Režisieriaus Vytauto Balsio naujausias darbas – vaidybinis filmas „Ataraxia“, sukurtas pagal Antano Škėmos dramą „Pabudimas“ – manau, yra etapinis ir išskirtinis ne tik jo kūrybinėje biografijoje. Ši meninė kino juosta – ypatinga aukštuma pastarųjų metų lietuviško kino kontekste. Visų pirma dėl to, kad sugebėta organiškai, įtaigiai ir itin tiksliai sudėlioti svarbiausius filosofinius akcentus, žmogiškąją pasirinkimo dramą pakylėjant iki apibendrinančios, egzistencinės aukštumos.

Filmo pagrindu pasirinkęs tokios tematikos veikalą, režisierius parodė drąsą ir ryžtą – ne kiekvienas sugeba pajausti ribinių situacijų esmę ir sudėlioti išties sudėtingo kūrinio viziją. Juk A. Škėmos „Pabudimas“ yra sulaukęs įvairių, dažnai prieštaringų vertinimų, ypač kritikos pasipildavo po ne itin sėkmingų dramos pastatymų. Paminėtinas visiškai nenusisekęs paties autoriaus režisuotas spektaklis Monrealyje, Lietuvių dramos teatre, 1953 m. Kai kurie išeivijos kritikai dramą peikė dėl senamadiškumo, sentimentalių intarpų, natūralizmo, netgi per didelio „lytingumo“ akcentavimo kai kuriose scenose... Manau, tuometiniams dramos sambūriams žengiant įprastu tradiciniu buitinio psichologizmo keliu, labiausiai klupta vaidyboje akcentuojant atvežtinį stanislavskių ir nemirovičių-dančenkų priplėkusį „realistiškai natūralistinį, personažų poelgius ir frazes pagrindžiantį“ metodą. Turint omenyje, kad autorius neišvengė natūralistinių detalių, kurios akivaizdžiai kirtosi su svarbiausia egzistencine pasirinkimo idėja, ryškėja nesėkmingų adaptacijų išeivijos scenose priežastys.

Daug sėkmingiau „Pabudimą“ pavyko perteikti mūsų scenos meistrui Jonui Vaitkui. Tam buvo itin palankus Atgimimo laikas – 1988 m. Po sovietinės propagandos ir melo dešimtmečių scenoje matėme prievartos mechanizmą, kančias ir pasiaukojimą. Žinoma, J. Vaitkus, nors ir išvengdamas iliustratyvumo, nuklydo į sovietinės sistemos žiaurumo ir sadistiškumo demonstraciją, egzistencinis konfliktas virto patologinio budelio ir nekaltos aukos dvikova, kurios finalas buvo aiškus nuo pradžių. Spektaklyje gausu realistinių detalių, šaržuotos sovietinės atributikos ir neva psichologinės vaidybos kontekste apibendrinančios įtaigos jis nė negalėjo pasiekti. Visiška kūrybine nesėkme tapo po metų, 1989-aisiais, J. Vaitkaus šio spektaklio pagrindu sukurtas vaidybinis filmas „Pabudimas“. Čia tas „žiaurumo teatras“ visiškai atsiskleidė, o egzistencinė pasirinkimo tema liko užgožta natūralizmo. Šviesaus atminimo kino kritikas Saulius Macaitis filmą apibūdino kaip isterišką, be katarsio, patį žiauriausią ir eklektiškiausią lietuvių ekrano kūrinį, tačiau jo kontrastai – vaikiškai naivūs, verčiantys nebent šyptelti...

Taigi galime nors šiek tiek nutuokti, kokius sunkumus teko nugalėti režisieriui V. Balsiui, stengiantis išgryninti pagrindinę autoriaus idėją, apvalyti įvairiausias apnašas – laiko, prietarų, kritikų, teatro ir kino autoritetų. Ne tik išgryninti, bet ir permąstyti, sukurti mūsų dienoms aktualų skambesį turintį filmą. Pravertė kinematografinė patirtis (ir V. Žalakevičiaus mokykla), tad pastaraisiais metais scenos meistryste pagarsėjęs režisierius neeilinius sugebėjimus parodė ir kino mene.

Ekrane įvyko didysis atsivėrimas, pakylėta atnaša, kančia, skausmas, žūtbūtinė buvusių draugų kova ir tragiška asmenybės lemtis. Tai – ne paprastas A. Škėmos dramos inscenizavimas. Ypatingo skambesio ir vidinio skausmo, nerimo pripildytas filmas, atskleidžiantis apibendrintą prievartos sistemos mechanizmą, išdavystę, tarnavimą jėgos bei smurto kultui ir sykiu ypatingos dvasinės ištvermės, vidinės laisvės pergalę. Režisierius ir jo suburta kūrybinė grupė parodė išmąstytą ir itin atsakingą požiūrį.

