Žurnalas „Ateitis“ 2015 Nr. 7

„Baltai juoda“ – pilietiškai aktyvaus jaunimo organizacija, tyliai ir kukliai gražinanti mūsų Lietuvą. Čia susibūrę žmonės, kurie pasiryžę per savaitę skirti bent vieną valandą geram darbui. Apie organizacijos veiklą, savanorystę, nuolat gimstančias idėjas ir Lietuvos jaunimą kalbinu Vytautą Jurkų, Eleną Jurkutę ir Paulių Klikūną.

„Baltai juoda“ – kokia tai organizacija ir kokius ji vienija žmones?

Paulius: Tai organizacija, kurioje žmonės stengiasi padaryti kažką gero dėl savęs ir dėl kito – dėl Lietuvos. Jie tiki, kad tikrai gali kažką padaryti, tiki šviesiu, gražesniu rytojumi, idealais. Mus visus vienija tikėjimas savimi. Šiandien, deja, matau, kad dažnai „pilietiškumo“ sąvoka yra pasitelkiama negražiems dalykams, šiek tiek nuvalkiota šio žodžio jėga, todėl tas tikėjimas savo jėgomis yra labai reikalingas – reikia tikėti tikrumu ir tuo, kad vis dėlto galime daug ką pakeisti. Mes norime atsispirti tam, kas yra madinga, bet tuščia, neturi išliekamosios vertės. Bandome kviesti žmones pastebėti tuos, kurie yra pamiršti, kuriems reikia pagalbos, dėmesio, rūpesčio.

Vytautas: Ši organizacija tikrai neatsirado dėl to, kad viskas aplink buvo gražu ir smagu – kiekvienas iš mūsų susidurdavome su gana neigiamais, liūdnais dalykais. Ši organizacija vienija įvairių sričių studentus, jaunuolius, kurie taip, kaip sugeba, stengiasi prisidėti prie šviesesnės aplinkos kūrimo. Kiekvienas iš mūsų – gydytojas, istorikas, teisėsaugos darbuotojas ar menininkas – dirbdamas savo srityje pastebi dalykų, kuriuos norisi keisti, kad gyventi būtų geriau. Bet dažnai, matydami dideles, mus visus liečiančias problemas, pavyzdžiui, korupciją, jaučiamės vieni. Gyvename posovietinėje visuomenėje, kuri vis dar labai dažnai netiki, kad gali kažką pakeisti. Taip ir gimė ši organizacija – mes pradėjome vienytis, nes tikėjome, jog kiekvienas, dirbdamas kažkokioje srityje, turėdamas vienokį ar kitokį talentą, galime padaryti daug gražių dalykų. Bet kokiems pokyčiams, net ir patiems didžiausiems, reikia to pirmo mažo žingsnelio, nuo kurio viskas prasideda.

Kas yra jūsų varomoji jėga? Kas skatina veikti? Kaip jums atrodo, kodėl jūsų organizacijos veikla yra svarbi ir reikalinga?

Paulius: Gal skambės labai paprastai, bet mane skatina pareigos jausmas, kuris lydi nuolat, kiekviename žingsnyje. Būna, kartais nusivili, nuleidi rankas, bet viduje jauti, jog vis tiek reikia eiti ir mėginti iš naujo, bandyti keisti, gražinti pasaulį, kuriame gyvename. Tarsi koks Dievo pirštas vis krapšto, krapšto ir stumia, neleidžia sustoti.

Vytautas: Pirmoji „Baltai juoda“ akcija vadinosi „Pasodink pienę“, kuria siekėme atkreipti dėmesį į tai, jog per daug dejuojame ir skundžiamės, kad Kaune yra labai daug duobių. Bėda ta, jog mes dažnai tik keikiame, bet nieko pozityvaus nesistengiame daryti ir nebandome apskritai nieko keisti. Bet juk galime pabėgti nuo to užburto rato – mėginti išsakyti konstruktyvią kritiką ir konkrečiais darbais prisidėti prie problemos sprendimo. Tad mums kilo idėja sužymėti Kauno keliuose duobes. Tamsiu paros metu jų dažnai nematome, nespėjame sumažinti greičio arba apvažiuoti ir taip sugadiname padangą arba važiuoklę.

