Aš galvoju apie daugelį dalykų, darau daugelį dalykų, bet mažai pagalvoju, kaip galėčiau praturtinti savo asmenybę, pasikeisti, patobulėti. Nejaugi taip menkai save myliu? Yra įvairių savęs tobulinimo programų, pasaulis siūlo greitą rezultatą pasiekiančias programas, bet aš, kaip tikinti Dievu, žiūriu, ką man siūlo Bažnyčia. Čia pokyčiai nevyksta greitai ar automatiškai, greičiau vyksta nematomi mano asmenybės pokyčiai. Pirmiausia – išpažintis, ir po Atgailos sakramento – Šv.Komunija. Po ilgesnio laiko galima pastebėti teigiamų pokyčių savo asmenybėje. Tai didžiausias ginklas prieš blogį, kuris griauna mano asmenybę iš vidaus.

Galvodama apie naujosios savo asmenybės kūrimą, prisimenu taip užmirštas dorybes, be kurių tobulėjimas neįmanomas. Dieviškosios dorybės priartina mane prie Dievo. Kuo labiau ugdau savo tikėjimą, galvoju apie Dievą, gyvenimą pagal tikėjimo tiesas, taip mano siela priartėja prie Dievo, aš Dievo akivaizdoje keičiuosi, o Dievo pažadas manęs niekada nepalikti suteikia man viltį Jį pasiekti. Viltis manyje yra įdiegta Dievo. O Dievą pasiekti galiu Jo malonės dėka ir vis stengdamasi tobulėti, ugdyti paprastas žemiškąsias dorybes. Kuo norėčiau skirtis nuo kitų žmonių, tai pirmiausia – meile. Ne veltui sakoma, kad meilė – tai dieviškoji dorybė. Juk sakoma: „Dievas yra meilė.“ Aš turėčiau siekti tos dorybės, nes ji atveria mano širdį visoms kitoms dorybėms. Jeigu meile prasidėtų visi santykiai, šalia esantis žmogus tikrai taptų artimesnis, lyg būčiau aš pati. Jeigu iš meilės apstumo atpažintume žmones, pasaulis taptų panašus į Dievo karalystę. Meilės dorybė apima ir meilę Dievui, ypač sunkiai pasiekiamą tada, kai Dievą turėčiau mylėti, kai mane ištinka negandos, ligos, netektis. Būtent tada suprantu, kad Dievo nesugebu taip mylėti, kaip esu kviečiama. Bet galiu to siekti, juk Dievas mane myli visada, kad ir kokias nuodėmes būčiau padariusi. Būtent Dievo meilė mane įkvėpia mane prisikelti.

Pagrindinės dorybės ugdo mano asmenybę, jeigu aš išmintinga, priimu sprendimus, kurie naudingi ir man, ir aplinkiniams. Išmintingas žmogus yra gerbiamas, jo klausia patarimų, jis randa išeitį iš sudėtingiausių situacijų. Teisingumo dorybė leidžia pasitikėti kitu ir aš, būdama teisinga, visada sulauksiu pagarbos ir palaikymo. Tvirtumo man dažniausiai reikia sunkią valandą, kad neprarasčiau blaivaus proto ir nepasiduočiau liūdesiui. Tik būdama tvirta aš galiu priimti ir sunkius sprendimus ir remtis savimi ir Dievu, kai Dievas išbando. Tik būdama tvirta, aš galiu likti ištikima Dievui bet kokiomis aplinkybėmis. Susivaldymas yra brandžios asmenybės ženklas, aš sugebu vertinti, pasirinkti ar nepasirinkti, nepataikauti sau. Taip judu į priekį. Atsisakydama nereikalingų ar net kenksmingų patirčių, aš gyvenu grynesnį gyvenimą.

Sklando tokia neigiama nuostata, kad dorybės tai yra nuobodu. Iš tikrųjų bandant dorybes išsiugdyti, pamatau, kad nuoboduliui čia vietos iš viso nėra, nes dorybių siekti reikia daug pastangų, net kūrybiškumo, savęs pažinimo, Dievo pažinimo. Siekti dorybių reikia Dievo malonės. Surinktos dorybės priartina mane prie Dievo, nes jei nebūtų dorybių, kažkokia yda užimtų jos vietą ir diktuotų man sąlygas, o aš vis labiau nutolčiau nuo Dievo.

