Aš esu kelyje. Kelyje į gyvenimą, į amžinybę. Tame kelyje pasitikrinu labai svarbų išgyvenimą, svarbią patirtį, savo esminį bruožą – tikėjimą. Savo tikėjimu skelbiu Dievą sau ir savo artimui, savo tikėjimu vadinu Dievą savo Kūrėju, Gyvybės Davėju ir palaikytoju. Tikėjimas Dievu mane patalpina į kitą erdvę – aš prisiliečiu prie savo ištakų, prie savo esmės, prie gyvenimo. Prie nepaprasto gyvenimo – prie Dievo gyvenimo, prie gyvenimo su Dievu.

Koks mano tikėjimas? Turiu pasakyti, kad jis mažesnis už garstyčios grūdą, apie kurį skaitome Šventajame Rašte,  nes aš nuolat abejoju, nuolat klausinėju Dievą, nepasitikiu Juo, laukiu ženklų. Lyg neužtektų didžiausių ženklų – savo pačios gyvenimo stebuklo ir atėjusio Jėzaus Kristaus į žemę, Jo nukryžiuoto ir prisikėlusio. Bet mano menkam tikėjimui to nepakanka, nepakanka Šv. Rašto, Bažnyčios mokymo. Aš stoviu ir kalbu: kur tu, Dieve? Dažnai pati nuklydusi aš klausiu, kur tu, Dieve, nors Dievas nuo manęs nepasitraukė. Dievo negaliu paliesti ranka, bet galiu paliesti į sieloje savuoju tikėjimu to mažo garstyčios grūdo dėka. „Palaiminti, kurie tiki nematę“, – teigiama Šventajame Rašte, o aš vis dėlto kaip netikintis Tomas noriu pamatyti kūno akimis, paliesti Dievą. Bet tai jau ne tikėjimas. Tai troškimas tos realybės, kuri šioje žemėje yra neįmanoma. Tikėjimas mane panardina į kitą realybę – Dievo realybę. Ir aš ten sutinku save tikrą. Tikrą su Dievu.

Būtina gilinti tikėjimą nuolat. Aš turiu glaustis prie Dievo su tikėjimu, kad Jis šalia, kad nėra pasislėpęs. Dievas nesislapsto, tai dažnai bandau pasislėpti nuo Dievo. Ypač, kai negerai pasielgiu. Savo tikėjimu kviečiu Dievą į pasimatymą, į kasdienį buvimą su Juo. Savo tikėjimu teigiu Dievą ir matau Jį sielos akimis. Tikėjimas yra Dievo teigimas. Garstyčios grūdas, atveriantis Dievo veidą, Jo tikrovę, o kartu ir manąją. Jeigu Dievo tikrovė būtų kartu ir manoji, žemėje jausčiausi saugi, gal nebūčiau apsaugota nuo nelaimių ir netikėtumų, bet būčiau apsaugota nuo netikėjimo ir pasitikėjimo Dievu stokos. Aš priimčiau visa, ką Jis man siunčia.

Tai kodėl mano tikėjimas yra menkesnis už garstyčios grūdą? Pirmiausia, kad nesirūpinu tikėjimo gilinti. Man atrodo, kad viskas turi vykti savaime, be pastangų. Taip, tikėjimas yra dovana, tačiau tikėjimo dovana atseikėjama visiems žmonėms vienodai. Tik kažkodėl vieni žmonės yra labiau tikintys už kitus. Kiti tiki ne kaip Tomas, tiki nepalietę, tiki Dievo Žodžiu. Tikėjimas yra didžiausias stebuklas, nes per jį aš atrandu Dievą.

Jeigu klausau Dievo nuorodų, laikausi Jo įsakymų, priimu sakramentus, meldžiu gilesnio tikėjimo, sulaukiu pastiprinimo, sielos ramybės ir Dievo artumo. Jeigu mano tikėjimo garstyčios grūdelis glūdi manyje,  pasitiksiu Dievą  jau iš tolo, pašauksiu Jį, Jis mane pašauks. Ir aš išgirsiu Jį.  Išgirsiu per tikėjimą. Užsimegs bendravimas ir dalelė Dangaus ateis į mano gyvenimą. Ne, ne dalelė, visas Dievas.

