaknis, kurių mes nebematome dabartinio suvulgarinto šventimo metu.

Štai moliūgas Helovine atsirado iš tradicinio keltiško žibinto, su jo pagalba, kaip tikėta, mirusieji atrasdavo kelią į skaistyklą. Iki moliūgo iš tiesų buvo naudojama ropė. Jis, švenčiant Heloviną, atsirado tik šventei persikėlus į JAV. Pirmieji moliūgai fiksuojami jau 1837 metais, tačiau jis tuomet buvo suprantamas labiau kaip žemdirbystės šventės detalė ir su Helovinu nebuvo siejamas iki antrosios XIX a. pusės. Moliūgas imtas vadinti Džeko šviestuvu (angl. Jacko' lantern). Tikėta, kad jis padeda apsisaugoti nuo piktųjų dvasių.

Pirmieji Helovino kostiumai fiksuojami tik nuo 1895 metų Škotijoje ir nuo 1900 metų JAV. Ir ši šventės detalė buvo labiau sietina ne su Helovinu kaip tokiu, o su amerikiečių pomėgiu karnavaliniams persirengimams. Iki dabartinių kostiumų atsiradimo pagrindiniai puošybos akcentai buvo rudens detalės (na kaip mūsų mokyklose švenčiam Rudenėlio šventė). Pamėklės ir baidyklės atsirado iš tradicinio puošybos elemento, elementarios kaliausės, kokios buvo statomos daržuose paukščiams baidyti. Pačius persirengėlius vadino guisers, šis žodis reiškia kaukės nešiojimas, persirengimas, su tikslu papokštauti. Tad mes, net turėdami geriausių norų, niekaip negalime persirengimo raganomis ir demonais tradicijos sieti su pirmine šventės prasme, nes persirengimas gimė jau krikščioniškame pasaulyje ir buvo labiau siejamas su derliaus nuėmimo pabaiga, o ne su kokiomis nors dvasinėmis esybėmis.

Saldumynų prašymą per Heloviną istorikai sieja su viduramžiais egzistavusiu kalėdiniu šventimu, kurio metu vargšai vaikščiojo po namus prašydami vaišių, vadinamų dvasiniais pyragėliais. Vėliau toks paprotys atsirado ir per Helovino šventę, kur žmonės gaudavo skanumynų už pažadą pasimelsti už vaišintojo mirusiuosius giminaičius.

Lietuviškas katalikiškas paradoksas

Sekuliarioje visuomenėje žmonės nešvenčia Helovino dėl elementarios priežasties – tai yra amerikonizmas nebūdingas lietuviškoms šventėms. Mes mieliau švenčiame Užgavėnes, nei visiškai svetimą mūsų kultūrai šventę. Užgavėnes mielai pamini ir tūlas lietuvis katalikas, net ir tas, kuris nuoširdžiai piktinasi Helovino, kaip nekrikščioniškos šventės šventimu.

Mes švenčiame Užgavėnes, ir tai iš esmės yra pagonybės reliktas išlikęs krikščioniškoje šalyje, nors principas tas pats. Ir vienur, ir kitur persirengiama velniais, groteskiškai atrodančiomis kaukėmis. Abiejose šventėse yra akcentuojama gėrio ir blogio kova: Helovine bandant apsisaugoti nuo piktųjų dvasių, o Užgavėnėse kaunantis senoviniams dievukams Kanapiniui ir Lašininiui. Abi šventės kilusios iš pagoniškų laikų. Abiejose prašoma saldumynų – saldainių ir blynų. Abiejų pavadinimai atsirado krikščioniškame kontekste. Nors Užgavėnės nebuvo taip įkrikščionintos kaip Helovinas, tūlas katalikas jomis nesipiktina, nes tai mūsiška, sava, pažįstama. Dėl to ir ramu.

