Žurnalas „Ateitis“ 2015 Nr. 5

„Jei neturime džiaugsmo, ką gi mes galime veikti šiame gyvenime?!“

Kai sužinojau, kad reikia pakalbinti vienuolį, kuris ruošiasi kunigystės šventimams, kažkodėl galvoje šmėkštelėjo mintys apie ramų, gana tylų žmogų, kuris aukštomis materijomis filosofuos apie pašaukimą, pasakos apie tai, kaip nuo gimimo jautė, jog bus kunigu ir viskas jo gyvenime tekėjo sava vaga... Paskui sužinojau, kad šis vienuolis labai linksmas, įdomus ir šiltas žmogus. Ką gi, suintrigavo. Su kokiu žmogumi turiu reikalų tapo aišku, vos tik pradėjome kalbėtis su broliu Luku – pirmą akimirką kilusias mintis teko mesti iš galvos. Pagalvojau, kad jis galėtų kurti trumpus filmukus, kurie įkvėptų, motyvuotų ir stiprintų žmones bei jų tikėjimą, nes kalbant su juo atrodo, kad pasaulis toks paprastas, toks nuostabus, pripildytas meilės, o visi klausimai labai paprasti, turintys trumpus ir aiškius atsakymus. Jis net bendraudamas telefonu atrodo kaip tikras gėrio ir džiaugsmo uraganas, tad aš tikrai neįsivaizduoju, ką jis su savo meile pasauliui ir žmonėms išdarinėja Čikagoje! Kai tokie žmonės tampa kunigais, kas gali drįsti galvoti, jog Bažnyčia yra senamadiška ar nuobodi?! Linkiu skaitant šį mūsų pokalbį užsikrėsti meile, džiaugsmu ir viltimi!

Šie metai paskelbti Pašvęstojo gyvenimo metais. Gal gali papasakoti apie savo pašaukimą – kaip ir kada jį atpažinai, kodėl pasirinkai būti jėzuitu?

Dabar labai smagu prisiminti, pavyzdžiui, stovyklas ar kokius užsiėmimus, nes jei tik būdavo koks vaidinimas apie tikėjimą ir reikėdavo vaidinti Jėzų, visų žvilgsniai krypdavo į mane: „Lukas! Tegul vaidina Lukas – jis panašiausias, gerai sako pamokslus!“ Jau tuomet, pasirodo, aplinkiniai matė mane kaip kunigą. Bet viskas prasidėjo dar anksčiau – tėvai pasakojo, kad būdamas ketverių metų pasisodindavau brolius, seserį, užsidėdavau paklodę, pastatydavau kambario viduryje staliuką, pasiimdavau sultinio, javainių ir vaidindavau kunigą: aukodavau mišias, sakydavau pamokslus. Buvau griežtas kunigas! Broliai su seserimi turėdavo iškentėti mano mišias nuo pradžios iki galo. Jei jie neatidžiai klausydavo ar, dar blogiau, juokdavosi iš mano pamokslų, negaudavo „šv. Komunijos“! Jau tada mano tėvai suprato, kad šitas sūnus kažkoks truputėlį kitoks...

Kitas įdomus vaikystės momentas, susijęs su mano pašaukimu, buvo tuomet, kai iškrausčiau iš savo spintelės visus rūbus, žaislus ir įjungiau lemputę, pastačiau kryžių, Marijos statulą. Grįždavau iš mokyklos ir eidavau kalbėtis su Jėzumi. Kodėl taip sugalvojau ir ką tai man reiškė, dabar jau nepamenu. Jėzus buvo geriausias mano draugas ir nors turėjau daug bendraamžių draugų – tiek lietuvių, tiek amerikiečių – bet ta draugystė su Jėzumi buvo labai artima, tikra, išskirtinė. Aš tiesiog tupėdavau toje spintoje ir mąstydavau, kalbėdavausi su Viešpačiu. Dabar, žvelgiant atgal, kai man jau trisdešimt vieneri metai, jaučiu, kad aš jau seniai svajojau grįžti atgal ir vėl patirti tokią draugystę, kokią buvau sukūręs tuomet, kai buvau labai jaunas. Būdamas mažas neturi tiek rūpesčių ir nesi toks išsiblaškęs. Nejauti tiek abejonių, tiek baimių... Kai esi vaikas, tiesiog kalbiesi su Jėzumi veidas į veidą. Aš labai gerai pamenu tuos nuoširdžius, gilius ir tikrus pokalbius. Pamenu, kaip aš jausdavau Jo buvimą mano gyvenime, kaip iš tikrųjų arti Jį nuolat jausdavau. Tai čia galbūt tokie pradiniai impulsai, kuriuos, nuo to laiko, kai pajutau, jog esu šaukiamas Jėzaus, nuolat smagu prisiminti.