Paulius: Būtent po šios akcijos pradėjo formuotis mūsų organizacijos principas – visi aplink tik šūkauja, pyksta ir keikia valdžią, bet kažkodėl pamiršę, jog pagal kelių eismo taisykles, kiekvieno iš mūsų pareiga yra pažymėti kliūtį. Šiuo atveju kliūtys buvo labai gilios duobės Kauno keliuose. Vadinasi, kartais pradedame viską ne iš tos pusės. Taigi mes, galima sakyti, tiesiog atlikome savo pilietinę pareigą – su šypsena pažvelgėme į problemą ir atšvaitais pažymėjome tas duobes, padarėme tai, kas nuo mūsų priklausė, o ne įsiliejome į tą „žliumbikų“ būrį, kurie neranda laiko pajudinti nė piršto. Anksčiau sakydavome: „Keičiame valandą burbėjimo į valandą, skirtą geriems darbams“. O lietuviams, deja, burbėjimas vis dar yra būdingas... Aš asmeniškai manau, kad jei jau dėl ko nors skundiesi, turi būti mėginęs kažką padaryti, tačiau nesėkmingai. Bet jei nepajudinai nė vieno piršto, tai kokią turi teisę skųstis? Lygiai taip pat neturime teisės sakyti, kad šalį valdo blogas prezidentas, jei nėjome balsuoti.

Vytautas: Kartais mes matydami problemą nepagalvojame, kad galime tiesiog atlikti savo pareigą ir mėginti bent šiek tiek pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, yra labai daug senolių, kurie gyvena pamiršti ir apleisti, neturi artimųjų, kurie jais galėtų pasirūpinti, arba artimieji juos yra apleidę. Juk vietoj liūdesio ir tų senelių gailesčio, kaltinimų valdžiai ar senelių artimiesiems, galime nueiti ir senelius aplankyti. Reikia pradėti pasaulį keisti nuo savęs. „Skirk vieną valandą per savaitę geram darbui“ – šis šūkis tapo mūsų organizacijos varikliuku.

Paulius: Kai kurios mūsų vienkartinės akcijos tapo ilgalaikėmis. Pavyzdžiui, pastebi, kad atėjus lankyti vienišo senelio, dėmesio nori ir kitas, nes niekas pas jį neateina. Tuomet pakalbini kokį savo draugą, jis prisijungia ir kitą kartą jau keliese einame. Savanorystė pakeičia požiūrį į daugelį dalykų. Pavyzdžiui, grįždamas namo po apsilankymo pas žmogų, kuris serga trečios stadijos plaučių vėžiu, net nedrįsti galvoti apie savo menkas problemas, kurios dar visai neseniai atrodė pačios didžiausios ir svarbiausios pasaulyje.

www.žinauviską.lt internetiniame puslapyje galima rasti virš 1700 jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų  kam reikėjo dar vienos? O dar kiek įvairių susivienijimų, bendruomenių, kurios daro labai gražius darbus... Juk galima buvo kažkur prisijungti su savo mintimis ir idėjomis. Kuo jūs esate išskirtiniai?

Vytautas: Gal čia ir slypi visa esmė – nė vienas iš mūsų, eidamas lankyti ligonių ar pamirštų senelių, negalvojo apie kažkokią organizaciją, asociaciją, o darė viską būtent dėl tų žmonių, norėjo tiesiog daryti kažką dėl žmonių, kuriems čia ir dabar reikia konkrečios pagalbos, artumo, šilumos, dėmesio. Taip gavosi, kad kelios idėjos sujungė į vieną būrį daugiau žmonių, kuriems rūpėjo tie patys dalykai, širdį suvirpino tos pačios problemos, buvo apsisprendę geriems darbams skirti savo laisvalaikį.

Paulius: Organizacijoje esame visi labai skirtingi, bet kai darome kažką visi kartu, kai kažko siekiame, nes turime bendrą tikslą, tampame artimi ir daug stipresni kartu nei po vieną. Bėgant laikui, visi savo aplinkoje pastebime kažką, kas mus liūdina ar erzina ir bandome dalintis mintimis, kaip ką galime keisti. Gal būtent dėl to šios organizacijos atsiradimas ir yra unikalus ir išskirtinis – mes susirinkome vedini idėjos, ne primestinai, ne norėdami nešti kažkokią jau žinomą vėliavą, bet norėdami tiesiog kurti gražesnę aplinką, gražesnę mūsų šalį padarant tai, kas nuo tavęs priklauso.

Vytautas: Tikrai neturėjome minties didinti jaunimo organizacijų konkurenciją ar daryti darbus kažkieno vardu. Mes tiesiog norėjome daryti gražius dalykus „už visų organizacijų ribų“, kad niekas nevaržytų ir mus sietų tik bendras tikslas, bendrojo gėrio siekimas. Be to, mes labai dažnai savo akcijas organizuojame su įvairiomis valdžios institucijomis: policija, priešgaisrine tarnyba, paramedikais, kariuomene. Stengiamės sujungti kuo daugiau skirtingų specialybių žmonių, kurių tikslas yra prisidėti prie gražesnės Lietuvos kūrimo čia ir dabar.