Juk ir nūnai ne vienas tokioje egzistencinėje dramoje susigundytų demonstruoti nuogą patologiją ar vien visa aprėpiančią oberiutų „pasaulėjautą“... Išvengdamas tų nuodingų purslų, V. Balsys subtiliai ir tinkamai pasitelkia ryškias, logiškas priemones vidiniam vyksmui paryškinti, meistriškai panaudoja vizualizacijas, dvigubą susiliejantį vaizdą, simboliais tampančias detales. Be abejo, čia itin svarbus operatoriaus požiūris, jo sutarimas su režisieriumi ir bendro tikslo siekimas. Operatorius Jonas Jakūnas – puikiai sumanymą išreiškiantis režisūros bendramintis. Veiksmas nufilmuotas meistriškai, vykusiai panaudojant plačius tuščius nesibaigiančius seno niūraus ir apleisto pastato (kalėjimo) koridorius, kraupius rūsius, grotas, juodų-baltų kontrastų kaitą, stambius personažų planus, jų „dingimus“ ir kone mistiškus atsiradimus, netikėtus scenų pakartojimus, „virpantį“ arba dvigubą kadrą.

Bet kokių sąsajų su konkrečia istorine realybe atsisakymas, realių buities detalių vengimas režisūrai ir operatoriui suteikė galimybę daug plačiau pažvelgti į „Pabudimo“ tematiką. Ji tapo aktuali, nūdieniška, bendražmogiška, neprisegta prie istorinės realybės. Tokiame dvasiniame prievartos pragare galima atsidurti bet kada ir bet kur. Idėjos išgryninimas filmo kūrėjams padėjo atsiplėšti nuo eilinės buitinės psichologinės dramos ir pakilti į daug aukštesnį egzistencinį lygį. Be abejo, A. Škėmos veikalas kai kur sutrumpintas, kai kas pakeista, bet tai tik filmo laimėjimas. Išvengta ne tik to buitinio, sentimentalaus ir stanislavskiško balasto – iškelta škėmiška pasiaukojimo, moralinės pergalės kaina.

Tačiau A. Škėma moralinę pergalę atskleidė sąmoningu pasiaukojimu, o V. Balsys filme nuėjo dar toliau. Jis egzistencinį pasirinkimą mirti iškėlė kaip siekinį, kaip tikrąjį išsilaisvinimą ne tik iš kančių – ir iš prievartos, pasityčiojimo, absurdiškų priesakų, demagogijos.

„Ataraxia“ – visiška dvasios ramybė, graikų filosofo Epikūro terminas – juo pavadinęs savo filmą V. Balsys pabrėžė filosofinį kūrinio pagrindą. Juk tikroji ramuma pasiekiama per mirtį, kurios, pasak Epikūro, neverta gąsdintis, nors pati didžiausia baimė ir yra mirties baimė... Toks išsilaisvinimas – sąmoningai ir jau nieko nebijant – bene svarbiausias filmo motyvas.

Dar vienas įdomus sutapimas. Be abejo, yra sąšaukų ir bendrumo su kita A. Škėmos drama – „Ataraxia“, ir nemanau, kad tai atsitiktinumas. Šioje dramoje taip pat keliami atsakomybės, keršto ir kaltės motyvai, tik pasitelkiant du antagonistus – Gluosnį ir kažkada jį NKVD rūsyje tardžiusį Izaoką. Yra ir „Lietūkio“ garažo epizodų, ir sąžinės graužaties, tačiau dviejų priešų susitikimas po daugelio metų tampa atleidimo ir tikrosios ataraksijos – dvasinės ramybės triumfu...

Akcentuodamas dvasios ramumą kaip filosofinę ir netgi krikščioniškąją sampratą V. Balsys juostoje vengia bet kokių realijų – tai buvusių klasės draugų istorija. Pasikeitė politinės aplinkybės – jie tampa budeliu ir auka, įsisuka meilės ir išdavystės drama. Ir tradicinis meilės trikampis... Pijus yra tardytojas, ištikimas prievartos sistemos tarnas, o jo klasės draugas Kazys – priešingoje pusėje, kovoja su režimu ir žino slapto ginklų sandėlio adresą. Būtent čia iškyla egzistencinio pasirinkimo būtinybė, nes Kazys atsiduria ribinėje situacijoje – tardytojas bando panaudoti jo žmoną Eleną, kurią dar iki šiol myli... Meilė, ištikimybė sistemai ir, žinoma, mirties, „sulikvidavimo“ baimė nesunkiai įstumia Pijų į gudriai paspęstus spąstus...

Režisierius pasirinko gerai žinomus, beveik visuose jo spektakliuose įsimintinus vaidmenis kūrusius aktorius – bendražygius, vienminčius. Ramūnas Šimukauskas (tardytojas Pijus), Remigijus Endriukaitis (Kazys), Saulius Bagaliūnas (Pranas). Indrė Taločkaitė atliko Kazio žmonos Elenos vaidmenį, Evaldas Leskauskas – Kunigo. Juostoje kaip kraupus simbolis pasirodo ir Gertautas Pagodinas.

