Kartais mirusiuosius lankyti lengviau nei gyvuosius. Nes jie neįsikimba į tavo ranką, tyliu žvilgsniu neprašo padėti... Jie nieko nebeprašo. Jų ramybė tarsi persiduoda ir tau: anot Algirdo Patacko, įžvalgas patvirtinusio savo paties ramiu išėjimu, mirti ir rimti yra vienodos prigimties...

Gyvenimas nuolat sukasi apie mirtį. O mirtis – apie gyvenimą. Tai – vientisa, neatsiejama. Kol tai nepaliečia asmeniškai, filosofuoti lengva, kilnu, netgi poetiška... Tačiau yra ir tas visai nepoetiškas laiko tarpas (ar apskritai gyvenimą galima laikyti tarpu?), kurį vieni vadina pasirengimu, tiltu į amžinybę, kiti – kančia, išbandymo laiku ne tik išeinančiam, bet ir jį palydintiems. Žmogus kartais tarsi „užstringa“ šitame tarpsnyje: metų metus guli ant patalo, kankinamas fizinės ar (ir) psichinės negalios, nebesuvokdamas realybės, neatpažindamas ne tik giminaičių, bet ir artimiausių – vaikų, sutuoktinio... Gyvenimas tai ar tik tarpas gyvenime?

Mano mama nebepažįsta manęs. Iš pradžių buvo sunku. Protu nesuvokiama: kaip motina gali nebepažinti savo vaiko? Jos sąmonės jau nebepasiekia kasdienybės rūpesčiai; visos smulkmenos, dėl kurių jaudintasi, nebetrikdo: mama klauso mano pasakojimo, bet neatsiliepia, žiūri į mano akis, bet mato ne mane. Kai nutylu, ji, sunkiai tardama žodžius, suveblena: pa-sa-kok... Suvokiu – girdi. Klausosi mano balso skambesio, kuris gal kaip melodija ar malda ramina – atplaukia bangos, susigeria į sąmonės likučius, ji pradeda lengviau kvėpuoti, akelės sulimpa – ima snausti... Bet rankos nepaleidžia. Suvytusi oda, iššokusios tamsiai mėlynos gyslos daro jos rankas panašias į medžio žievę... Žmogus virsta medžiu. Virsta žeme... Bet ramus jos miegas primena kūdikio miegą, kai jis saugus. Pūtuoja – pro suspaustas lūpas, lyg lengvas plaštakės plazdėjimas, prasiveržia oro srovelė. Vos tik bandau ištraukti ranką, vokai suvirpa, mama pabunda. Ir vėl: pa- sa-kok... Kaip vaikas, iš kurio buvo atimta pasaka...

Jai esu jos jaunesnioji sesuo... Sesuo, kuri mirė prieš 20 metų... Mama neprisimena, kad esu mirusi. Iš viso pulko seserų (o buvo šešios ir vienas brolis) ji išsirenka Aldoną. Aldona – mano krikšto mama. Ji mylėjo mane (savų vaikų neturėjo), o aš – ją... Kartais mama net pavydėdavo tos mano meilės. Trupučiuką. Mat su teta Aldona buvo galima pasikalbėti apie tokius dalykus, apie kuriuos mama su manimi nekalbėdavo. Manė, kad su paauglėmis mergaitėmis tokiomis temomis dar per anksti kalbėti. Nebuvo per anksti. Tik aš šitai žinojau. Ir kažkaip tai nujausdavo mano krikštamotė. Buvome artimos. Kai laidojom mano tėvelį, ji laikė mane apglėbusi, tarsi sakytų: nebijok, vaike, aš su tavim... Ir tikrai – buvo saugiau. Skauda, bet kažkaip šviesiau, nes esi ne vienas, ir dar – žinai, kad praeis... Tas žinojimas labai svarbu. Žinojimas, kuris lygus tikėjimui.