Paulius: Daugelis organizacijų turi kokią nors vieną bendrą temą, pavyzdžiui, šauliams organizacija vienija patriotiškus piliečius. Tai, kad pas mus organizacijoje veiklos randa visi – nesvarbu, iš kur atėjęs žmogus – ir yra mūsų privalumas. Žmogus nesijaučia įspraustas į kokius nors rėmus, kuriuose turėtų būti vykdoma veikla. Mes išsikėlėme sau paprastą tikslą – skirti vieną valandą per savaitę geriems darbams. Įsivaizduojate, Kaune yra 300 000 gyventojų. Jei kiekvienas iš jų skirtų tą valandą, neliktų žmonėms dėl ko skųstis ir burbėti.

Vytautas: Mes norime suburti kuo daugiau jaunų žmonių, kurie patikėtų, jog yra daug daugiau galimybių čia ir dabar nuveikti prasmingų darbų, nei dalykų, dėl kurių galėtume skųstis. Iš tiesų, pastebėjome, kad konkretūs darbai, prie kurių kviečiame prisijungti, patraukia jaunimą savanoriškai veiklai. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo onkologinėmis ligomis sergančių vaikų lankymo. Kai šeimoje serga vaikas, serga visa šeima – vienas iš tėvų turi nuolat su vaiku būti. Kad jiems dienas leisti ligoninėje būtų bent šiek tiek smagiau, mūsų vaikinai, pavyzdžiui, ateidavo apsirengę riterių šarvais arba sugalvodavo įvairių žaidimų. Kai matai, jog žmogus šypsosi, kai sulauki tiesiog nuoširdaus „ačiū“, supranti, jog didesnio atlygio ir negalėtų būti. Tai skatina veikti ir padėti kitiems, jei tik turi galimybę. Taip prasidėjo ir kitos akcijos, renginiai. Pradėjome lankyti ne tik onkologinėmis ligomis ar tuberkulioze sergančius vaikus, vienišus senelius, bet ir socializacijos centrus, kurie globoja sudėtingo elgesio vaikinus ar merginas. Kviečiame juos dalyvauti visuomeninėje veikloje, kartu eiti į teatrą ar kur nors kitur, kur galima prasmingai praleisti laiką. Norime rodyti jiems pavyzdį.

Draugaujame su Motinos ir vaiko paramos-labdaros fondu „Aušta“, kuriame buriasi moterys, vienos auginančios savo vaikus. Yra mamų, kurios pačios užaugę vaikų globos namuose, joms trūksta kai kurių socialinių įgūdžių, todėl joms yra organizuojami įvairūs mokymai, seminarai, o tuo metu mūsų savanoriai užsiima su jų vaikučiais ir dalinasi įvairiais talentais: paruošti matematikos, lietuvių ar anglų kalbos namų darbus, mokina žaisti šachmatais ar groti gitara...

Dažnai girdime, kad jauni žmonės šiandien darosi vis didesni materialistai, ieškantys naudos ir siekiantys garbės. Bet kaip suprantu, sulaukiate daug puikų jaunų žmonių, kurie pasibeldžia į jūsų organizacijos duris ir sako, jog nori prisijungti, padėti daryti gražius darbus, aukoti tam savo laisvą laiką, ar ne?

Paulius: Pirmiausia manau, kad skleisti negatyvią nuotaiką kažkam visuomet yra naudinga. Jei aplink žmonės kalba, kad niekas čia nieko gero neveikia, visi saugo savo šiltą vietą, tai nieko tokio, jei ir aš gyvensiu tik dėl savęs. Bet juk mes, norėdami tikrų dalykų, jaučiame poreikį padėti kitam. Galima sakyti, kad mes esame savanaudžiai. Vienam labai smagu yra nusipirkus naują BMW blizginti, glostinėti, pirkinėti naujus veidrodėlius, o kitas žmogus yra laimingas, kai gali padėti kitam. Iš vienos pusės ir mes siekiame būti laimingi, tik priemonės laimei pasiekti yra kitokios.

Iš tiesų, labai norisi žmonėms grąžinti tikėjimą savimi, įgalinti veikti ir keisti pasaulį – tikėti, kad gali jį pakeisti. Ir tas atlygis, kurio mes sulaukiame, yra, žinoma, tikrai ne valiuta. Jis daug vertesnis – tai žmonių šypsenos ir tikėjimas gražesniu pasauliu.