Reikia pripažinti, kad visi aktoriai jaučia egzistencinį dramatizmą, augančią įtampą, apimantį beviltiškumą. Kiekvienas su savo istorija, praeitimi, kančia ir idealais. Individualizuoti personažai atrodo it pragariškos aplinkos aukos, regis, nėra jokios nei išsigelbėjimo, nei vidinės laisvės vilties. Tas monotoniškas Kunigo žingsniavimas nesibaigiančiais kraupiais koridoriais filmo pradžioje su malkų glėbiu ir veriantis žvilgsnis iš po gobtuvo tampa nuolat pasikartojančiu leitmotyvu. Koridoriais, retsykiais įsmukdamas į kokią patalpą, klydinėja ir tardytojas Pijus. Scenose su Kaziu jis įsitempęs, nesavas, po skambiom frazėm apie savo ištikimybę Sistemai slepiasi nostalgiški vaikystės prisiminimai. Tačiau tai privalu slopinti – jis žūtbūt turi parklupdyti, nugalėti buvusį draugą, priversti jį išduoti. R. Endriukaičio Kazys vertas savo priešo – aktorius įtaigiai kuria savajai tiesai ir idealams ištikimo pasiryžėlio paveikslą. Labai svarbu, kad abu aktoriai sėkmingai išvengia veidmainingo patoso, deklamacijos, pozų ir verksmingų išraiškų. Tiki ir baisiesi nuožmiu Pijaus fanatizmu, galinčiu likviduoti šimtus Sistemai nepatikimų žmonių, tiki ir nejučia žaviesi Kazio ryžtu, sąmoningu žengimu į mirtį, aukojant net mylimą žmogų.

I. Taločkaitei teko itin sunki užduotis. Ši mylinti ir mylima moteris, „rainas katinėlis“ įsviesta į tą pačią pragaro mašineriją, verčiama įkalbėti vyrą išduoti, tačiau, kai tai nepavyksta, Kazio akivaizdoje ji prievartaujama... Ir šit didysis ribinės situacijos ARBA-ARBA. Trapioji moteris pasirenka – ji maldaute maldauja Kazio neišduot... Filme šie epizodai perteikti itin subtiliai, tačiau emociškai pakankamai stipriai. Apskritai I. Taločkaitės vaidmuo – vienas ryškiausių moters paveikslų nūdienos lietuvių ekrane.

S. Bagaliūnas Pranui – provokatoriui ir išdavikui – randa daug netikėtų įsimenančių bruožų. Ir tas suktų akių žvilgsnis, ir pasiklausymas, sėlinimas pirštų galiukais rūsių kloakomis, momentalus pasikeitimas tardymo koridoriuose, demonstratyvus svarsčių kilnojimas bei demagogiška išdavystes pateisinanti kalba... Pijus išduotas, įskųstas ir likviduotinas. Sistemai jis nebereikalingas. R. Šimukauskas sukūrė vieną įsimintiniausių vaidmenų, didžiulės vidinės jėgos ir įtaigos pasiekęs finalinėje scenoje, kai kartu su Kunigu kartoja maldos žodžius... Tasai nušvitimas, praregėjimas – PABUDIMAS – ir yra tikroji Ataraxia, tikroji Šviesa, tikroji ramybė. Dvasios ramybė...

Būtina paminėti dar vieną labai svarbų komponentą – muziką. Kompozitorius Antanas Jasenka perteikė ne tik košmarišką prievartos ir kankinimų sistemos foną – kiekvienai scenai jis rado būdingą ir esminę muzikinę charakteristiką, paryškinančią egzistencinės dramos pobūdį. Gintės Rusonės kostiumai taip pat rodė tragiškos buities / būties trapumą ir laikinumą.

Seniai neteko matyti tokios turinio ir formos vienovės. Jie idealiai sutampa, papildo vienas kitą. Detalės kruopščiai apmąstytos, pagrįstos, visos turi savo prasmę ir reikšmę. Sukurta įspūdinga egzistencinė drama, pasiekusi filosofinės įtaigos, apibendrinančios jėgos.

„Ataraxia“ skaudžiai priminė ne tik sovietų mums bruktą absurdą, bet atskleidė ir nūdienos totalitarinių darinių, fanatikų puolimą prieš laisvą dvasią. Prievartos sistemų recidyvų aplinkui gausu – ir nutildymų, ir susidorojimų, ir dėl to plintančios visa apimančios baimės...

Priminimas laiku ir skaudus kaip kirtis. Ypač tiems, kurie tokie užmaršūs, atlaidūs, geranoriški, tiesiog spinduliuote spinduliuoja išoriniu liberalizmu... Tik ne vidine laisve ar jos siekiamybe... ne tvirtybe ir ryžtu...