Nuo Tabhos šiaurine Tiberijo ežero pakrante – vos kilometras ar du. Po dešine, už laukymės ir krūmynų, vėjuotą dieną šniokščia Galilėjos „jūra“. Čia rinkdavęsi anuomečiai žvejai, čia parkuodavęsi jų valtelės, čia vykdavęs žuvies turgus, čia kadais būta garbaus kaimelio, vadinto Kafer Nahumu (Nahumo gyvenviete), nors kas tas Nahumas buvęs, šiandien mes nebežinome.
Giedrė Steikūnaitė – iš Kafernaumo
Kafernaumas pasitinka deglais griuvėsiais ir įstabia ežero pakrante. Tai – pranciškonų globojamas archeologinis parkas, ant kurio įėjimo kabo ženklas „Jėzaus miestas“; mat palikęs Nazaretą Jėzus kuriam laikui buvo atsikraustęs į šį kaimą, kur tarp vietinių žvejų rado pirmuosius apaštalus. Archeologiniai radiniai liudija žmoniją čia gyvenus ar lankiusis gerus porą tūkstantmečių prieš mums pradėjus skaičiuoti metus į pliusinę pusę. Tačiau žuvimi šiandien čia nebekvepia. Šiandien yra ne anuomet.
Ir archeologiniai tyrimai kol kas sustabdyti – sako, pritrūko finansavimo. O iškasinėta jau daug – atrastas visas senovinis kaimas su didžiule, nors kiek aptrupėjusia, sinagoga. Ant pirmojo amžiaus, juodo bazalto akmens sinagogos ketvirtajame šimtmetyje pastatyta nauja iš balto kalkakmenio, atgabento iš už keleto kilometrų esančių karjerų. Toje pirmojoje, tikima, pamokslavo Jėzus: „Jie atvyko į Kafernaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti“ (Mk 1:21). Antroji, didinga ir šviesi, stovėjo pačiame kaimelio viduryje ir vizualiai kontrastavo su tamsaus bazalto akmens gyvenamaisiais namais. Šie buvo statomi aplink vidinį kiemą, kuris buvo šeimų gyvenimo centras – jame gamintas valgis, puoselėti amatai, vasarą greičiausiai ir miegota. Aplink kiemą sustatyti medinėmis sijomis bei su žeme sumaišytais šiaudais dengti kambariukai buvo skirti asmeniniams daiktams laikyti ir miegoti žiemą arba kai lyja. Į juos patenkama būdavo palipant akmeniniais laipteliais.
Virš vieno tokių namų pranciškonai pastatė modernią bažnyčią-monumentą ant aštuonių kojų; tikima, kad apačioje būta apaštalo Petro namo. Jame būtų apsistojęs ir Jėzus. Šv. Petras buvęs žvejys, o jo namas stovėjęs beveik ant ežero kranto. Ankstyvieji krikščionys aplink šv. Petro namą pastatė aštuonkampę bažnyčią, kurios liekanos pro stiklą matyti ir šiandien užsilipus į moderniąją bažnyčią.
Dėl savo geografinės padėties ant ežero Galilėjoje kranto Kafernaumas palaikė gerus komercinius ryšius su šiauriniais rajonais – Sirija, Kipru, Finikija; jo gyventojai žvejojo ir ūkininkavo, taip pat užsiėmė prekyba ir amatais. Atrasti jų akmeniniai įrankiai alyvuogių aliejui bei vynui spausti. Čia sustodavo iš Damasko, Bagdado, Viduržemio jūros link arba atvirkščiai keliaujantys karavanai; čia rinkti kelio mokesčiai (mokesčių rinkėjas Levis, vėliau tapęs Matu, buvo vienas Jėzaus mokinių). Tačiau gerosios Kafernaumo dienos baigėsi maždaug prieš tūkstantį metų, kai kaimas buvo apleistas ir kuriam laikui pasislėpė po velėna.
Būtent Kafernaume, anot Evangelijų, Jėzus prabilęs apie Komuniją: „O Jėzus jiems kalbėjo: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6:53) Čia, rašoma Biblijoje, jis išgydęs daugybę žmonių, tačiau, nepaisydami to, dauguma jų juo netikėję ir nepatapę krikščionimis. Tuomet Jėzus Kafernaumą prakeikęs: „Ir tu, Kafernaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki pragaro! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“ (Mt 11:22–24).
Už pranciškonų valdų Kafernaume rausvai švyturiuoja Graikų ortodoksų bažnyčia. Tiek maldos namų tokioje nedidukėje teritorijoje Kafernaumas išlaikęs! Tačiau jame žvejai nebegyvena. Dabar čia gyvena tik akmenys. Pragaras tai ar dangus?
