Palaiminti, arba lotyniškai beati, reiškia laimingi. Tai pirmoji vieša Jėzaus kalba, Dievo karalystės skelbimo pradžia. Ir jis iškart griebia pačią esmę, kalba apie svarbiausius dalykus. Nes palaiminimai tai – įstatymai, kalbantys apie tai kaip gyventi, kaip likti Dievo artumoje.

Pradžios knygos angis pirmiesiems žmonėms sakė, kad jie gali viską matyti, viską turėti, viską žinoti, suprasti iškart, apeidami Dievą, nepaisydami Jo. Ir tai buvo melas.

Palaiminimai kalba apie tai, kaip žmogus (visi Adomai ir visos Ievos) gali gyventi, kai jie sutinka neklausyti to, ką siūlo angis. Žmogus neturi visko, jis nežino visko. Gyvenimas kartais gali slydinėti iš po kojų. Jis gali pasijusti vargdieniu, gali nuliūsti ir pravirkti.

Tačiau palaiminimais gyvenantis žmogus nelipa per kitų galvas, kad gautų tai, ko jam, atrodo, trūksta. Nesigriebia patogių, bet kokių greitų išeičių, kurias angis gali piršti.

Atranda savo gyvenime, kad turi tėvą. Atranda, kad būti suvargusiam, būti nuliūdusiam, verkiančiam tai ne amžinos nesibaigiančios progos skųstis ir dejuoti, bet progos susitikti su tėvu. Kaip jis mane pripildys, paguos, nuramins? 

Homilijos autorius – dominikonas kunigas Bernardas Verbickas OP, tarnaujantis Vilniaus šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.

Bernardinai.TV