Vytautas: Aš pastebiu, kad jauni žmonės šiandien ypatingai ieško tikrų dalykų. Kadangi pats esu jaunas, tikriausiai galiu kalbėti ir nemažos dalies, panašių į mane, vardu. Galbūt kartais tų tikrų dalykų ieškome ne ten, kur reikia ir ne taip, kaip reikia. Bet kai „paragauji“ savanorystės ir pamatai, kokį gilų pėdsaką tavo ir tavo bičiulių darbai palieka kitų širdyse, jauti, kad negali sustoti. Juk tikras ryšys, tikras nuoširdumas su sergančiuoju, tikra draugystė su tuo, kuriam reikia pagalbos, ir yra tai, kas keičia mūsų aplinką ir daro šį pasaulį geresne vieta gyventi.

Paulius: Man atrodo, kad viena didžiausių problemų šiuo metu Lietuvoje yra ta, jog daugelis iš mūsų esame tapę butiečiais, ginančiais tik savo butą, nes tai, kas vyksta už jo – neįdomu. Kartais net nežinome kaimyno vardo, o gal net nesisveikiname prasilenkdami. Tai abejingumas, kurį reikia rauti iš mūsų gyvenimų kaip piktžolę. Bet juk turėtume būti verti vadintis piliečiais – tais, kurie gina savo pilį.

Elena: Dar vienas mūsų trūkumas tas, jog kažkodėl nesijaučiame savo šalies šeimininkais. To paties abejingumo vedini, mes elgiamės tarsi kokie prašalaičiai, laikinai čia apsistoję Lietuvoje. Bet juk tai absurdas – esame patys tikriausi savo šalies kūrėjai! Juk tam čia ir esame, kad kurtume ne tik savo butą, namą, bet ir tai, kas yra aplink mus, šiek tiek toliau už mūsų namo tvoros. Esu tikra, kad verta prisidėti prie šalies kūrimo ir žvelgti į ateitį – kiek įdėsime, tiek ir gausime. Pirmiausia ne iš valstybės turime reikalauti, o patys iš savęs.

Vytautas: Gali skambėti juokingai, bet iš tikrųjų kartais tikrai nėra lengva skirti tą valandą per savaitę. Tačiau kai matai, kad tavęs jau kažkas laukia ateinančio, kad tavimi tiki ir pasitiki, suvoki, jog tikriausiai tarp šių dviejų žmonių – šio ligonio ir savęs paties – tu esi tas, kuris gauna daugiau.

Elena: Visai neseniai man teko bendrauti su už mane jaunesniais savanoriais – mokiniais. Jie savanorystę įvardino kaip galimybę pažinti save. Mokykloje, pavyzdžiui, yra daug taisyklių: dabar turi atlikti šitą užduotį, dabar – šitą. O savanoriaudamas gali ieškoti, rizikuoti, bandyti savo jėgas ir taip atrasti save daugelyje naujų dalykų.

Vytautas: Būna, ateina pas mus jaunas žmogus ir sako: „Noriu prisijungti prie jūsų, man patinka idėja, kad reikia skirti nors vieną valandą savaitėje geram darbui, manau, kad galiu būti naudingas prisidėdamas savo talentais vienoje ar kitoje srityje“. Jeigu tai aktualu, jei tik yra tam galimybė, taip ir yra pradedama nauja veikla.

Tai ir yra esminė idėja: mes patys rodome savo iniciatyvumą ir stengiamės prisidėti, kad iš to juodo, kurį matome aplinkui, gimtų daugiau balto.

O kaip gimė organizacijos pavadinimas? Man ir pačiai dažnai tekdavo stabteltėti minutėlę ir pamąstyti – „juodai balta“ ar „baltai juoda“?..

Paulius: Yra būdas tai įsiminti. Jeigu pasakai „juodai balta“, tai juk – pozityvas, viskas puiku, tad ir mūsų ten nereikia. Mūsų pavadinimas „Baltai juoda“ parodo, kad mes esame linkę į tikrumą. Taisydamas namą nepradėsi nuo stogo – reikia lįsti į pamatus, tad ir mes savo pavadinimu norime pasakyti, kad nebijome kišti rankas į juodą ir ten ieškoti kažko balto. Tačiau rankas ten reikia įkišti – reikia patirti, kaip kenčia kitas žmogus, nes tik tada gali geriau suprasti ir tik tuomet tavo darbas išties padės kitam. Mes patys savo veikloje patiriame labai daug gyvenimiškos patirties. Mūsų simbolis – baltas vilkas ir juoda avis – taip pat parodo, kad kartais viskas būna atvirkščiai, todėl reikia ieškoti tikrumo.