Kai tapau moksleiviu, gimnazistu (savaime aišku, kunigystė nebuvo labai populiari specialybė tarp jaunimo), nebuvo labai linksma ir džiugu visiems girtis, jog noriu būti kunigu. Nors jaunystėje draugavau su merginomis – su lietuvėmis ir su amerikietėmis, bet visų tų draugysčių metu jaučiau norą tarnauti Bažnyčiai: būti diakonu ar tikybos mokytoju. Net kai įstojau į universitetą studijuoti psichologijos, galvojau, kad galbūt būdamas geru psichologu galėčiau padėti žmonėms.

Tuomet, pamenu, gyvenimas tekėjo sava vaga ir buvau šiek tiek atitolęs nuo kunigystės troškimo. Bet kai studijavau Šv. Ignaco Lojolos universitete, palikau namus, pirmą kartą tapau visiškai savarankiškas ir pats tvarkiausi savo gyvenimą, turėjau labai artimą draugę ir tikrai buvau stipriai įsimylėjęs, bet pradėjau vėl jausti, kad Dievas aiškiai mane kviečia rinktis kunigystę, o tuo labiau – vienuolystę. Tos mintys mane nuolat persekiojo ir negalėjau jų atsikratyti.

Kun. Lukas Laniauskas su mama

Kaip tavo šeima reagavo, kai sužinojo, jog nori būti kunigu?

Aš labai bijojau tėvams papasakoti apie šį savo sprendimą. Nors visuomet, rodos, aplinkiniai jautė ir sakydavo: „Na ką, Lukas tai tikrai bus kunigas...“ Pamenu, važiavau su tėvais iš universiteto po paskaitų ir automobilyje sėdėjome trise – tėtis, mama ir aš. Tuo metu jau buvau pasiryžęs, kad noriu būti kunigu ir tuomet tariau sau: „Viskas, reikia pasakyti dabar, nes tai pati tinkamiausia proga“. Važiuojame, važiuojame, o aš vis negaliu prisiversti pasakyti ir taip nervinuosi, net sunku apsakyti! Niekaip negaliu ištarti tų žodžių tėvams. Vis kaupiuosi ir jau, rodos, pasakysiu, o tada mama klausia: „Na, tai kaip maistas universitete? Ar skanus?“ Ech... Tada apie maistą pasakoti turiu. Pasikalbame ir vėl, atrodo, galėčiau jau pasakyti, bet tuomet tėtis klausia ką nors, pavyzdžiui: „O kaip tavo draugė gyvena?“ Vėl tema ir mintys nukrypsta... Ir daugiau jau nebegalėjau ištverti tos įtampos, nusprendžiau, kad pasakysiu tada, kai tiesiog pajusiu tinkamą akimirką. Važiuojame toliau, nusiraminu, kalbamės su tėvais... Buvo žiema. Mama staiga pasižiūri į mane ir sako: „Lukai, aš jau parašiau kasmetinį laišką šv. Kalėdų proga apie mūsų šeimą. Ar yra kas nors, ką dar reikėtų pridėti apie tave, tavo gyvenimą?“ Ir tada man švystelėjo mintis, jog būtent dabar yra tinkamas metas. Pasižiūrėjau į tėvus, susigraudinau, pradėjau verkti ir pasakiau, kad labai stipriai jaučiu, jog esu kviečiamas būti kunigu. Tuomet tėvai pravirko, turėjome net sustoti šalikelėje, nes buvo ypatingai jautri akimirka, ašaros tiesiog byrėjo ir sudėtinga buvo matyti kelią.