O kaip netikintieji? Kuo jie gyvena? Atrodytų, netikintieji yra pasiryžę nugyventi trumpalaikį gyvenimą ir gyvenimą be vilties, be amžinybės, be Dievo. Argi netikinčiajam Dievo netrūksta? Jis neįvardija, kad jam trūksta Dievo, jam trūksta kažko, ko jis nepažįsta arba nenori pažinti. Jo tikėjimo garstyčios grūdas yra pamirštas, numestas kaip nereikalingas, nepasodintas, nepuoselėjamas. Jis neigia, net nepabandęs susipažinti. Visi netikinčiojo norai pasibaigia savimi – aš noriu ir noriu sau. Jis netiki ir neieško Dievo valios. Kodėl netikintysis tikėjimą Dievu vadina pasakomis? Tik tikėjimo Dievu, netikinčiojo pavadinta pasaka, yra daug tikresnė negu jo kuriama ateitis be Dievo. Pažiūrėkime vien tik į kasdienybės stebuklus, žmogaus atsiradimo ir buvimo žemėje stebuklą, į visatos begalybę, neatsakytus klausimus. O gal netikintysis renkasi gyvenimą be Dievo, kad gyventų sau pačiam patogesnį gyvenimą, niekam neįsipareigotų, kad vadovautų pats sau. Netikintysis veda pats save, tik nežino, kur eina. O kelias labai greitai baigiasi, nes jis neveda Namo.

Netikintis žmogus, kaip niekas kitas, gyvena rutina – čia nėra Dievo netikėtumo, Dievo staigmenos, pakalbinimo. Jis viską suverčia atsitiktinumui. Stovi kurčioje tyloje, ir jo viltis yra panašesnė į neviltį, nes jis neturi perspektyvos, gyvenimas neturi tęstinumo, jis baigiasi kapu. Netikintis žmogus eina nuo malonumo prie malonumo, o siekti to, ką duoda tikėjimas, jam dažniausiai baugu. Jis bijo priklausyti. Jis nepagalvoja, kad priklausyti Dievui – tai priklausyti meilei – visaapimančiai, atsiliepiančiai, nuraminančiai. Netikintysis lyg teigia – netikiu visagale meile. Jis yra net ne kelyje, jis yra neigiantis Dievą, pamiršęs Jį, bet nepamirštas. Jis laukiamas. Kad ir koks menkas būtų garstyčios grūdas, jis yra jame. Primena nuolat apie prasmės klausimą, pasirinkimą, kuris nulems amžinybę.  Gaila netikinčiojo pastangų pavergti gyvenimą sau. Dievas išlaisvina gyvenimą nuo žmogiškųjų nuostatų, suvaržymų, peržengia ribas. Atrodo, kad varžo Dievas?  Dievas duoda laisvę, net jeigu Jo atsisakyčiau. Atsisakydamas Dievo, žmogus praranda savastį. Į ką jis tada panašus, jei nenori būti panašus į Dievą? Jis lyg tuščias kūnas, be veido, jis negirdi, kad Dievas jį kviečia vardu, nepažįsta vilties, jo visa ateitis – be vilties.

Atsisakyti Dievo – tai atsisakyti galimybių. Garstyčios grūdas gali duoti nepaprastų vaisių. Tikėdama kviečiu Dievą į savo gyvenimą, ir mano gyvenimas yra perkeičiamas. Aš viską galiu matyti Dievo šviesoje. Tikėdama patikiu savo gyvenimą Dievui. Ir kuo giliau tikiu, tuo labiau pasitikiu Dievu. Tikėjimas atidaro, galiu eiti ten, kur sielai skirta būti Dievo, o ne atsitiktinumo. Negi norėčiau būti atsitiktinė gyvybė pasaulyje, priklausoma nuo aklų jėgų, priklausoma nuo nieko, aš pati tampu nieku. Iš tikrųjų taip nebūna. Aš tik galiu įsivaizduoti, kad esu pati sau. Priklausomybė nuo Dievo iš tikrųjų laisvė, nes priklausau Dievui savo noru, savo pasirinkimu.

Aš stoviu su savo menku tikėjimu, bet tikiuosi, kad garstyčios grūdas manyje yra gyvas, kad gyvas mano tikėjimas. Dievas mato mano pastangas tikėti, lyg matyčiau, lyg galėčiau paliesti. Man iš tikrųjų nereikia fizinio sąlyčio, man reikia tikėjimo, kuris atveda į neregimą pasaulį, kuris tikėjimo akimis pranoksta įsivaizdavimą, ir ta neregima tikrovė tikėjimo akimis tampa siektina tikrove. Aš ateinu pas Dievą per tą mažą garstyčios grūdelį.