Lankydama didžiausius Lietuvos kino festivalius šįmet norėjau išsiaiškinti, kodėl man „Scanorama“ – pati pačiausia. Juk gerų ir labai gerų filmų teko pamatyti ir „Kauno kino festivalyje“, ir „Žiemos ekranuose“, ir „Kino pavasaryje“. Taigi bandžiau suvaldyti subjektyvų, laukimo išjautrintą virpulį ir atkreipti dėmesį į smulkmenas. Greičiausiai jos viską ir nulėmė.

Pirmoji smulkmena – „Scanorama“ pasirinkusi bene tinkamiausią metų laiką, kai dar sunku susitaikyti su negailestingai trumpėjančiomis dienomis, kurias tamsina ir nykina neprasiblaivantis dangus, žvarba, į kaulų šerdį prasiskverbianti drėgmė, išvarymo iš gyvenimu besidžiaugiančios gamtos jausmas. Gamta ir šiuo laiku graži, ji visada graži, bet joje be papildomų sąlygų nebeužsibūsi: anksti sutemus reikia lįsti į trobą, kurioje būtų šilta, o jei vanduo – šulinyje, tualetas – lauke, kuriame tamsu, lyja: ne tik miestietis neištveria tokio buvimo su savimi, ir vietiniai, prisipažįsta, geria – vieni antidepresantus, kiti – pigiausią alkoholį. Kino festivalis sugrįžus iš kaimo į miestą – tampa tikru Las Vegasu, leidžia pabėgti, pačią niūrumą „prabūti“ ir, neslėpkim – pasisvaiginti. Movies pictures, ir tai kur kas geriau už tabletes ar skystuosius pavidalus, gero kino šalutiniai poveikiai – paaštrėjusios emocijos, vidiniai, išlaisvinantys prisipažinimai, pasitikrinimai ir paguoda, juk bene visas geras kinas yra sukurtas apie vadinamuosius nevykėlius ir tai lapkritinėje juodumoje teikia stiprybės, netgi sustiprina poreikį laisvei, autentiškam gyvenimui.

Antroji smulkmena – Gražina Arlickaitė, tačiau ne kaip „Scanoramos“ direktorė ar festivalio meno vadovė (būtų keista tai įvardijant kaip smulkmeną), o kaip komentarų prieš rodomą filmą autorė. Trumpos įžvalgos prieš seansą (čia ypač tinka žodis – seansas) yra festivalio veidas ir esmė, susirinkusieji kaipmat pajunta, jog atėjo ne šiaip į filmą, o į kino festivalį, ir kai G. Arlickaitę pamatėme ir išgirdome net prieš papildomą (jau kaip ir festivaliui pasibaigus) seansą Kaune - jai pačiai ir „Scanoramai“ pajutome ypatingą pagarbą bei meilę. Tokie dalykai neprasprūsta nepastebėti, tačiau dažniausiai apie juos nekalbama; kadangi šįkart „Scanoramos“ fenomeną norėjosi įminti, todėl ir įvardiju, nes teko kalbėtis su Kauno žiūrovais, kurie lanko, pasirodo, tik šį kino festivalį.

Trečioji smulkmena – kokybiškas festivalio klipas. Pernai buvo toks geras (apie akistatą su savimi), kad šįmet, regis, toks tiesiog negalėjo išeiti. „Principingai atrinkti filmai“, - šiųmetės „Scanoramos“ moto išlepintam, pasiryžusiam sekti visą festivalį žiūrovui kėlė gaižią šypseną. „Pažiūrėsim, pažiūrėsim tamstų principingumą“, - prisipažinsiu lozungas kėlė abejonių. Ir ką gi? Bijau byloti tiesą, nes kitąmet neįleis pro duris? Ne, nebijau, geras festivalis, projektas etc nebijo įvairių nuomonių. Galiu tik paliudyti, kad festivalis „nepasinešė“ masinančiai kiekybei (daug filmų, daug žiūrovų, lengvos projekto ataskaitos, o gero daikto – šnipštas), ir jei kai kurie filmai „neatliepė širdies“, jie vis tiek buvo verti kino festivalio dalyvio vardo. Tiesa, jau kurį laiką visuose festivaliuose pastebimas įdomių kino scenarijų badas, kartojimasis, meno imitacijos, imantis įmantrios, dirbtinės stilistikos, slow speed – lėtos slinkties, dengiant scenarinį, išgyvenimų išsisėmimą. Tarkovskiški pasauliai neužgimsta (beje, paskutiniu metu rusų kūrėjų filmai būna vieni silpniausių, mėginantys neva šiuolaikiškai gromuluoti dabartį, „prasisukti“ su neva rusišku humoru arba išsikvėpus imituoti savo didžiuosius klasikus), šių dienų autentiškų ir prasmingų ribinių išgyvenimų drobės – taip pat, o gerai sukalti scenarijų kartais sunkiau nei „padaryti“ meną.

