Ketvirtą parą (rašyta penktadienį – red. past.) besitęsiant žemės drebėjimui, rojaus paplūdimiais visame pasaulyje garsėjančios Leukadės salos kai kurie gyventojai teigia pražilę, kiti, jau po poros dienų susirinkę pasus ir visus šeimos narius, paliko salą, treti leidžia bemieges naktis, apsirengę lauko drabužiais ir jaučiasi tarsi gyventų tunelyje po milžiniškais ir labai nesaugiais geležinkelio bėgiais. Dauguma nakčiai įsikuria automobiliuose, palapinėse, o rytais apeina kaimynus, tikrindami, ar šie sveiki ir gyvi. Ir iki šios akimirkos nežino, kada gi baigsis negailestinga neprognozuojamų galingų požeminių smūgių virtinė...

Praėjusio antradienio rytą, šiek tiek po devynių, vakarinėje Graikijos dalyje esančią salą supurtęs 6,1 balo pagal Richterio skalę (skirtingos agentūros užfiksavo ir 6,5, ir 6,7 balų stiprumą) žemės drebėjimas vėliau žmonių buvo apibūdintas kaip priverstinis klaikus gamtos šokis ir atrodė nesibaigiantis. Jo metu žuvo dvi moterys, buvo sugriauta nemažai salos kelių, dvi bažnyčios, aštuoni namai, nuskendo dalis uosto, ir po uolomis buvo palaidotas vienas iš gražiausių Europos paplūdimių.

Nerukus po pirmo galingo smūgio per salą nuaidėjo antras didžiulis 5,1 balo šokas, kurio metu praplatėjo plyšiai namų sienose, keliuose ir šaligatviuose atsiradusios properšos, patalpose griuvo baldai, krito ir dužo daiktai. Viduje buvę gyvūnai slėpėsi dar giliau po lovomis ir komodomis, kai kurie šunys ir katės, atrodo, negrįžtamai kažkur dingo.

Dvi paras dieną ir naktį žemės drebėjimai ir virpesiai nesiliovė. Trečiąją – irgi. Ypač neramu buvo pavakariais. Iki ketvirtadienio popietės buvo užregistruoti dar keli didesni nei 5 laipsnių žemės gelmių smūgiai, dešimtys 3 ir 4 balų ir šimtai mažesnių smūgių.

Ne ką veiksi. Žmonės rinko sudužusius indus, langų stiklus, nubyrėjusias čerpes, visaip kitaip bandė tvarkytis. Ant aplinkinių stogų matėsi juos taisantys vyrai. Susisiekus su salos merija mums, čia prieš keletą metų namą įsigijusiems užsieniečiams, buvo pažadėtas inžinieriaus vizitas ir galima nuostolių kompensacija, nusiraminti nepavyko. Ankstyvą penktadienio rytą salą vėl stipriai supurtė. Nebeištvėrėme. Susikrovėme mantą ir išvažiavome iš Leukadės į Korfu salą, kur mūsų laukė išsinuomotas viešbutis. Svajojome po kelių neramių parų bent jau išsimiegoti, nusimaudyti ir nustoti bijojus. Siaubingas dalykas – baimė ir nežinomybė.

Bet jau dabar žinome, kad didžiulis praradimas salai – tai fantastiško grožio Egremni paplūdimys, kurį užvertė milžiniškos bangos sukelta smėlio ir uolų nuošliauža. Šis paplūdimys daugybę kartų buvo išrinktas ir iki šiol laikomas vienu gražiausių pasaulyje. Tereikia džiaugtis, kad žemės drebėjimas neįvyko vasarą, kai jame lankosi tūkstančiai poilsiautojų ir turistų.  

Mūsų tradiciniame graikiškame kalnų kaimelyje žiemą žmonių lieka labai nedaug. Tačiau būtent šiomis dienomis pamatėme, kokia glaudi ir atjaučianti ši maža bendruomenė. Po antradienio ryto drebėjimo mus aplankė beveik visi kaimynai. Mūsiškis daugiau nei dviejų šimtų metų senumo akmeninis namas didelių nuostolių per pirmą drebėjimą nepatyrė, tačiau kas dieną vykstantys dešimtys mažesnių smūgių ir nesiliaujantis žemės plutos virpėjimas atveria vis didesnius plyšius sienose, byra tinkas, kiūra stogas, o rudens liūtys daro irgi daro savo juodą darbą. Sunku įsivaizduoti, ką rasime sugrįžę.

Stipriausią drebėjimą patyrė pietvakarinėje salos pusėje esantis Athani kaimelis, apie dešimt kilometrų nuo mūsų. Jame žuvo dvi moterys, griuvo namai ir bažnyčios. Labai nukentėjo ir pietrytiniai keliai arčiausiai jūroje esančio šio žemės drebėjimo epicentro.

Vasiliki uosto prieplaukos dalį pasiglemžė jūra, kelius ir šaligatvius išvagojo gilūs plyšiai. Šalia uosto gyvenantys britų pensininkai jau antradienio vakare susirinko svarbiausius daiktus, šiltus patalus ir naktį praleido uoste prišvartuotame laive – čia jautėsi saugiau.

Šiomis dienomis nesigirdi įprasto vaikų klegesio, nes visos net ir gretimos žemyno pakrantės mokyklos laikinai uždarytos. Negirdėti net skaldomų malkų aido, o kiekvienas katino pašokimas ar šuns sulojimas priverčia stotis ir bėgti lauk. Žmonės būriuojasi prie bažnyčios ir kaimo skvere – esant būryje ramiau. Jaunimas skvere žaidžia futbolą, senukai trik-traką. Saloje paskelbta nepaprastoji padėtis. Kiekviename didesniame skvere budi gaisrinės. Šio jausmo, kai nesi saugus savo namuose, ir vieną kartą patirti nesinori. O kai žemė dreba taip dažnai, kai viskas aplinkui taip trapu ir laikina – apima visiškas bejėgiškumas. Žmonės bijo eit į dušą, gaminti maistą. Naktį paliekamos atviros durys ir miegama, tiksliau – budima su viršutiniais drabužiais...

Vakarinėje Graikijos dalyje žemės drebėjimai nėra reti. Naujos statybos pastatai sutvirtinti, senieji pagal įstatymą renovuojami, tačiau žmonės, kurie išgyveno ne vieną ir ne du žemės drebėjimus, šiomis dienomis nesijaučia saugūs. Gamtos stichija ir jos padariniai – neprognozuojami.

Po poros savaičių su Jonathanu grįšime į Leukadę. Parašysiu, kas ir kaip. Gal visgi kam nors bus įdomu.