Važiuodama traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą, žurnale „Literatūra ir menas“ – leidinyje, kurio dažnai tikrai neperku – perskaičiau keturis jauno poeto Nojaus Saulyčio eilėraščius. Užkliuvo keli dalykai. Pirma, šio teksto herojus prisipažino skaitąs bytnikus. Pati jau seniai, o dar ir ilgai skaitysiu storą Alleno Ginsbergo biografiją. Tad, pamaniau, kodėl nesusitikus ir neaptarus beprotiškosios amerikiečių rašytojų kartos. Deja, pokalbis nuvingiavo visai kita linkme. Antra, jo eilėraščiai tokie paprasti, kad ne visai poeziją suprantantys žmonės lepteltų: „Ir aš taip galėčiau.“ „Jei galėtum, tai kodėl neparašai?“ – paklausčiau aš. Kad ir kaip ten bebūtų, apie kūrybą, eilėraščius ir keliones pasikalbėti mums vis dėlto pavyko.

Kelyje...  

Dėl interviu Nojui parašiau dar prieš kelis mėnesius. „Po mėnesio grįšiu į Lietuvą. Šiuo metu truputį keliauju“, –  atsakė man poetas. Pasirodo, Prancūzijoje jis skynė vynuoges, vėliau dar šiaip pasitrankė po Europą.

Užaugęs sostinėje, Nojus, pavargęs nuo Vilniaus pulsavimo, kartais tiesiog pasislepia – iškeliauja po pasaulį pasižmonėti. „Kiekvienas rajonas, namas ar aikštė visada kažką primena. Nuolat čia būti – reiškia gyventi belaikėje dabartyje. Tu nesi praeityje, tačiau visi jos įvykiai nuolat slankioja aplink tave. Kai kurie žmonės galvoja, kad tai juos kuria. Na, man atrodo kitaip“, – apie priežastis, kodėl bėga iš Vilniaus, pasakoja poetas.

Aistra kelionėms pernai Nojų atvedė į Santjago de Kompostelą. Tiesa, 800 kilometrų jis nuėjo praktiškai atsitiktinai. „Buvau tik grįžęs į Vilnių. Vis dar nesitvėriau savo kalyje, gyvenau kelionės prisiminimais. Su draugu sėdėjome vienoje Pilies gatvės kavinių. Priėjo jo bičiulis ir sako: „Einu į piligriminę kelionę. Norit kartu?“ Buvo ruduo, neatrodė, kad likti sostinėje labai įdomu. Po kokių dviejų savaičių išskridome į Prancūziją“, – prisimena vaikinas. Nors mėnesis piligriminiame kelyje Nojui paliko daug įspūdžių, jis sutinka, kad tie, kurie iš anksto ruošiasi žygiuoti Šv. Jokūbo keliu, gauna daug daugiau. Pasak jo, jų kelionė prasideda dar namie.

„Į piligriminį žygį pasiėmiau Jacko Kerouaco romaną „Dharmos valkatos“. Kokie nuostabūs vakarai! Pasistatęs palapinę, apsistojau beveik tarp kalnų, danguje pilna žvaigždžių, ir aš skaitau, kaip veikėjai sėdi ir šneka apie tai, jog aplink esantys kalnai – tylintys Budos ir TAI yra viskas“, – priduria Nojus.

(Ne)gera poezija

Niekada nemėgau labai įmantrių eilių, manydavau, kad sueiliuoti kasdienybę – irgi didis menas. Priminusi apie ketinimą susitikti, vietoje „normalaus“ atsakymo, iš Nojaus gavau eilėraštį. Nedidelį, vos keturių eilučių. Supratau, bent vienu klausimu tikrai sutarsime.

Poezijos Nojus nekuria automatiškai ir nuolatos. „Bangomis“, – paaiškino. „Nerašantis poetas“, – nusijuokiau. Būtent, poetas... Tokia dabartinė vaikino tapatybė. „Iki tol, kol man nesuėjo dvidešimt, baiminausi, kad tik nepavadintų manęs poetu. O dabar apie tai net negalvoju. Šiuo žodžių lengviausia išsisukti. Taip, aš rašau eilėraščius, tad „poetas“ tinka. Kas tu? Poetas. Taip lengviau apibūdinti kai kuriuos dalykus“, – teigia Nojus.

Paskutinį pusmetį vaikinas gyvena vedamas idėjos, kad savo kūryboje reikia kalbėti taip, kaip yra, be jokių pagražinimų. Galbūt dėl to savo eilėraščių Nojus beveik neredaguoja. O jei ir pakeičia kokį žodį, tai įvyksta tik praėjus kelioms savaitėms nuo to, kai gimė pirmosios eilutės. „Geresnių eilėraščių, kurie man pačiam patinka, forma labai paprasta – tiesiog išrėkiu gerklę“, – prisipažįsta jis.

Savo eilėraščius Nojus rašo žmonėms, kurie pasaulį suvokia panašiai kaip ir jis. Tokiems skaitytojams nereikia aiškinti, kur ir kodėl padėjo kokį nors žodį. „Kartais pabosta per daug subtilios ir karčios metaforos, kai jų sudėta tiek, kad nebesusigaudai, kas vyksta. Pastaruoju metu norisi kalbėti apie žmonių santykius, kitas man kylančias asociacijas ir jas perteikti paprasta, net šnekamąja, kalba. Aš nenoriu būti labai kietas poetas, rašyti gerą poeziją. Tiesiog sakau, va, šitaip smagiai aš matau pasaulį“, – savo kūrybos tikslą įvardija poetas.

Šiuo metu Nojus rašo prozos knygą, į kurią ketina sudėti paskutinių trijų savo gyvenimo metų išgyvenimus. Joje aptiksime daug kelionių, nevilties, jo santykių su Lietuvą ir kitų šiek tiek bohemiškų šio pasaulio gyventojo nuotykių. Pradžioje minėjau, kad apie bytnikus daug nekalbėjome. Taip ir buvo. Tačiau, sutikite, jo pasakojime tikrai nemaža „sudaužytosios kartos“ pėdsakų.

pavedžiok savo šuniuką

pavedžiok savo šuniuką
pakviesk jį
ateik čia, eikime
jis atbėgs visas laimingas
tu uždėsi jam pavaduką
rausvą su blizgučiais
pažiūrėsi į save
veidrodyje
ir išeisi
leisiesi liftu, jis irgi
kartu
leisis
vedžiojamas
o lauke paauglės
gros gitara
ir tu netyčia
pateksi į jų
amateur video klipą
visa išlaisvinta
tikra būtybė
gražiai susisegiojusi
savo marškinių sagas
pažinodama visas
iki vienos