Ketvirtoji smulkmena – savanoriai. Profesionalūs (su titrais problemų kaip ir nebuvo), mandagūs, atidūs, neįkyrūs. Jie yra, jų kaip ir nėra. Miniu ne iš mandagumo, festivaliuose tekę susidurti su arogantiškais, labai svarbiais ir lemiančiais duos tau bilietėlį ar ne, arba nelabai suprantančiais ką jie apskritai čia veikia.

Ar filmus reiktų įvardyti kaip paskutinę smulkmeną? Tegul klausimas būna retorinis.

Taigi kino festivaliui pasibaigus, natūralu, kad naktimis ima kiek kamuoti košmarai – susipynusios matytų filmų draiskanos, išnirusios nuramdytos emocijos, tiesiog – nuovargis, nes jeigu festivalio pradžioje kylantys filmo titrai sukelia džiaugsmingą euforiją, tai jam gerokai įpusėjus tenka pajusti ir apsinuodijimo sunkumą, kuris gali praeiti tik pamačius labai gerą filmą, nes tik geras nebetenkina. Jau minėjau bendrą tendenciją - gerų filmų yra, labai gerų taip pat pasitaiko, tačiau tokių, kurie kažką perkeistų, padovanotų kažką naujo, nepatirto ir iki tol neapmąstyto – kaip ir ne. Žinoma, šiais laikais bepigu apie tai kalbėti, kai visko pamatome, perskaitome, patiriame apsčiai, juo labiau kad tos perkeitimo bedugnės reiktų ieškoti savyje, reikalauti jos vaizdo ar panardinimo į ją, gal net kvaila, vien dėl to, kad ji yra subjektyvi. Vis dėlto, kad ir kaip ten būtų, objektyviai geras kinas yra ir jį gana lengva atpažinti, tačiau nebūtinai jis gali patikti. Besilankant daugybėje festivalio filmų, sėdint tarp įvairiausių žmonių, pamatai, jog gero filmo jėga visada suveikia. Beje, suveikia labai įvairiai: tarkim, šalia sėdintis žiūrovas filmo metu nustoja kramsnoti, sėdi aiškiai atimtas žado ir dar po filmo sunkiai keliasi nuo kėdės, o išgirsti, kad filmas jam nepatiko, bet pripažįsta, jog buvo įdomu. Arba atvirkščiai: visą filmą besimakaluojanti, čiaumojanti, mobiliaku švysčiojanti moteriškutė entuziastingai savo draugei pareiškia, kad yra sužavėta filmu. Taigi kiekviename subjektyvume yra objektyvumo, jau vien dėl to, jog žiūrint viešai veikia bendra susirinkusios auditorijos energija, dėmesys.

Kokius norėtųsi išskirti filmus, matytus, deja, toli gražu ne visus (tai svarbi smulkmena), šiųmetėje „Scanoramoje“? Pirmiausia reiktų juos suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoje būtų filmai be išgryninto scenarijaus, t. y. jis filme nėra aktualus, dominuojantis, aplink jį nesisuka filmo esmė, svarbi ne žinutė, pradžia ar pabaiga, o pats procesas. Tokių filmų geroji savybė, kad juos galima ir norisi žiūrėti kelissyk, jie neišsisemia ir atveria tik dar daugiau „dugnų“, variantų, perskaitymų etc. Štai prieš atidarymo filmą Kaune - „Garsiau už bombas“(rež.Joachim Trier, Norvegija, Prancūzija, Danija) matytas „Iki baro ir atgal“(rež. Pavel Göbl, Čekija) buvo puikus priešatidaryminis filmas, kai žinai, kad dar laukia visas festivalis, o šis filmas – superinis džiaziukas, kurio labai norėsis dar ir, tiesą sakant, kur kas labiau nei filmo „Garsiau už bombas“, gromuluojančio jau nesyk ekrane matytą temą apie pavojingą karo fotografo, o iš tiesų fotografės (moters!) darbą (kad ir pernykštėje „Scanoramoje“ matyta kino juosta „Tūkstantį kartų labanakt“, režisuota Erik Poppe, kurioje karo fotografo profesija atspindima taip pat per moters vaizdinį).

