Manau, kiekvienas esame Bažnyčioje sutikę asmenų, kurie linkę visur įžvelgti šėtono veikimą. Tokie asmenys šėtoną ir demonus įžvelgia visur: muzikoje, literatūroje, gyvenimo nutikimuose, simboliuose ir kituose kasdieniuose ar nekasdieniškuose dalykuose. Nors mes, krikščionys, tikime, jog šėtonas yra realus asmuo, kad jo veikimas mūsų gyvenime yra tikras, kyla klausimas: kiek jis iš tiesų visur veikia, o kiek čia reiškiasi mūsų fantazija. Gana dažnai mes linkstame viską, ko nesuprantame, dėti po šėtoniškumo kauke. Gal taip gyventi ir lengviau, kai viskas suskirstyta į juoda ir balta, tačiau per tokį suskirstymą mes pamirštame, kad gyvenime egzistuoja ir kitokių spalvų. Gyvenimas apskritai yra labai spalvingas. Jis nėra lengvas, o dvasinė kova vyksta kasdien, tikime mes tuo, ar netikime. Norėdami šią kovą pasilengvinti, kai kurie krikščionys tampa savotiškais Don Kichotais ir pradeda kovoti su malūnais, įsivaizduodami priešą ten, kur jo nėra. Žinoma, šėtonas realiai veikia mūsų gyvenime, tačiau, anot C. S. Lewiso „Kipšo laiškų“, jis veikia labai subtiliai, ir dažnai tai, kas atrodo šėtoniška, nebūtinai toks yra. Štai kad ir kokių nors gotų laikymas satanistais dažnai esti klaidingas. Jie, nors ir atrodo niūriai bei bauginamai, tačiau šalinasi bet kokio satanizmo, o štai patyrinėjus, kaip atrodo tikrieji satanistai, staiga nustembi, kai jie pasirodo apsirengę tvarkingai, dažnai dėvi kostiumus, ir vienintelis dalykas, ką apie juos gali pagalvoti: šitas turbūt yra geras šeimos tėvas bei puikus žmogus. Šėtonas veikia itin subtiliai, dangstydamasis šviesos angelo kauke, tad apie vieną iš tokio veikimo būdų, t. y. demonizavimą (arba kitaip demonofobiją) dabar ir pakalbėsime.

Sveiko požiūrio įstatymas

Egzorcistas Gabriele‘as Amorthas pažymi, kad neturėtume būti lengvatikiais ir privalome elgtis labai atidžiai, prieš pripažindami velnio buvimą ir tuo patikėdami. Tai iš tiesų labai geras pastebėjimas, nes kai kurie krikščionys ar jų grupės, remdamiesi savita ideologija, įžvelgia šėtoną visur, kur tik gali. Dažnai net ten, kur šėtono iš esmės nėra. Čia ir Tolkieno kūryba tampa šėtoniška, ir neformalai bei žmonės su tatuiruotėmis, ir metalo gerbėjai tampa pačiais tikriausiais šėtono šlovintojais, visiškai nekreipiant dėmesio į tai, kad Tolkienas buvo pavyzdinis katalikas, o didelė dalis neformalų vaikšto į Bažnyčią ir išpažįsta Jėzų vieninteliu savo Viešpačiu.

Egzorcistas Bogdanas Kocańda OFMCap ragina: Nenoriu, kad skaitytojas pasiduotų deomonfobijai ir visur matytų demoniškų jėgų veikimą [...] žmogus yra priverstas nuolat budėti, atpažinti dvasias, kad galėtų atsakingai pasirinkti. Deja, gana dažnai būna taip, kad žmonės pasiduoda tai demonofobijai ir mato velnius visur, kur tik gali. Tokie žmonės tarsi gyvena dvasinės iliuzijos ir iškreiptos tikrovės pasaulyje. Čia kalbama apie tai, kad kai kurie žmonės linkę šėtoną pamatyti visame, kas juda, o kas nejuda, tą pajudina ir tada jame mato šėtoną. Šie žmonės nemato tikrosios tiesos ir natūraliai kyla klausimas: kas tada yra jų Viešpats? Kai visur aplink regimas tik šėtonas, tada nejučia pradedi galvoti, koks tas žmogus turėtų būti nelaimingas, kad visur tik šėtonas vaidenasi, o štai vargšas Jėzus yra išvarytas iš to žmogaus gyvenimo. Čia, sakyčiau, veikia dvasinis principas: ką visuomet prieš save regi, tas ir yra tavo Viešpats. Matai Jėzų, matai šėtoną, matai pinigus ar moteris? Ką iš tiesų garbini? Jei tavo širdyje Jėzus, tai tu ir sataniste įžvelgsi Jėzų, o jei širdyje šėtonas, tada ir šventasis Pranciškus Asyžietis tau bus velnių priėdęs tipelis.