Turiu du vyresnius brolius ir jaunesnę sesę. Jie laikui bėgant priėmė mano šį pasirinkimą, bet buvo įvairiausių akimirkų. Visi jautė, kad galbūt yra toks pašaukimas, bet, manau, netikėjo, kad vis dėlto pasiryšiu ir nuspręsiu eiti šiuo keliu. Aš esu palaimintas, mano šeima tikrai nuostabi – jie mane priėmė, jie manimi pasitiki ir tiki, jog atsakingai, tvirtai pasiryžau atsiliepti į savo pašaukimą. Mano tėvai nuolat kartodavo: „Eikite, kur Dievas jus šaukia. Mes, jūsų tėvai, bandysime sudaryti geriausias sąlygas, kad jūs pasiektumėte savo tikslus ir kad galėtumėte atsiliepti į Dievo kvietimą.“

Žinoma, yra buvę labai sunkių dienų su tėvais, su broliais ir su seserimi, nes mano pasirinktas gyvenimas nėra lengvai suprantamas, todėl kartais labai sunku, kai negali net pasidalinti. Tiesiog yra sunkumų, kurių negali paaiškinti, naštų, kurias supranta tik patys vienuoliai. Mano abu broliai ir sesuo yra susituokę, todėl jie puikiai pažįsta vedybinio gyvenimo džiaugsmus ir sunkumus, bet mano gyvenimas yra šiek tiek kitoks. Yra buvę sunkių momentų, nesusikalbėjimo akimirkų ir įžeidimų, bet, visa prisiminęs, galiu tik dėkoti Dievui, kad turiu tokius brolius, tėvus ir sesę – jie visi mane remia ir palaiko.

Ar gali papasakoti apie jėzuitų formacijos etapus?

Būdamas studentu apsisprendžiau, kad noriu būti vienuolis. Šiandien yra daug pasirinkimų: gali būti pranciškonu, marijonu, jėzuitu, domininkonu... Aš pradėjau lankyti skirtingas parapijas ir stebėti, klausyti, ką reiškia būti kunigu, dirbančiu parapijoje su žmonėmis. Tiesą sakant, tai buvo labai slegiantis laikas, nes aš nežinojau, ką tiksliai noriu veikti Bažnyčioje. Lankiau vienuolijas ir bandžiau suprasti, kuri man yra artimiausia. Tuo metu kaip tik mokiausi Italijoje, Romoje, ir pasitaikė proga susitikti su jėzuitų provincijolu. Aš norėjau tiesiog paklausti, ką reiškia būti jėzuitu. Maniau, kad, kaip daug kur, jis atsisės ir pradės mane įtikinėti, bandys „parduoti“ man savo vienuolijos bilietą, bet jis tik paklausė: „O ko nori Dievas?“ Aš, jau visus metus svarstantis ir besiruošiantis stoti į vienuolyną, nė karto savęs nepaklausiau šio klausimo. Buvau labai nustebęs ir sužavėtas, kad šis žmogus man atvėrė akis ir parodė, jog reikia mėginti išgirsti Dievo kvietimą, eiti ten, kur jis kviečia. Tai buvo tarsi pirmoji jėzuitiško pamaldumo dozė – mes nuolat klausiame savęs, kokia yra Dievo valia.

