Kalėdų Mišiose skaitoma ištrauka iš Evangelijos pagal Joną prologo. Girdime tikriausiai geriausiai visiems žinomą Naujojo Testamento eilutę: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“

Dievo Žodis tapo kūnu, įžengdamas į mūsų laikinumą, baigtinumą, mūsų žmogiškosios egzistencijos mėšlą ir purvą.

Šis Dievo įsikūnijimas yra ašis, aplink kurią sukasi visa krikščionybė. Kad geriau pajustume jo tekstūrą, siūlau nuo Jono prologo pereiti prie Evangelijos pagal Matą prologo.

Įžanginėse Evangelijos pagal Matą eilutėse — tai pirmosios eilutės, kurias perskaito žmogus, atsivertęs Naująjį Testamentą – išvardijama Jėzaus genealogija: 42 kartos nuo Abraomo iki Kristaus. Jeigu Žodis tikrai tapo kūnu, tuomet Dievas turėjo ne tik motiną, bet ir senelę, pusbrolių, senų tetų ir sukumpusių dėdžių. Jeigu Žodis išties gyveno tarp mūsų, tuomet jis buvo dalis šeimos, kuri dažniausiai būdavo ganėtinai disfunkcinė, kupina gerų ir blogų, šventų ir nuodėmingų, šlovingų ir mažiau šlovingų dalykų. Ir tai nepaprastai gera žinia mums.

Pažvelkime į keletą personažų iš Jėzaus šeimos medžio. Matas mums sako, kad Mesijas kilo iš Jokūbo, didžio patriarcho ir Izraelio didvyrio, žmogaus, kuris ėjo imtynių su Dievu. Lyriškoje ištraukoje iš Pradžios knygos 32 skyriaus girdime, kad Jokūbas visą naktį kovojo su Viešpačiu, ir šis sužeidė Jokūbą visam laikui. Įsivaizduoju, jog tikrai yra žmonių, skaitančių šiuos žodžius, kurie visą savo gyvenimą grūmėsi su Dievu, keldami klausimus, abejodami, stebėdamiesi, iš visų jėgų priešindamiesi jam, gal dėl to net nešiojasi savyje dvasines žaizdas. Ir ką gi? Mesijas kilo iš Jokūbo, ir jam garbė būti šio kovotojo giminaičiu. Mato genealogija praneša ir apie Viešpaties pramotę – Rutą. Ruta buvo net ne izraelitė, o maobitė, užsienietė. Atitekėjo į izraelitų šeimą ir net po savo vyro mirties liko ištikima savo anytai, kartu su ja grįžo į Betliejų, kur ištekėjo už Boazo ir tapo Jesės, būsimo karaliaus Dovydo tėvo, motina.

Galėčiau lažintis, kad tarp šiuos žodžius skaitančių žmonių yra tokių, kurie visą savo gyvenimą jautėsi esą autsaideriai, nesantys dalis šiuo metu dominuojančios minios, gal kiti net kreivai į juos žiūri.Ir ką, Mesijas kilo iš Rutos, svetimšalės, ir jam patiko būti jos giminaičiu.

Reikia pasakyti žodelį ir apie garsųjį Rutos vaikaitį, genealogijoje iškilmingai paminėtą. Dovydas buvo, galima teigti, svarbiausias Senojo Testamento personažas. Jis buvo Galijoto nugalėtojas, karalius, suvienijęs Izraelį ir suformavęs galingą valstybę, karštos maldos ir dievobaimingas vyras, psalmių kūrėjas ir neprilygstamas karys.

Tačiau jis buvo ir žudikas bei svetimautojas. Norėdami daugiau detalių, perskaitykite darsyk tą sukrečiantį antrosios Samuelio knygos pasakojimą apie tai, kaip Dovydas suvilioja Betšebą. Esu tikras, kad yra šiuos žodžius skaitančiųjų, kurie jaučiasi panašiai kaip Dovydas. Gal esate itin sėkmingas žmogus, turite daug galios bei įtakos... ir saugote slaptą nuodėmę. Gal piktam panaudojote savo valdžią ir išstūmėte žmogų, kuris, jūsų manymu, kėlė jums grėsmę arba pažeminote tą, kuriam pavydėjote. Gal esate padarę blogesnių dalykų. Ir ką, Mesijas kilo iš Dovydo, ir jam patiko būti tokios giliai ambicingos asmenybės giminaičiu.

Jeigu Mato tikslas būtų buvęs išsaugoti Jėzaus respektabilumą, jis tikrai būtų radęs būdą, kaip eliminuoti iš giminės medžio tokį vardą kaip Rahaba. Kaip prisimename iš Jozuės knygos, Rahaba buvo Jeriche gyvenanti ir dirbanti prostitutė. Israelitams siekiant išsikovoti pažadėtąją žemę, Jozuė atsiuntė žvalgus į miestą, o Rahaba juos paslėpė ir apsaugojo. Kai vėliau miestas buvo sugriautas ir išžudytas, Rahabos ir jos šeimos buvo pasigailėta. Ar yra žmonių, skaitančių šiuos žodžius, kurie jaučiasi panašiai kaip Rahaba? Kurie galvoja, kad jų visas gyvenimas paskendęs nuodėmėse, kurie patys savęs nebeatpažįsta? Ir ką, Mesijas kilo iš prostitutės Rahabos, ir jam patiko būti jos giminaičiu. Matas tarp Jėzaus protėvių dar pamini Abijudą, Zadoką ir Azorą. Kas jie buvo? Niekas gerai nežino. Jų tapatybės ir pasiekimai pasimetė istorijos šiukšlyne.

Lažinuosi, kad tarp skaitytojų yra žmonių, kurie jaučiasi kaip tie pamiršti personažai: neišgirsti, netobuli, nežinomi. Ir ką, Mesijui patiko prisijungti prie šių nepastebėtųjų Abijudo, Zadoko ir Azoro.

Geroji Kalėdų naujiena yra ta, kad Dievas pats įsitraukė į ne visada gerai funkcionuojančią ir nevienareikšmiškai suprantamą žmogaus šeimą. Ir vis dar jungiasi prie mūsų, nors mes, kaip dauguma jo izraelitų protėvių, nesame jo verti. Panašiai kaip jie, mes esame kupini ydų, sugedimų, nesame tobuli. Tačiau jis vis tiek tampa mūsų broliu. Ir tai yra nuostabioji Įsikūnijimo malonė.

Parengta pagal „Words on fire“