Vienas piktas neišmanėlis S. K., turįs jam žinomų asmeninių ekonominių motyvų puldinėti Landsbergių šeimą, šiomis dienomis išsižiojo prieš mano Tėvą ir Motiną. Abu tėvai laikėsi tų pačių žmoniškumo ir atjautos principų, abu slėpė ir gelbėjo žydus vokiečių okupacijos metais. Namai buvo bendri ir atsakomybė bendra. Ji būtų tekusi ir vaikams. Tėvų namuose Kaune ir Kačerginėje rado prieglobstį ir holokausto grėsmę patirią žydai, ir sovietų valdžios  persekiojami oponentai, ir komunisto Juozo Vito šeima, ir į Sibirą tremiami Sūduvos ūkininkai. Aš mačiau savo akimis daugybę dalykų, kai dabartinis puldinėtojas, apsimetęs žinovu, dar toli gražu nebuvo gimęs, tad priskirti man „holokausto neigimą“ (pasisakiau neseniai prieš klastotę), mėginti supriešinti mano  tėvus arba mane – su Motina, yra totaliai žema. Mano mirusio Tėvo atminimo paniekinimas, kuo buvo pasižymėjęs V. Petkevičius, ir toliau verčiasi R. Janutienė –  dar ir nusikalstamas.

Atjaučiu šmeižiko artimuosius.