Taigi, tapau Jėzuitų vienuolijos naujoku ir du pirmuosius savo pašaukimo metus pasirinkau praleisti Lietuvoje. Lietuvos oro uoste mane pasitiko vyskupas Kęstutis Kėvalas ir nuvežė į Šiaulius, o po dviejų metų priėmiau įžadus Lietuvos ir Latvijos Jėzuitų provincijoje. Pasiryžau paklusnumui, skaistumui ir neturtui. Amžinuosius įžadus priėmiau Amerikoje, nes pagalvojau, jog čia yra tie žmonės ir tokia kultūra, aplinka, kokioje aš dirbsiu ir gyvensiu, tad privalėjau ją labai gerai pažinti. Kai sugrįžau į Ameriką, pradėjau studijuoti filosofiją, o baigus studijas tapau universiteto teologijos fakulteto dekanu Toledo Ohio mieste. Tada tris metus dėsčiau, o paskui mane iškėlė į Berkeley, Kalifornijoje, kur tris metus studijavau teologiją. Baigiau mokslus ir dabar būsiu kapelionas Šv. Ignaco Lojolos gimnazijoje Čikagoje ir studijuosiu doktorantūrą Liturgijos tematika. Jėzuitams mokslas, išsilavinimas yra labai svarbu. Mes turime turėti bakalauro, dviejų magistrų ir doktorantūros diplomus.

Trumpai tariant, dvejus metus esi naujokas ir priimi amžinuosius įžadus. Paskui trejus metus studijuoji filosofiją, trejus metus dirbi mokytoju, atlieki vadinamąjį intersticiumą, trejus metus studijuoji teologiją ir, galiausiai, po kunigystės šventimų turi apsiginti doktoranto laipsnį.

Kaip tarp tiek mokslų, vienuolio pareigų įmanoma dar atrasti laiko žmogui?!

Labai geras klausimas! Šv. Ignacas Lojola sako, kad turime būti kontempliatyvūs veiksme. Tai yra viena iš pagrindinių šv. Ignaco Lojolos frazių. Tai reiškia, kad nors nuolat turime bėgti, veikti, dirbti, bet visa ko centre mes visada turime matyti Viešpatį ir rasti laiko maldai. Tarp visų mokslų aš dirbu apaštalinį darbą. Pavyzdžiui, kai trejus metus studijavau teologijos magistrą Berkeley, Kalifornijoje, buvau gaisrininkų kapelionas. Vadinasi, visuomet, kai būdavo gaisras, koks nelaimingas atsitikimas, aš taip pat važiuodavau su gaisrininkais ir medikais gelbėti žmonių. Tai buvo mano darbas pilnu etatu. Taigi, žmonėms laiko visuomet yra!

Kun. Lukas Laniauskas su vaikais

Teko patirti jėzuitų tvarką ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Kokie yra vienuolijos skirtumai ir panašumai šiose šalyse?

Manau, mūsų, Lietuvos istorija labai išgrynina pašaukimus ir stiprina tuos jėzuitus, kurie gyvena ir dirba Lietuvoje. Prisiminkime sovietmetį, kai jėzuitai negalėjo atvirai veikti – viskas turėjo vykti tyliai, slapta pogrindyje. Šis pasiryžimas vis tiek būti jėzuitu, nors esi priverstas slėptis, tikrai išgrynina žmones ir padaro juos šventais. Žinoma, ir Amerikoje, ir Lietuvoje Jėzuitų brolija susiduria su sunkumais, ne visada yra lengva, bet gyventi ir augti tarp tokių žmonių, kaip arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Boruta, kunigai broliai Aldonas ir Algimantas Gudaičiai, vyskupas Lionginas Virbalas ir kiti... Tai tikrieji Lietuvos Bažnyčios pamatai. Būti tarp jų yra nuostabi malonė. Išklausyti jų pasakojimus ir išbandymus, ką jie patyrė, ką ir kaip veikė, manau, yra tikra dovana Lietuvos tikintiesiems ir, turiu pripažinti, mano pašaukimui taip pat.

Kun. Lukas Laniauskas

Vienuolyne gyvenate bendruomenėje kokios savybės yra reikalingos?