Kaip kadaise teigė popiežius Paulius VI, kas apsaugo nuo nuodėmės, apsaugo ir nuo piktojo. Tad gal derėtų saugotis nuodėmės, o ne piktojo, nes, kur nebus nudomės, ten ir piktajam sunku bus patekti. Dažnai taip jau būna, kol kovojama su piktuoju (ar greičiau piktojo iliuzija), apleidžiamas savų nuodėmių sekimas, ir tada baigiasi labai prastai. Kovojant su piktojo kariaunos generolais, tave nugali paprasti pėstininkai, į kuriuos neatkreipei dėmesio. Kol laikai užrėmęs pagrindinius vartus, piktasis ramiai sau užeina per galines duris ir smogia tau iš užnugario.

Egzorcistas Arnoldas Valkauskas, viename interviu paklaustas: Ar gali būti, kad žmonės per dažnu galvojimu apie velnius ir demonus ir prisišaukia sau bėdų? – atsakė: Prisišaukti gal neprisišaukia, bet iškreipia pasaulio vaizdą, per daug sureikšmina. Reikia Dievo pasaulyje ieškoti, o ne bijoti velnių. Tad, mielieji, gal išties nederėtų aklai visur ieškoti demoniško veikimo? Gal pradėkime žiūrėti, ką patys darome, tada ir nugalėsime piktąjį. Nes susidaro paradoksalus dalykas, tarkime, vertindamas ezoterinius ir, jo manymu, kitus demoniškus reiškinius, blogiausias dalykas, ką gali padaryti krikščionis, tai griebtis neapykantos pozicijos, t. y. kartu su reiškiniu pradėti neapkęsti ir žmogaus, kuris tuo reiškiniu tiki ar domisi. O tokia tikinčiojo pozicija sutinkama dažnai. Čia pamirštama, kad Jėzus ir Bažnyčia ragina neapkęsti nuodėmės, tačiau nepamiršti mylėti tą žmogų, kuris ją daro. Bet dažnai būna taip, kad mes kartu su nuodėme pradedame nekęsti ir žmogaus, kuris ją daro, tai jau pažeidžia įsakymą mylėti savo artimą. Pasmerkdami kitą žmogų, mes padarome Jėzaus priesakų perversiją ir gyvename iškreiptame pasaulyje, kuriame klesti pyktis, neapykanta, vaidai ir begalė kitų negatyvių ar nuodėmingų dalykų.

Paradoksalu tai, kad šis domėjimasis demonizmu tarp krikščionių toks populiarus, kad jei nori suorganizuoti sėkmingą renginį, skelbime parašyk raktinius žodžius: demonai arba ezoterika ir turėsi pilną salę klausytojų. Krikščionys labai domisi ezoterika. Jie tai daro krikščioniškai, bet vis tiek dažnai būna įnikę į jos studijavimą. Ar ne paradoksalu, kad, nors kovojama su ezoterizmu ir demonizmu, pas mus jis toks populiarus?

Vertinant dvasinį gyvenimą labai svarbu kritinis mąstymas ir sveikas protas, net galima tai pavadinti Sveiko požiūrio įstatymu. Kritinis mąstymas veda prie sveiko dvasinio gyvenimo. Jis neleidžia klajoti tamsybėse ir pulti į nereikalingus skrupulus. Jis apsaugo nuo klaidatikystės ir išgrynina tiesą apie tave, artimą, pasaulį ir Dievą. Sokratas kadaise sakė, jog tiesa neatsiejama nuo gėrio, o blogis – nuo neišmanymo. Taigi švieskimės, mielieji, kad pažindami mus supantį pasaulį, be reikalo nedemonizuotume to, ko nesuprantame. Yra labai svarbu plėsti savo akiratį. Mąstymo platumas turi didelį vaidmenį ir dvasinėje kovoje. Susiaurėjus mąstymui, mes niekuo nebesiskiriame nuo fanatikų ir sektantų. Studijos ir malda apsaugo nuo iškreiptos pasaulėvokos. Nesilaikant Sveiko požiūrio įstatymo bus kaip Jėzaus palyginime apie sėjėją: Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje (Mt 13, 19).

