Indrės Jonušytės nuotr.

Kai kas nors atsitinka labai toli, kai atsitinka kažkas, ką įsivaizduoti sunku, pasaulis atitolsta ir nuleidžia akis...

Žemės drebėjimas – tai tarsi gimdymas, tarsi kalėjimas, tarsi karas. Tie, kurie to neišgyveno, negali suprasti. O tie, kurie išgyveno, tampa lyg ir kokio neoficialaus pasaulinio klubo nariais, nedaug kam prieinamos išminties nešiotojais – nes išgyveno, nes iškentėjo, nes žino.

Žymiausi japonų poetai apie tai rašo nemirtingus trieilius, tiesa, sunkiai verčiamus į kitas kalbas, nes kitakalbiams jie sunkiai suvokiami. Tenka ilgai aiškinti, ką reiškia kiekvienas žodis, kiekviena lyg ir visai neutrali frazė. Geri vertėjai tai puikiai supranta.

Graikijos Leukadės salos gyventojai šiandien irgi jaučiasi panašiai – visų apleisti, niekieno nesuprantami, bet suvienyti savo nelaimės. Per pastarąsias keturias savaites šioje saloje žemė drebėjo tūkstančius kartų. Griuvo namai, bažnyčios ir akmeninės tvoros, skilo keliai ir skendo jūros prieplaukos bei paplūdimiai. Nors tai skamba baisiai, tikrovę išgyvenusiems ir dar vis gyvenantiems statistiniai apibūdinimai jau prarado tiek „skonį“, tiek „spalvą“.

Kaip jaustis, kai vienintelė vieta, kur turėtum jaustis saugus, nėra saugi? Kaip jaustis, kai vidurnaktį tenka griebti paaugusius vaikus ir naujagimius, visiems drauge lėkti laukan ir laukti saulėtekio gretimo kelio viduryje? Kaip jaustis, kai nežinai, kiek dar ilgai atlaikys tavo namai ir tavo nervai? Ir tai ne tolimoje Japonijoje, ne Naujojoje Zelandijoje, o vos už trijų valandų skrydžio ne itin galingu lėktuvu iš Lietuvos.

Vieningi šiandien jaučiasi žmonės, išgyvenę eilinę nelaimę, o kartu patyrę, kad yra vieniši ir visų pamiršti. Bet galbūt tai natūralu – kai kas nors atsitinka kažkur toli ir kai atsitinka kažkas, ką įsivaizduoti sunku, pasaulis atitolsta ir nuleidžia akis. Juk galėjo būti ir blogiau. Taip, galėjo. Galėjo griūti ligoninės ir mokyklos, po žemės drebėjimo sukeltos smėlio nuošliaužos galėjo būti palaidotas ne tik vienas iš gražiausių pasaulio paplūdimių, bet ir tūkstančiai jį kasmet aplankančių turistų. O jeigu, neduokdie, būtų prasmegusi kokia nors pabėgėlių pilna stovykla...

Mums, Graikijoje įsikūrusiems ir žiemai likusiems europiečiams, išgyvenus didžiulį 6,5–6,7 balų žemės drebėjimą, bet neištvėrus saloje ilgiau nei keturias dienas, teko džiaugtis galimybe – pabėgti. Išskristi, išplaukti, persikelti į salas ar žemyną, kur žemė dreba rečiau ir mažiau arba išvis nedreba...

O visų kitų Leukadės gyventojų mintys sukosi apie tai, kad gal ne šis, bet kitas, dar didesnis, dar stipresnis drebėjimas gali užklupti bet kurią akimirką. Bandant užmigti, nusimaudyti, pasigaminti valgį. Nesibaigiantis košmaras, diena iš dienos klausantis virpančių langų, barškančių lėkščių, isteriško šunų lojimo ir kačių panikos priepuolių, lašas po lašo užpildo visų mintis ir sapnus. Pravažiuojantis automobilis, žaibas, nukritęs šaukštas – viskas dabar verčia kruptelėti.

Po kurio laiko nuolatinis budėjimas, laukimas ir nuovargis padaro savo. Apima pyktis ir, atrodo, velniop, einu į dušą... Akimirką gyvenimas tarsi grįžta į vėžes. Bet tik iki kito sukrėtimo. Kai pasijunti galutinai įstrigęs.

Seismologų teigimu, sala jaus didesnius ar mažesnius drebėjimus dar du–tris mėnesius. Nesinori būti vietiniu gyventoju – visa ta nežinia, visas tas bejėgiškumas... Nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi. Mokyklos vėl atidarytos, valstybės siųsti inžinieriai lanko nuolatinių gyventojų namus, tikrina, tariasi, bando tvarkyti. Po Naujųjų inspekcijos vyks ir vilose, ir vasarnamiuose, ir viešbučiuose. Tada paaiškės tikrieji nuostoliai, prasidės remontai ir šioks toks salos gijimas.

Vienintelė paguoda, kad žemės drebėjimo stiprumas atitiko standartus – gauti kompensaciją. Jeigu valstybinis inžinierius ras namui padarytą žalą ir jeigu ją įvertins kaip pavojingą gyvybei. Žinant šiandienę Graikijos ekonominę situaciją, kompensacijos tikriausiai lauksime ilgai, o tuo tarpu remontuosimės namus patys, nes kitaip juk nesaugu.

O kol kas drebam ir šokinėjam iš lovų ir kas kelios valandos lakstome laukan... Kartais nebeturime jėgų. Tada belieka viltis, kad einant gatve ant galvos nenukris kokia išsijudinusi čerpė, kad neužvirs kokio seno namo siena ar elektros stulpas.

Ačiū Dievui, esame didelį žemės drebėjimą išgyvenusiųjų klube.