Nuotr. Donatos Vengalytės

Kaip jūsų organizacija išsilaiko? Kas jums padeda? Ar miestų, kuriuose veikiate, visuomenė jus palaiko?

Vytautas: Viskas yra grįsta savanorystės pagrindu. Pačioje pradžioje viską darėme iš savo kišenės, kiekvienai veiklai skirdavome savo pačių lėšas – tai mus labai suvienijo. Nelaukdami kažkokių pinigų, projektų, patys investuodavome į tai, kas mums atrodė prasminga.

Paulius: Įsivaizduokite, žmonės pamatę mūsų veiklą pradėjo kreiptis dėl paramos, nešti visokius čekius... kai kurie patikėjo, kad egzistuoja toks „Elenos fondas“, kiti klausinėjo „kas už jūsų stovi?“ Tačiau viskas, ką darome, yra idėja degančių žmonių darbo vaisius.

Vytautas: Iš tiesų, niekas už mūsų nestovi, esame laimėję kelis projektus Kauno miesto savivaldybėje, tačiau tai yra tik minimalios lėšos veiklai užtikrinti.

Elena: Ne visi žmonės gali savanoriauti, skirti tam tiek laiko. Yra tokių, kurie prie mūsų darbų prisideda kitaip ir džiaugdamiesi veikla, paremia pinigais, daiktais, savo įmonių paslaugomis. Tai labai paskatina veikti.

Štai dabar iš užsienio gavome du neįgaliesiems skirtus dviračius, tad viena įmonė padeda juos įsigyti, kita įmonė – juos atvežti. Prie šių dviračių yra pritvirtinamas neįgaliojo vežimėlis, o įgalus žmogus jį mindamas neįgaliajam padeda pajusti važiavimo dviračiu malonumą. Šie dviračiai kainuoja daugiau nei keturis tūkstančius svarų sterlingų, tad mes niekaip nebūtume galėję jų įsigyti.

„Gintarinė vaistinė“ sutiko mums juos nupirkti, įmonė „Beacon“ – nemokamai pristatyti. Mūsų savanoriai dabar galės išpildyti neįgaliųjų svajones...

Vytautas: Dabar, pokalbio metu, Elena budi naktinėje pamainoje onkologinėje vaikų ligoninėje, o po budėjimo eis susitikti dėl dviračių laisvu metu, kai galėtų eiti ilsėtis. Kai žmonės pamato, jog mes degame noru padėti vieni kitiems, jie taip pat užsidega šia idėja. Dalis žmonių iš tiesų pradeda galvoti, kaip pakeisti savo kasdienybę ir rasti laiko savanorystei. Įsiliejus į šią bendruomenę, vieni iš kitų semiasi jėgų eiti į priekį.

Ar jūs veikiate tik Kaune? O gal turite padalinių ir kituose miestuose?

Paulius: Veikiame ir Šiauliuose, taip pat Vilniuje. „Baltai juoda“ yra gyvenimo būdas, tai turi būti žmoguje... Mes stengiamės, dirbame ir būname tikri. Taip ir sukasi mūsų veiklų ratas.

Vytautas: Iš tiesų, nepriklausomai, ar mūsų organizacija egzistuotų, ar ne, mes vis tiek darytume darbus dėl kitų, dėl bendros idėjos. Ir tokių žmonių Lietuvoje yra daug.

Kas Lietuvoje labiausiai patinka?

Vytautas: Man labiausiai patinka žmonės! Kiek daug darbščių ir aukotis dėl savo šalies nebijančių žmonių! Reikia tik dažniau apsidairyti, jei kažkas užstoja mūsų Lietuvos grožį.

Paulius: Man mano šalis – pilis. Viskas tuo pasakyta. Čia aš gimiau, čia mane saugo, o aš saugau kitą. Saugau savo šalį.

Elena: Meilė Lietuvai yra kaip tikėjimas – nežinau, iš kur jis, bet tai yra mano varomoji jėga, neleidžianti sustoti. Iš senos senos būties, iš buvimo lietuve. Gal, kaip toje dainoje, – „iš senų didvyrių“ – ta meilė?.. Didžiuojuosi, kas esu, ir noriu kasdien būti verta lietuvės vardo. Jaučiuosi savo šalies didvyriams ir kūrėjams skolinga, nes jei ne jie – net neturėčiau šiandien ką ginti, ką puoselėti, gražinti.

Nuotraukos Donatos Vengalytės ir iš organizacijos archyvo.

Kalbino Marija Keršanskienė