Panašumų su kitomis pas mus švenčiamomis šventėmis taip pat gausu. Pavyzdžiui, turbūt dažnas žino paprotį po Kūčių vakarienės palikti maistą ant stalo, nes naktį vėlės ateina pasivaišinti. Štai ir gilioje senovėje tikėta, kad Helovino naktį mirusiems leidžiama trumpam sugrįžti aplankyti savo artimųjų. Helovino metu šėlstama. Šėlstama ir Naujųjų metų naktį. Daugelyje archajinių kultūrų Naujųjų metų naktį dažnai būdavo persirengiama karnavaliniais kostiumais. Taip pat būdavo įvairiai triukšmaujama, idant piktosios dvasios išsigandusios šio šėlsmo išsilakstytų.

Tad mielieji, jei jau taip piktinatės Helovino šventės ypatumais, piktinkitės ir kitomis panašių bruožų turinčiomis šventėmis.

Krikščionys ir Helovinas

Dalis krikščioniškų konfesijų (paprastai protestantiškų) Heloviną vertina kaip satanistinę šventę. Toks vertinimas dažniausiai kyla iš fundamentalistų krikščionių, kurie apskirtai yra linkę visada perlenkti lazdą. Šių bendruomenių įtaka kartais persikelia ir į kitas denominacijas, tačiau jose paprastai lieka tik kaip nedidelių bendruomenių ar judėjimų pozicija, toli gražu neatspindinti oficialios bažnytinės pozicijos. Tokios bendruomenės dažnai rengia visokias antiheloviniškas akcijas, rašo propagandinio pobūdžio straipsnius ir visokiais būdais gąsdina tikinčiuosius, dėl savo nesupratimo šventę demonizuodami. Sociologai tokią veiklą vadina „satanistine panika“. Ir iš tiesų tokia veikla jokios naudos neatneša, išskyrus sumaištį ir visuotinį pasipiktinimą.

Kita dalis konfesijų Heloviną vertina teigimai. Štai, pavyzdžiui, didelė Anglikonų Bažnyčios dalis Heloviną vertina kaip vieną iš Visų šventųjų dienos minėjimo elementų. Kai kurios protestantų atšakos Heloviną mini kaip reformacijos dieną, kuri švenčiama spalio 31-ąją. Štai katalikų egzorcistas Gabrielis Amorthas mano, kad jei vaikai juokaudami per Heloviną persirengia baidyklėmis, tai nėra nieko bloga. Daugelis tikinčiųjų vertina šią šventę kaip linksmą šventę vaikams. Katalikų Bažnyčia Helovino nelaiko religine švente, tačiau vertina ją kaip turinčią ryšį su krikščionišku Visų šventųjų paminėjimu, todėl draudimo ją švęsti nėra.

Pabaigos pamąstymai

Taigi, Helovinas savo esme yra labai krikščioniška šventė, nors šiuo metu ir įgavusi visiškai neatpažįstamą bei vulgarų pobūdį. Ar reikia jo bijoti? Ko gero, ne. Ar reikia švęsti? Čia jau priklauso nuo asmeninių įsitikinimų, svarbiausia nesmerkti ir nesipiktinti tais, kurie jį švenčia ar nešvenčia.

O visos tos antihelovininės akcijos... Na, jei jos būtų rengiamos tiesiog šventųjų garbei, tada tai būtų šauni tradicija. Tačiau kaip anihelovininė akcija ji tiesiog nuvertina šventuosius ir jų paminėjimą. Minėtas facebooko profilio nuotraukos pakeitimas šventojo paveikslu yra graži beužgimstanti tradicija, tik bėda ta, kad vietoj Visų šventųjų paminėjimo tai yra eilinė protesto akcija, atnešanti daugiau sumaišties nei naudos. Tuo pasiekiama tik tai, kad stebinčiam iš šono, tampa akivaizdu, jog krikščionys irgi švenčia Heloviną, bet tik savaip, pavyzdžiui, virtualiai persirengdami Visų šventųjų dienos kauke. Techniškai žiūrint, čia išlieka toks pats persirengimo motyvas. Tad kuo tai skiriasi nuo persirengimo pamėklėmis? Išorė kitokia, principas tas pats. Sakyčiau, jei jau nori boikotuoti tokią šventę, tada nešvęsk jos ir tiek, nes, keldamas šurmulį, tu tik įsilieji į bendrą Helovino šventimą. Nesvarbu, kad protestuoji, tu vienaip ar kitaip pamini tą dieną.