Svarbu atminti, kad Dievas mums davė ne demonofobijos dvasią, bet meilės ir sveiko proto dvasią. Apie tai kalbą ir apaštalas Paulius: Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią (2 Tim 1,7). Tad gal ir vadovaukimės šia Dvasia, siedami atskirti, kas iš tiesų yra gera, ir kas iš tiesų yra bloga, kur veikia Dievo, kur žmogaus, o kur piktoji dvasia. Žinoma, tam dažnai reikia dvasių skyrimo dovanos, kurią, deja, ne visi turime. Kartais tas dvasių skyrimas pasireiškia iškreipta forma, ir mes viską matome pro tamsius akinius.

Svarbu atminti, kad demonizavimas, demonofobija bei iškreipta pasaulėvoka suparalyžiuoja sveiką protą ir kritišką savęs, aplinkos bei dvasinio gyvenimo vertinimą. Toks žmogus gyvena lyg Alisa veidrodžių karalystėje. Jis mato viską iškreiptu ir šėtonui maloniu pavidalu. Jis pasineria į demonų pilną pasaulį, o Jėzus lieka kažkur tikėjimo periferijoje. Ne toks turėtų krikščioniškas požiūris. O kad mes visų pirma matytume Jėzų, o tik po to žvalgytumėmės kitur, taip turėtume mažiau bėdų ir liudytume meilę.

Monstras po lova

Ne visi nesuprantami dalykai kyla iš šėtono, nors mūsų aptariami krikščionys tokius reiškinius yra linkę vertinti vienareikšmiškai kaip šėtono išraišką. Čia tiktų sokratiškasis principas: jeigu žmonės pažintų tiesą, jie elgtųsi teisingai. O tiesa yra ta, kad Jėzus mus atpirko ir dovanojo mums laisvę, tad tikėjimas į Jį turi būti mūsų mintyse, o ne obsesiškose paieškose, kur čia pasislėpęs šėtonas.

Žinoma, kai kuriems tas šėtono matymas visur pradeda atrodyti kaip didelio dievobaimingumo išraiška. Deja, tai šėtono siunčiamas melas ir tikinčiojo saviapgaulė. Čia gyvenama nebe Dievo baimės dvasia, o šėtono baime. Tai kardinaliai priešinga pozicija vienai iš Šventosios Dvasios dovanų, o būtent Dievo baimės dovanai. Tai yra pats tikriausias šėtoniškas proto sujaukimas, nes kas geriau apsimes šviesos angelu nei pats šėtonas? O toks demonofobas nutolsta nuo dieviškų darbų darymo (plg. 2 Kor 11, 13–15). Tokie žmonės gyvena klaidingu principu, kuris skambėtų taip: kuo daugiau aplink matau demonų, tuo labiau pažįstu Dievą. Deja, toks žmogus kažką pažįsta, bet tikrai ne Dievą. Čia derėtų būti tvirtiems savo tikėjimu į Dievą, jį matyti, o ne vaikytis demonų.

Tokiems žmonėms pilnas demonų dvasinis gyvenimas paverčia vaikais, kurie bijo monstro po lova. Tokiam žmogui visiškai nesvarbu, kad jokio monstro po lova nėra, tačiau jis pats jį susikuria, o tada bijo savo vaizduotės padarinių. Toks monstro po lova bijojimas užveria akis, ir žmogus nebemato tikrojo šėtono veikimo ir tokiu būdu vis labiau ir labiau klimpsta į jo skleidžiamą melą apie patį žmogų, jo brolius ir seses, pasaulį ir net apie Dievą. Šėtonas čia puikiai pasinaudoja žmogaus vaizduote, ir šis gyvena dvasinių iliuzijų pasaulyje. Kol toks krikščionis kovoja su įsivaizduojamais demonais, persekiodamas kitą, kuris klausosi metalo ar skaito Harį Poterį, tikrieji demonai to krikščionio gyvenime, apgaudami jo budrumą, daro visokias baisybes, kuriuos apaštalas Paulius puikiai išvardino Laiške galatams (5, 19–21).

