Mano bičiulis sako, kad grįžus iš kelionės nereikia tuojau pat pulti žiūrėti, kas užfiksuota nuotraukose. Nes jose tėra tik maža dalis to, ką turime atsiminimuose. Įspūdžiams, vaizdams, netgi patirtai nuotaikai reikia leisti „įsigyventi“, kitaip sakant, apsigyventi tavyje. O mes skubame visa tai sukišti į sustingusius kadrus: iškarpome detales, taip sutraukydami ryšius. Įsivaizduokime atmintį kaip filmą arba kaip pasaką, kurioje sąmonė (o gal pasąmonė?) išryškina tik tas detales, kurios tuo metu mums reikšmingos. Tačiau gali nutikti, kad į paviršių iškils visai kiti vaizdai... Tuo asmenukės ir skiriasi nuo meninės nuotraukos: pirmosios lyg tinklas, kuris išgriebia stambiausias žuvis. Meninėse „įstringa“ ir mailius, „užkurdamas“ vaizduotę. Po kelių mėnesių žvelgdama į kelionių nuotraukas kuriu savą istoriją... Tai, kas būta, susitinka su trokštamu.

Egėjo jūrą įsivaizdavau iš Odisėjo kelionių, apie kurias skaičiau dar mokykloje. Jūra šėlstanti, audringa, Poseidono rūstybės pilna, mėtanti, daužanti, blaškanti graikų laivelius. O mūsų užutekyje (kurortiniame Bodrumo miestelyje) ji ramut ramutėlė. Greičiau bala nei jūra. Kad nors kokia bangelė. Drungnas vanduo ir drungnas oras, nors spalio vidurys. Atostogos Turkijoje. Mes – paskutiniai poilsiautojai. Galbūt ir dėl to šiek tiek nostalgiška nuotaika. Vieni stoviniuoja prie lauko baro:vaisinius ledus sumaišius su viskiu – puikus kokteilis! Kiti „gaudo“ įdegį (toks madingas žodis, nors pats reiškinys jau ima senti), na, ir yra tretieji, nenurimstantys, nenustygstantys vietoje.

Pastebiu dvi moteris, besikabarojančias lyg ožkas į priešais esantį kalnagūbrį. Ir aš kartu... Už akmenų, uolų prisilaikydamos ropščiamės aukštyn; žemė nuo sausros suskilinėjusi, nusvilinta, kur ne kur styro visžaliai dygiakrūmiai, kurių net kalnų ožkos negraužia. Įkopus atsiveria įlankos grožis, kitoje kalno pusėje – kita įlanka, jūroje tolėliau – sala, už jos – kita... Palei įlankas – baltų namelių eilės. Prieš tūkstantmetį šią gyvenvietę vadino Halikarnasu. Jame gimė istorijos tėvas Herodotas. Miestelyje buvo pastatytas ir pirmasis pasaulyje mauzoliejus – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Mauzoliejų Persų satrapui Mauzolui (valdė 377–353 pr.m.e.) po mirties pastatydino jo žmona Artemija. Iš čia kilo ir mauzoliejaus pavadinimas. Išstovėjęs 16 šimtmečių, mauzoliejus subyrėjo nuo žemės drebėjimo. Jo likučiai 15 amžiuje buvo įmūryti į Maltos (Rodo) ordino tvirtovės sienas...

Štai kiek galima pamatyti užsiropštus ant kalno.

Mūsų įlankoje dieną naktį plūduriuoja burlaivis. Naktį jis uždega žiburius, jo šviesos raibuliuoja vandenyje, susiliedamos su ryškia pilnaties šviesa. Spėliojame, ką jis čia veikia: saugo pakrantę? O gal tėra peizažo detalė? Laivas, stovintis įlankoje, kelia tam tikrą ilgesį – kelionės, kito kranto ilgesį, įspūdžių nuojautą... Galima per dienų dienas vaikštinėti paplūdimiu ir vis žvalgytis į laivą, laukiantį tavęs... Pabundi iš ryto, žvilgteli pradaręs balkono duris – jis uoste plūkauja laukdamas; vakare, išėjus pavaikštinėti pakrante, mirksi žiburėliai... O danguje – Dangaus žibintas... Tas pats kaip ir prieš tūkstantį, kaip prieš dešimt tūkstančių metų... Į jį žiūrėjo senieji graikai, orus pagal jį spėliojo ir mūsų proseneliai... Žvilgsnius į jį siuntė visų laikų įsimylėjėliai... Prisimenu, jaunystėje, negalėdama užmigti, mintyse kartojau užkeikimą: kad ir jis žiūrėtų, kad mūsų žvilgsniai susitiktų – ten, mėnulio atspindyje. Siųsti žinutę per mėnulį daug romantiškiau nei SMS mobiliuoju... Šių laikų jaunimas manęs nesuprastų. Dievuli, kiek daug jie netenka! O mėnuo – tas pats. Tik mes praeiname... Žvelgdami į jo apskritą veidą...

Bet šį vakarą pilnatis apriesta baltu lanku. Prisimenu senų žmonių pastebėjimą: bus vėjuota, keisis oras. Ir tikrai netrukus ima kilti vėjas. Atsiradusios bangelės vis garsiau šniokšdamos puola į krantą. Sutemos nuleido užuolaidas, laivo žiburiai spindi blausiau, nei įprasta. Negi bus lietaus? Ir apskritai argi Turkijoje lyja? Vis šaltesnės oro bangos atplaukia nuo kalnų. Pilnaties veidą vis tirščiau aptraukia juodi debesys – audroti, bauginantys... Netrukus vėjas dar labiau sustiprėja, dangų perskrodžia žaibas, sugruma vasariškas perkūnas... Kažkur trinkteli – smarkiai... Mūsų namelis – kalno papėdėje. Nusiris koks akmuo... Trankosi vis grėsmingiau. Ramus užutekis virsta šėlstančia jūra. Štai tau ir saugi įlankėlė! Lietus pasipila staiga. Ir pila kaip iš kibiro. Išsausėjusi, suskirdusi, iki gyvuonies ožkų nugremžta žemė kvepia... Nerandu tinkamo žodžio, nes kvapas – ne Lietuvos, nelietuviškas. Kiekvieno krašto žemė kvepia vis kitaip... Nenusakomai. Staiga pajuntu, kaip labai noriu namo. Noriu į savo Itakę. Kuo labiau bangos šėlsta ir daužo laivelį, tuo stipriau jaučiu troškimą sugrįžti. Suprantu tave, Odisėjau... Skaičiau tave seniai, bet nuotrauka išryškėjo tik dabar.