Santuokoje pirmoje vietoje turi būti žmogus, kuriam tu pasiryžai gyventi, o kunigystėje – Viešpats, malda. Vienuolystėje ir kunigystėje be maldos nėra gyvenimo. Nors vienuolystės gyvenime yra labai daug įsipareigojimų ir veiklos – reikia visur bėgti, viską daryti ir atsiduoti kitiems, kiek tik turi jėgų, tačiau bet kokiu atveju būtina rasti laiko maldai. Taip, kaip vyras ir žmona turi atrasti laiko vienas kitam, pabūti kartu tik dviese, tai ir mes, vienuoliai, kunigai turime atrasti pakankamai laiko savo meilei – Viešpačiui. Nes jeigu nepažįsti savo meilės, jei nežinai savo meilės balso, veido, kvietimo, buvimo, tai gali pasimesti savo pašaukime.

Antra svarbi savybė – džiaugsmingumas. Jei neturi džiaugsmo, nemoki džiaugtis – pamiršk tokį gyvenimą! Reikia džiaugtis! Jei nėra juoko, šypsenų ir džiugesio – ką mes čia veikiame?! Viešpats neša džiaugsmą net liūdesyje ir skausme. Aš ką tik po laidotuvių – atsisveikinome su nuostabiu žmogumi, 61-erių metų ateitininku, kuris mirė avarijoje. Net tokiame atsisveikinimo liūdesyje ir didžiuliame skausme mes, katalikai, esame ateities džiaugsmo ir vilties žmonės. Mes, ateitininkai, žiūrime į ateitį. Mes džiaugiamės, nes yra suteiktas Amžinasis gyvenimas, nors dabar labai sunku ir mirtis prieš akis. Visame kame turime matyti ir skleisti džiaugsmą. Manau, kad tai yra ir viena iš svarbiausių kunigo savybių – mokėjimas džiaugtis. Reikia mokėti pasijuokti iš savęs. Nuolat gyventi bendruomenėje tikrai nėra lengva, nes kartais broliai, o kartais ir tu pats juos erzini. Tad mokėjimas protingai iš savęs pasijuokti dažnai gelbsti iš sunkių situacijų.

Galiausiai, turime nešti viltį ir meilę. Meilė, manau, yra visa ko centras. Manęs žmonės labai dažnai klausia, ką reiškia būti vienuoliu ar kunigu, o aš jiems atsakau labai paprastai – mylėti. Tai yra mano pašaukimo apibrėžimas – vos vienas žodis! Skamba labai paprastai, ar ne? Aš kasryt atsikeliu ir sakau: „Viešpatie, primink man, koks mano darbas“. O jis kaskart pasižiūri į mane ir sako: „Mylėk. Tik tiek. Kas bebūtų prieš tave – giliai tikintys ar didžiausi ateistai – mylėk.“ Mano kasdienis darbas yra mylėti žmones – net tuos, kurie yra atstumti ir engiami. O geriausias meilės pavyzdys yra pats Jėzus, iš kurio ir mokausi.

Tuoj tapsi kunigu. Kokios emocijos, mintys užplūsta tave, kai pagalvoji, jog vos už savaitės tavo šventimai? Ar bijai, nerimauji? O gal esi visai ramus ir nė kiek nesijaudini, nes tai akimirka, kurios labai ilgai laukei, kuriai ruošeisi?

Taip, mano šventimai už savaitės – birželio 13 dieną. Ir tikriausiai visos tos emocijos, kurias įvardinai, šiuo metu yra manyje. Tačiau pats stipriausias jausmas – tai džiaugsmas. Būti kunigu yra didžiulė privilegija ir atsakomybė – kartais galvoju, kad esu nevertas šio kelio, nes esu paprastas, nuodėmingas žmogus su savo trūkumais. Bet jaučiu, kad vis tiek esu kviečiamas. Kai pagalvoju, jog esu nevertas, į galvą ateina ir tokios mintys, kad jei Viešpats pakvietė paprastus žvejus, muitininkus ir net prostitutes į savo tarpą, tai gal ir aš visai tinku į tą Dievo tarnų tarpą? Aš supratau, kad Dievo malonė perkeičia mus į didžius apaštalus ir Evangelijos skelbėjus.