Didžiosios dorybės duotos ne tik kaip gražūs, nepasiekiami žodžiai, jos duotos kaip siekiamybė visam gyvenimui. Nuolankumas mane priartina prie žmonių. Prie kiekvieno, net ir menkiausio. Būti nuolankiam tai nereiškia vaikščioti nuleidus galvą ir su viskuo sutikti. Pirmiausia turi būti nuolanki prieš Dievą. Prieš Jo galybę ir meilę, prieš tuos nepažinius pasaulius, prieš slėpinius, kurių įminti šioje žemėje neįmanoma. Aš nuolanki prieš Dievą, nes taip labiausiai priartėju prie Jo ir sugebu tobuliau priimti Jo valią. Turiu suprasti, kad pirmiausiai aš nuolanki Dievo meilei.

O iš to, ką turiu, atriekiu artimui, mažiau turinčiam, dalinuosi. Galima dalintis ne tik materialiomis gėrybėmis, galima dalintis ir savo išmintimi, sugebėjimais ir meile. Aš nesu užsidariusi, girdžiu ateinantį ir jį pakviečiu, jaučiu, kam trūksta šilumos ir jį apkabinu. Nieko nepalieku vieno. Galiu būti dosni ir nematoma, padalinti, ką turiu, ir nepalikti savo žymės, o tik gerų darbų žymę, dosnumo žymę.

Skaistumo dorybė yra labai nepopuliari, atrodo kaip didžiausias varžymas, ir didžiausia klaida yra ta, kad būnant skaisčiam teigiama, jog varžoma meilė. Skaistumas kaip tik pakylėja meilę į aukštesnį lygmenį, ji lyg išgryninta ir tikra, ji save atiduodanti ir pasiaukojanti, ji dalinasi, pripildo. Dingsta abejingumas, mylimas žmogus man tampa artimesnis, brangesnis. Būdama skaisti, aš sugebu netapatinti geismo ir meilės.

Romumo dorybe labai daug ką galima pasiekti. Ugdant šią dorybę, suvaldomas pyktis, priešiškumas, aš blaivesniu protu ir nurimusiais jausmais galiu priimti teisingesnius sprendimus. Romus žmogus traukia, visada drąsu į jį kreiptis, kai esu rami, ir aplinkiniai žmonės tampa ramesni, geranoriškesni. Būdama romi, aš pasiekiu savo tikslų greičiau, nes daug durų atsidaro, lyg lauktų manęs būtent tokios: romios, kad ir kas atsitiktų.

Būti meiliai – tai ne taip paprasta, nes galima, norint būti maloniai, pradėti pataikauti, ar tapti per daug saldžiai, lyg nemokėčiau ištarti tvirtesnio žodžio. Ne tokio meilumo turėčiau siekti. Meilumas labai praverčia konfliktinėse situacijose, kai galiu išlikti rami, su šypsena ir geranoriškai kitą išklausyti.

Saikingumas yra ir gero tono ženklas ir galėtų būti mano išskirtiniu bruožu, nesvarbu, ar valgau, ar geriu, o gal ko nors beatodairiškai siekiu, be ribų ir be saiko. Juk užtenka visai nedaug. To nedaug aš turėčiau siekti, to nedaug man turėtų pakakti, gyvenimas nėra gausybės siekimas, gyvenimas yra tobulumo siekimas, kad ir mažuose dalykuose. Turėti tai, ko reikia, ir nė kiek daugiau, tada visiems visko užtektų.

Jeigu aš būčiau uoli, mano darbai būtų atlikti laiku ir be klaidų. Jeigu būčiau uoli tikėjimu, Dievas man taptų artimas mano kasdienos viltimi, ir aš pirmiausia kreipčiausi į Jį, neieškočiau pakaitalų. Uolus žmogus yra visur pastebimas. Ir darbe, ir namuose, ir bažnyčioje. Jis noriai kviečiamas, kai reikia pagalbos, kai reikia atlikti neatidėliotinus darbus.

Dorybės neateina savaime. Reikia labai norėti tobulėti ir norėti būtent dorybių, o ne jų pakaitalų. Negaliu sakyti, kad neturiu laiko, kad galiu dorybių ugdymą atidėti rytojui ar kada pasensiu. Dorybių siekti visas laikas yra tinkamas, kiekvieną akimirką turiu tobulinti savo asmenybę, nes atidėjus „geresniam“ laikui galiu likti kaip elgeta, be veido ir be principų, galiu likti tuščia arba dar blogiau – ydos stos į dorybių vietą, o aš prarasiu bet kokį žmogišką veidą.

Dorybės keičia mane, keičia aplinkinius, keičia santykį su Dievu, jeigu aš turtinga, tai ir mano pasaulis yra turtingas. Dabar būtent yra dorybių laikas, ir aš jį išnaudoju, kad galėčiau grįžti į Tėvo namus pasipuošusi, nes tokios manęs ten laukia.