Scenarijaus/pasakojimo neaktualizuojančioje kategorijoje nėra ir negali būti top‘ų, geriausių ir t. t. Regis, tokie filmai ir yra kino esmė, kai svarbus pats procesas, o ne į dantis kišamas jau sukramtytas reikalas. Kita vertus, jei sukramtytas reikalas yra kokybiškas, labai smagu kartais ir nekramtyti pačiam, tai, be abejo, – pramoga, trumpas užsimiršimas ar pabėgimas, bet nuojauta kažko kužda, jog tikras kinas – visų menų sintezė, tobulėjanti procese, o ne kažką konkretaus artikuliuojant, sąmoningai siunčiant kažkokią žinutę, išsakant moralą ar nuomonę, bet nesugebant tiesiog išsisakyti, o tai kur kas įdomiau, įtaigiau ir turbūt prasmingiau, nes įvyksta individualūs atradimai, ne valdymo, simuliakrų manipuliacijos.

Taigi padžiazavus su „Iki baro ir atgal“ smagu pabūti Izraelio miesto – Haifos - gatvėse, žiūrint puikų filmą – „Pavėluota mintis“ (rež. Elad Keidan, Prancūzija, Izraelis), ir ne tik jomis pavaikščioti, bet drauge su Moiše bei Uriu paieškoti savojo kelio.

Moterų šešėlyje“ (rež.Philippe Garrel, Prancūzija, Šveicarija) – tipiškas prancūzų filmas, kuriame scenarijus yra, tačiau kur kas svarbesni niuansai. Maniau ir manysiu, jog kino meną į priekį veda būtent prancūzai.

Vis dėlto taip jau yra, jog labiau domimasi scenarijiniais filmais, kurie, deja, „žiūrisi“ tik vieną kartą - suveikia įspūdis, siužetas. Antrą kartą juos matant paprastai į akis lenda trūkumai, klaidos, scenarijiniai pritempimai, nes be siužeto tie judantys paveikslėliai „neveža“ – nieko nesukuria. Bet, kaip minėjau, gerai sukaltas scenarijus yra kur kas geriau nei bandymas „daryti meną“, beje, yra filmų kur ir scenarijus, ir menas eina drauge – toks filmas yra tikras malonumas. Tokį retai apturiamą malonumą teko patirti ir šioje „Scanoramoje“. Tai dokumentinis (!) „Garneto auksas“ (rež. Ed Perkins, Jungtinė Karalystė) – filmas apie lengvai pačiuožusį 58 metų vyrioką – beveik įgyvendinusį savo svajonę, beveik sukūrusį šeimą, beveik atradusį, beveik pasiekusį, ir tikrai - gyvenusį. Itin retai būna, kad šioje kategorijoje esantį filmą labai norėtųsi pamatyti dar kartą (tiesa, jį būtų galima priskirti kitai, jau aptartai kategorijai, tačiau per veik tobulą dokumentinį filmą nutįsta aiškus siužetinis laukimas – ras Garnetas lobį, ar ne, bet netgi žinojimas visai nemaišo žiūrėti filmą antrąkart, maža to – tai netgi išvaduoja ir galima tiesiog mėgautis geru kinu – puikiu operatoriaus darbu, montažu, kūrybiškais, ne štampiniais, režisūriniais sprendimais), beje, „Garneto auksą“ rodė „Scanoramai“ jau įpusėjus, kai apsinuodijimo kinu simptomai buvo itin ryškūs. „Garneto auksas“ tądien buvo penktas filmas dar ir vėlų vakarą. Taigi pradžioje net norėjosi išeiti, nes atbukusiais pojūčiais sėdėti jau darėsi sunku. Tačiau būtent todėl uoliai ir sėdi, nes nežinai, o niekada nežinai, kur yra paslėptas kino festivalio lobis – filmas, rodomas būtent tau: nuplaunantis visą nuovargį ir uždegantis širdį. Kas mėgina gyventi autentišką ir kiek įmanoma laisvą gyvenimą, būtinai pasižiūrėkite šį filmą, jis nė kiek nekvepia liguistu pozityvumu, netgi atvirkščiai – akcentai sudėti kitur, čia labai tiktų paties režisieriaus E. Perkinso žodžiai: „Mes retai ekrane matome tikrus žmones – dažniausiai regime tik išpūstas ir sensacingas jų karikatūras. Filmo herojaus tikrumas – nuoširdumas ir atvirumas, gebėjimas stoti akistaton su nepatogiais gyvenimo klausimais, nuo kurių bėgame mes visi – paverčia stebinančią lobio paieškos istoriją kur kas daugiau atskleidžiančiu filmu.“