Einu šiuo keliu su baime, su pasiryžimu ir su džiaugsmu, o mano šūkis yra „Jeigu Dievas pakvies, atsiliepk!“. Iš Ignaco Lojolos dvasingumo išmokau, kad negali būti didesnės malonės ir džiaugsmo, gyvenimo pilnatvės už atsiliepimą į Dievo pakvietimą, nesvarbu, kur jis mane siųstų. Aš manau, kad šį šūkį galime pritaikyti kiekvienas sau nesvarbu, kokiu keliu einame – santuokos, viengungystės ar pašvęstojo gyvenimo – jei mes atsiliepsime į Dievo kvietimą, jei eisime tuo keliu, kurį Jis mums patikėjo ir paskyrė, didesnės laimės, savęs paties ir pasaulio supratimo tikriausiai jau būti negali.

Neatsiejama tavo gyvenimo dalis visuomet buvo ateitininkija. Ar ji turėjo įtakos kunigystės pasirinkimui? Kaip manai, ar liks laiko šiai organizacijai, kai tapsi kunigu?

Be jokios abejonės! Visa širdimi esu ateitininkas. Ši organizacija mano gyvenimui turėjo tikrai didelę įtaką. Pavyzdžiui, nors niekada nesu bendravęs, bet jau nuo pat vaikystės daug girdėjęs apie kunigą Stasį Ylą, jo pasiryžimus ir pasiaukojimą ateitininkijai. Jis buvo labai artimas su mano šeima, ypač su mano seneliu, o mano tėčiui teko su juo bendrauti ir Klevelande, ir Detroite, ir Čikagoje. Šis kunigas mano akyse nuolat buvo herojus, kuris pasiryžo ir atidavė savo gyvenimą ateitininkijai. Jis nuolat buvo pavyzdys, autoritetas, kuriuo žavėjausi ir norėjau sekti. Jo pėdsakai yra mano gyvenime, nors jis mirė dar prieš man gimstant. Taip pat vienas iš autoritetų yra mielas arkivyskupas Gintaras Grušas, kuris taip pat augo Amerikoje. Geriau jį pažinau visai neseniai, jau būdamas vienuoliu. Tai tikrai nuostabus žmogus, kuris taip pat turėjo įtakos mano pašaukimo stiprėjimui.

Galiu drąsiai sakyti, kad vyskupas Kęstutis Kėvalas yra vienas iš geriausių mano draugų. Mes esame labai artimi, o pažinome vienas kitą prieš jo kunigystę. Jis daro labai didelę įtaką mano gyvenimui ir pašaukimui. Labai džiaugiuosi, kad būtent vyskupas Kęstutis mane aprengs kunigo rūbais.

Kun. Lukas ir vyskupas Kęstutis Kėvalas

Taip pat svarbią vietą užima mano tėvai bei bendruomenė Klevelande. Būtent tėvų dėka augau ateitininkų bendruomenėje ir buvau jos dalimi. Dažnai prisimenu mūsų priesaiką: „Visa atnaujinti Kristuje!“ Tai pažadas sekti Kristų. Šį šūkį girdėjau nuo pat vaikystės ir nuolat mačiau jo galią, jėgą. Manau, kad šis šūkis yra labai susijęs su tuo, kurį pasirinkau savo šventimams – „Jei Dievas kviečia, atsiliepk“. Nes atsiliepimas į Dievo kvietimą yra tikras atsinaujinimas. Kiekvienas sau priimtinu būdu tai darome. Kunigystė – mano pasirinktas būdas visa atnaujinti Jame.

Ar esi kada suabejojęs savo pasirinkimu?