Jėzus ne kartą ragino mus nebijoti, tad nustokime bijoti monstro po lova ir siekime pažinti Dievą, o ne vaikykimės demonų. Mūsų vienas dvasinės kovos tikslų turi būti dvasinės brandos siekimas. Deja, demonų matymas visur yra ne kas kita kaip dvasinė vaikystė, kada bijomasi monstrų, gyvenančių po lova. Jų bijoma ir nesuprantama, kad tikrieji monstrai slypi kažkur kitur.

Krikščioniškas satanizmas?

Satanistas yra tas, kuris į Dievo vietą kelia kūrinį, t.y. šėtoną. Šėtono garbinimo formų yra įvairiausių, deja, tokių formų esama ir krikščioniškoje aplinkoje. Krikščionis, kuris visur mato tik šėtoną, gali drąsiai būti vadinamas pasyviu arba krikščionišku satanistu. Žinoma, toks krikščioniškas satanizmas tiesiogiai nešlovina šėtono, neatlieka jo garbinimo apeigų ir nesityčioja iš Kristaus, tačiau tokio žmogaus visos mintys nukreiptos būtent į demonzimą, o tai nėra taip jau toli nuo šėtono šlovinimo, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6, 21). Jei tavo širdyje Jėzus, tu nepulsi visko demonizuoti, o sieksi tiesos pažinimo, visur stengsiesi įžvelgti Jėzaus veikimą ir sieksi skleisti meilę. Deja, labai dažnai tenka sutikti žmonių, kurie demonizuoja viską, ką tik įmanoma, ir paprastai tokie žmonės nemyli, jie skleidžia neapykantą, nors patys jaučiasi labai šventi. Būkim biedni, bet teisingi, jei aplink matai tik siaučiančius demonus, tada nepyk, bet esi tik varganas satanistas, tačiau jei tiki Jėzumi ir aplink matai jo veikimą, tada sveikinu, esi Jo mokinys.

Demonų paieška atitraukia dėmesį nuo tikrojo demonų veikimo. Kol tavo dėmesys nukreiptas ne ten, kur vyksta tikrasis karas, tu jautiesi atliekantis kilnią misiją, bet iš esmės esi jau pralaimėjęs kovą. Na, čia panašiai būtų, jei kol Somalio vaikai badauja, maitintum persivalgiusius turčius. Atrodo, kilnus darbas, bet ne ten nukreiptas.

Demonų matymas aplink save turi vieną rimtą šalutinį efektą. Žmogus ilgainiui gali prarasti pasitikėjimą Dievu bei jo gelbstinčia galia. Šėtonas tokiu būdu sujaukia žmogaus mąstymą ir taip anksčiau ar vėliau pasiekia savo tikslą. Žmogus vis labiau tolsta nuo tiesos pažinimo ir gyvena melo tėvo karalystėje. Šėtonui svarbu atitraukti nuo tikrosios tiesos pažinimo, nes Jėzus sakė jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32), tad atitraukęs jis laimi. Deja, taip jau yra, kad kai kurie iš mūsų yra linkę įsikinkyti į šėtono melo jungą ir taip tarnauja jam.

Dažnai tenka bendrauti su krikščionimis, kurie tiesiog paranojiškai visur mato šėtono veikimą. Jis verčia juos nusidėti, kiršina su artimaisiais, siunčia nesėkmes ir įvairius prakeiksmus. Taip ir norisi paklausti tokio žmogaus: o kur tuo metu esi tu ir ką tuo metu veikia Jėzus?

Baisiausia, kad tokie krikščionys nekenčia visų savo brolių, kurie nenori tarnauti šėtonui visur jį regėdami. Taip būdami Kristaus Kūno nariais, mes patys to nesuvokdami pykstame, nekenčiame, baramės dėvėdami teisuolio kaukę. Tokiu būdu patys griauname Kristaus Bažnyčią, ją diskredituodami. Tai, sakyčiau, yra viena didžiausių šėtono pergalių, pasiekiamų krikščionių rankomis. Jų dvasinė kova jau pralaimėta. Nežinia, kiek žmonių dėl tokios šėtono taktikos atsimetė nuo Bažnyčios ir tikėjimo Dievu. Nežinau, kiek tokių žmonių yra, bet asmeninė patirtis liudija, kad jų daug. Mūsų tikrasis pašaukimas gyventi Evangelijos dvasia, o ne ieškoti demonų aplink ir savo artimuosiuose, tad skelbkime meilės Evangeliją, o ne skleiskime demonofobiją.