Kokius dar būtų galma paminėti filmus šioje svorio (scenarijaus) kategorijoje? Žinoma, emociškai ryškų filmą apie Holokaustą - „Sauliaus sūnus“ (rež. László Nemes, Vengrija), nors antrą vietą skirčiau švariai skaidriam filmui „Avytė“ (rež.Yared Zeleke, Prancūzija, Etiopija, Vokietija, Norvegija), kuris tarsi nuprausia, apvalo, akimirksniui sugrąžina išaugtą, o gal numarintą, nukankintą ar net nužudytą vaiką savyje ir drauge leidžia pabūti kitoje kultūroje, tačiau, kad ir kiek ji būtų kita, egzotiška, esminis sielos jautrumo dalykas – bendras.

Mėgstantiems pastozines drobes patiktų gerai suręstas filmas „Žudikė“ (rež. Hou Hsiao-hsien, Taivanas, Kinija, Prancūzija), tačiau linkusiems į kameriškumą, slepiantiems kompleksus bei jautrią sielą, artimesnis bus „Fusis“ (rež.Dagur Kári, Islandija), o dar labiau - „Žvirbliai“ (rež. Rúnar Rúnarsson, Islandija, Danija, Kroatija). „Susižiūri“ pabėgėlių temą gvildenantis „Dypanas“ (rež. Jacques Audiard,Prancūzija), tačiau autentiškesnis, o ir tikresnis – „Flotel Europa“ (rež. Vladimir omic, Danija, Serbija), bet šitą jau tikrai reiktų priskirti anai kategorijai.

Tiesa, visai smagus ir prasmingas kino festivalio atidarymo Vilniuje filmas „Prieš gamtą“ (rež. Ole Giæver, Marte Vold, Norvegija), ypač vyrams, bet tinka ir moterims pasitikrinti ar tikrai gyvena savo gyvenimą, o gal jame atlieka tik epizodinį vaidmenį ir pagaliau priimti tik savo, ne kieno nors primestą, sprendimą. Tai, beje, labiau apie santuoką, partnerystės ryšius, kurie po 45 metų gali būti kaip filme „45 metai“ (rež. Andrew Haigh, Jungtinė Karalystė).

Vertas dėmesio - „Raudonasis voras“ (rež. Marcin Koszałka, Lenkija, Čekija, Slovakija), nors tai sunkus, tamsus filmas. Nuolatinės mintys apie mirtį ir jos baimė yra mano neurozės išraiška – ja susirgau namuose, kur buvo daugybė konfliktų ir įtampos. Neturiu laiko gydytis, nes esu labai užsiėmęs. Be to, bijau, kad be neurozės neteksiu ir kūrybinių idėjų. Manau, kad filmai yra geriausia terapija“, – mane sudomino šios režisieriaus M. Koszałkos mintys ir nenusivyliau.

Jei jau priėjome prie sunkių, slogių, neviltingų filmų, tuomet vienas ryškiausių šiųmečiame festivalyje – „Bridžendas“ (rež. Jeppe Rønde, Danija, Jungtinė Karalystė, JAV) apie masines paauglių savižudybes ir liguistai tamsų pasaulį, kuris, deja, egzistuoja visai šalia mūsų, dar baisiau – jis įsiurbia (yra įsiurbęs) mūsų vaikus. Kodėl? Mes nežinome ir drauge žinome atsakymą. Gal greičiau jaučiame. Kaip minėjau, dauguma kino festivalių filmų – apie nevykėlius, o iš tikrųjų – apie itin jautrios sielos žmones, kuriuos gyvenimas „suvalgo“, suėda dar ir čepsint išpuvusiomis žiaunomis. Kai pagalvoji, tas gyvenimas esame mes visi, vieni – ėdantys, kiti – tylintys, treti – kenčiantys ir ėdami. „Bridžendas“ įjungia šiurpią pavojaus sireną, po kurios kino salėje užsidega šviesos, ir mes iš jos išeiname.