Buvo tikrai sunkių momentų... Apsispręsti priimti paklusnumo, neturto ir skaistumo įžadus ir atsispirti žemiškojo pasaulio pasiūlymams yra tikrai labai sunku. Buvo tikrai daug abejonių ir apsileidimų, atitolimų nuo pašaukimo, galvojau, kad jei atsitrauksiu nuo veiklos Bažnyčioje, pabėgsiu nuo maldos, nuo Dievo, gal kaip nors atsikratysiu minčių apie kunigystę ir vienuolystę, gyvensiu kaip paprastas žmogus. Mano gyvenimo šūkis yra: „Jeigu Dievas pašauks, atsiliepk“. Dievas mus visuomet kažkur kviečia – mes tik turime išmokti įsiklausyti, išgirsti Jo kvietimą. Pamenu, studijuodamas universitete sudalyvavau kelių dienų tylos rekolekcijose, nes norėjau pabūti vienas su Dievu ir tiesiai šviesiai paklausti Dievo, ko jis nori iš mano gyvenimo. Ir tuomet man viskas pasidarė labai aišku. Tai įvyko prieš dvylika metų ir dabar jau kunigystė visai čia pat.

Šiomis dienomis Bažnyčia ir jos bendruomenė yra ypatingai stebima ir kritikuojama dėl menkiausio mažmožio. Negana to, tikintys žmonės dažnai laikomi „gyvenančiais akmens amžiuje“, atsilikusiais nuo šiuolaikinio pasaulio... Viešojoje erdvėje dažnai matome piešiamą neigiamą Bažnyčios veidą. Kaip tu į tai reaguoji? Ar sudėtinga būti įsipareigojusiu Dievui?

Mūsų brangus popiežius Pranciškus savo pirmojo interviu metu pasakė: „Aš esu nuodėmingas žmogus." Manau, kad pati geriausia pradžia yra mėginimas susidoroti su Bažnyčios negalėmis, su kunigų nuodėmingumu. Kai visuomenė ir žiniasklaida viešina visas klaidas, negalias, manau, tai proga mums prisiminti, kad kunigai yra tik žmonės, kurie klysta, kaip ir mes visi. Ką tai reiškia? Mums – ir kunigams, ir žmonėms – yra reikalingas Dievo gailestingumas ir atlaidumas, skatinantis taisytis ir būti geresniais. Todėl ir manau, kad dėl to Popiežius paskelbė ateinančius metus Gailestingumo metais. Kad dar kartą pažvelgtume į save, kaip į trapius ir klystančius žmones.

Manęs labai dažnai žmonės klausia: „Lukai, kaip gali būti kunigu tokioje Bažnyčioje, kurioje tiek daug skandalų?!“ Amerikoje tai susiję su vaikų tvirkinimu, Vatikane – su nešvariais pinigais, Lietuvoje daug girtuokliaujančių kunigų... Nežiūriu į visas šias problemas pro rožinius akinius, bet manau, kad jos mums neleidžia užmigti ant laurų. Mes atpažįstame save kaip Bažnyčią. Kas iš visų apaštalų buvo dažniausiai, labiausiai Jėzaus perspėjamas ir baramas? Šventas Petras. Bet vis tiek Viešpats paveda visą Bažnyčią jam. Aš tikiu, kad ir toliau Jėzus mus vis išbara parodydamas, atskleisdamas mūsų trūkumus ir iškeldamas klaidas aikštėn. Išbara ir suteikia gailestingumą, skatina keistis, taisytis. Vienas iš gražiausių sakramentų, kuris mums yra paliktas tam, kad pajustume Dievo artumą, yra šventa išpažintis. Būtent tai yra Dievo gailestingumo priminimas – jis prisiartina, apkabina ir sako: „Mes visi esame nuodėmingi, bet aš tave priimu tokį, koks esi, ir myliu tokį, koks esi." Būtent dėl šio gailestingumo mes galime rasti jėgų savyje atsispirti, kai puola piktoji dvasia ir gundo pasiduoti, būti piktiems ir nusivylusiems gyvenimu.

Ar tarp maldos ir įsipareigojimų lieka nors kiek laiko pomėgiams?