„Kas mane ap-lan-kys...“ Ką sakai, mama? – suprasti darosi vis sunkiau, žodžiai veliasi jos burnoje, stringa, balsas lyg sugedusio mechanizmo... „Kas ap-lan- kys mane, kai tu nu-mir-nu-mir-si...“ Iš visų likusių jėgų mama spaudžia ranką, nepaleidžia lyg paskutinės vilties. „Gal aš taip greit nenumirsiu, mama“, – glostau jos sumenkusius, pavargusius pečius, nugarą, priglaudžiu galvą. Mamos skruostais ritasi ašaros. Suvytę tie skruostai – ašarų takais išrašyti... Ji negirdi mano „mama“, aš nebesu jos dukra, tik laidininkas iš anapus siunčiamos globos: teta Aldona saugo ją ir mirusi, jos geroji energija niekur nedingo... Mano rankomis teka jos meilė... Jos ar To, kuris pasirenka, per ką ateiti. Jis pasirinko mano krikštamotę – Dievui nėra mirusių. Tai ji glosto mano mamą – savo seserį, ramina ją, padeda išbūti paskutinį žemišką laiką...

Išbūti paskutinį savo laiką – sunkiausia. Net jei ir nekankina fiziniai skausmai, mūsų požiūris į žmogų, sergantį senatvine demencija ar Alzhaimeriu, baugina mus pačius – sveikuosius. Orios mirties šaukiamės, pavadinę ją eutanazija, nes išsigąstame „daržove“ vadinamo žmogaus likimo. Baimė tapti „daržove“ sklando kaip šmėkla, senatvės nuogąstis... Skaudu matyti, kaip tave globoję, išmintingų patarimų davę tėvai virsta vaikais, užsispyrusiais, kaprizingais, net egoistiškais, nes tai – būdas išsireikalauti meilės, švelnumo, dėmesio... Nes kiekvienam, net ir „kituose laikuose“ gyvenančiam, reikia meilės – jie priima šią energiją,sugeria ją kaip gyvybės rasą. Gal tai tėra vienintelės jiems likusios teigiamos emocijos? Kas žino... Žinome mažai. Mokslas sugebėjo pailginti žmogaus amžių, bet tiek mažai tegali pasakyti, kas vyksta to senuko ar senutės sąmonėje.

Tikra tėra meilė.

Bet būti meilės laidininku – sunku. Todėl įkalbinėju brolį, kuris prižiūri mamą, išvežti ją į slaugos namus. Bent laikinai. Kad pailsėtų. „Negaliu, – sako brolis. – Sąžinė neleidžia... Mama nori gyventi... Jei išvešiu – po mėnesio parsivešiu karste... Neištvertų ji ten.“

„No-riu dar gy-ven-ti“, – pakartoja ir mama... Ko vertas toks gyvenimas? – mąstau. Bet ne mums spręsti... Mes abu mylime mamą. Bet labai skirtingai. Man atrodo, kad ir slaugos namuose žmonės prižiūrimi. Aplankomi. Vieni dažniau, kiti – rečiau. Brolio auka man atrodo per didelė .Gyvenimą galima sau pasilengvinti – argi ne taip mąsto daugelis? Pernelyg sunku žiūrėti į tirpstančią, nykstančią, vis labiau tolstančią mamą... Kartais pagaunu save: noriu, kad viskas pagaliau pasibaigtų. Ko gero, tai sąžinė – ji neleidžia ramiai jaustis. Ieško išeities. Nes mirusius mylėti lengviau...

Mano brolis nedovanoja gėlių. Jokiomis progomis. Niekam. Kapus jis aplanko tik per Vėlines. Jis neverkia... savęs. Negaili savo gyvenimo. Nes mamos gyvenimą jis suvokia kaip savo paties dalį. Per jį kasdien teka gyvybės energija senutei mano mamai, kuri jau niekada jam nebepadėkos... Nes nebepažįsta savo vaiko, kuris keičia sauskelnes, maitina šaukšteliu, apverčia ant kito šono, o naktį pabudęs ateina patikrinti, ar nenuslinkusi antklodė... Ir taip – kasdien. Kasnakt. Kelinti jau metai...

Gyvenimas – tik per jį. Per jį teka energijos srautas, siunčiamas iš Aukščiau... Mama jau porą kartų patyrė klinikinę mirtį, tris kartus jai pakeistas širdies stimuliatorius, prieš 30 metų jai buvo diagnozuotas krūties vėžys... Mano mama – Gyvybės stebuklas... Medikai nesugeba paaiškinti, kokios jėgos laiko ją čia, šioje žemėje. Stebuklo paaiškinti neįmanoma, juo galima tik tikėti.

Man atrodo, kad visų stebuklų šaltinis – Meilė.