Šėtonas retai kada veikia atvirai. Jis – gudri gyvatė. Taigi vienas subtiliausių šėtono taktikos ginklų yra priversti žmogų visur matyti demonus. Toks žmogus kovoja su įsivaizduojamais demonais, tarsi Don Kichotas su vėjo malūnais. Savaime suprantama, dvasinė kova vyksta nuolatos, ir ją mes visi kovojame, tačiau dalis kovoja su malūnais, nors galvoja, kad kapoja galvas Apokalipsės žvėriui.

Du žmonių tipai yra ypač malonūs šėtonui: tie, kas juo netiki, ir tie, kas jį mato visur, kur reikia ir kur nereikia. Krikščionis turėtų išlaikyti balansą tarp visiško šėtono egzistavimo atmetimo ir perdėto susirūpinimo jo egzistavimu. Kam teikti jam garbę į jį kreipiant dėmesį? Taip pat nereikia visiškai užsimekti ir tarsi aklam braidyti po pelkyną. Mes tikime, kad šėtonas egzistuoja, tačiau neturime leistis jo šlovinti, suteikdami jam per daug dėmesio.

Dvasiniai gladiatoriai

Manau atėjo laikas paaiškinti, kodėl pasirinkau tokį straipsnio pavadinimą. Kaip jau turbūt didžioji dalis skaitytojų suprato, pavadinimas yra lotyniškojo gladiatorių šūkio Ave, Cæsar, morituri te salutant perdirbinys (gladiatoriai šaukė: Sveikas, Cezari, einantys į mirtį sveikina tave; straipsnio pavadinimas sako: Sveikas, šėtone, krikščionys sveikina tave). Taigi, tokiu pavadinimu norėjau pabrėžti, kad mes esame tarsi dvasiniai gladiatoriai, kurie kovojame su tamsybių galybėmis. Dalis mūsų sveikina Viešpatį Jėzų ir šaukia Ave, Jesus, christiani te salutant, o kiti savo gyvenimu sveikina šėtoną, tad ir jų pasisveikinimas ir skamba Ave satanas. Gladiatoriai, eidami į kovą, sveikindavo Cezarį, išpažindami jį savo valdovu. Mes dvasinėje kovoje taip pat išpažįstame savo valdovu tą, kuris sėdi mūsų širdies soste. O ką jau ten pasodinome, tai čia tik nuo mūsų priklauso. Vieni sodina Jėzų, kiti pinigus, moteris ar dar ką nors. Kas yra tikrasis tavo Viešpats, tokį šūkį savo gyvenimu ir išsakai. Jei tavyje klesti melas ir visokie sugedimai bei demonų matymas aplink, tada tavo gyvenimas sveikina šėtoną. Jei sieki gyventi tiesoje ir nekenti nuodėmės, bet myli artimą ir Dievą, tada net ir tylėdamas tu sveikini Kristų. Ką sveikini savo gyvenimu, tas ir yra tikrasis tavo Viešpats.

Paraginimai pabaigai

Taigi, noriu paraginti visus dvasinius gladiatorius pereiti į Jėzaus pusę. Į tų gladiatorių, kurie yra iš savo Viešpaties gavę laisvę, į tų, kurie mato savo Viešpaties darbus, kurie kasdien kartu su Juo kaunasi, gretas. Jei atpažinai save ir suvoki, kad tavo gyvenimas sako Ave satanas, tada supratęs, kad vis dar esi tamsybių kunigaikščio pavaldinys, turi suvokti, kad nors tau pačiam ir atrodo, jog kovoji teisingą kovą, ji, deja, jau pralaimėta. Žinoma, tu bet kuriuo metu gali gauti laisvę, stojęs į Viešpaties Jėzaus gladiatorių gretas, tai dabar priklauso tik nuo tavęs.

Tad noriu paraginti peržvelgti savo dvasinį gyvenimą ir savo požiūrį, atlikti tam tikrą savianalizę. Jei perskaitęs šį straipsnį atpažinai save, tada raginu keisti tiek savo mąstymą, tiek savo dvasinį gyvenimą. Raginu dar kartą išpažinkite, kad Jėzus Kristus yra Viešpats! (Fil 2, 11), apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas (Ef 6, 11), nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba (Rom 12, 10) ir nepalikite vietos velniui (Ef 4, 27).