Jei nerasčiau laiko pomėgiams, nesugebėčiau ištesėti šio pažado! Man labai patinka žvejoti, tuo esu panašus į apaštalus – mėgstu kantriai sėdėti ir laukti, kada užkibs kokia žuvelė. Taip pat mėgstu slidinėti, sportuoti. Beje, kažkas mane visai neseniai išmokė naują lietuvišką žodį – kačialintis (nežinau, kas Luką išmokė šio žodžio ir pasakė, kad jis lietuviškas, tad papasakojau, kad kažkas jį šiek tiek suklaidino, nors, žinoma, sporto klubų berniukai jį tikrai vartoja). Taigi, mėgstu kilnoti svorius. Vis stengiuosi rasti laiko pirtelei – tai puikus būdas atsipalaiduoti.

Ar turi laisvo laiko draugams?

Taip, žinoma! Kiekvienas vienuolis, kunigas turi turėti bent kelis tikrus draugus, kurie lydėtų per gyvenimą, stiprintų ir padėtų. Aš turiu daug draugų – ir lietuvių, ir amerikiečių, tiek moterų, tiek vyrų. Bet didelė dalis mano artimiausių draugų yra vienuoliai. Kartais tikrai labai reikia tiesiog pabūti su draugais, būti apgaubtam jų rūpesčio ir šilumos, pasidžiaugti gyvenimu.

Esu labai artimas su savo seserimi. Nekantrauju grįžti į Čikagą, kur ji gyvena su vyru ir mano sūnėnu, ir krikštasūniu Luku. Sesuo laukiasi antro vaikelio, tad negaliu sulaukti, kada jų namai bus užpildyti klegesio ir krykštavimų, kada galėsiu su dviem mažyliais lakstyti, žaisti, leisti laiką ir visko juos išmokyti! Brolis taip pat turi sūnų. Jie paskambino man pasakyti, kad laukiasi vaikelio ir buvo, žinoma, labai susijaudinę. Sako: „Lukai, mes džiaugiamės, kad radai savo kelią, bet mums liūdna, kai pagalvojame, jog tu niekada nepatirsi šio džiaugsmo ir nesusilauksi savo vaikų, todėl, jei gims berniukas, norėtume pavadinti jį Luku tavo garbei." Ir gimė berniukas! Tad dabar yra du Lukai Laniauskai visame pasaulyje! Tas mažasis Lukas truputį pasiutęs, sakau, bent tuo panašus į savo dėdę. Matai, kokia nuostabi mano šeimyna!

Koks tavo santykis su Lietuva? Kokią vietą ji užima tavo gyvenime?

Lietuva man labai svarbi – juk būtent joje gimė mano pašaukimas, Lietuvoje pasiryžau priimti amžinuosius įžadus. Čia gyvena daug artimų draugų, o mano dėdė, Rimantas Laniauskas, buvo aktyvus ateitininkas, tad nemaža dalis giminės ir pažįstamų iki šiol gyvena ten. Gyvendamas Lietuvoje labai dažnai lankydavausi Šv. Kazimiero bažnyčioje, tad ši vieta man ypatinga. Manau, kad širdimi aš visuomet esu ir būsiu Lietuvoje. Net ir gyvendamas Amerikoje aš, pavyzdžiui, vedžiau laidą Marijos radijuje, kurioje pusvalandį kalbėdavau, o pusvalandį atsakinėdavau į klausimus. Buvo metas, kai tai dariau kas savaitę!

Ir paskutinis klausimas – ką veiksi, kokie bus tavo įsipareigojimai tapus kunigu?

Būsiu kapelionas Šv. Ignaco gimnazijoje Čikagoje. Rūpinsiuosi visa dvasine ir sakramentine gimnazijos veikla: aukosiu mišias, vesiu rekolekcijas... Ir studijuosiu doktorantūrą Katalikų teologijos universitete (Catholic Teologial Union). O savaitgaliais, kartas nuo karto, aukosiu mišias lietuviškose Čikagos parapijose, kurių šiuo metu yra bent kelios. Taip pat esu Dainavos stovyklavietės kapelionas, tad stengiuosi rasti laiko ir darbui su vaikais.

Ačiū Lukui už nuoširdų pokalbį! Sėkmės pašaukimo kelyje.