Kūčių išvakarėse susimąsčiau apie tai, kad to vienintelio įstabaus mūsų tautos religiją ir etninį paveldą puoselėjančio šeimos susibūrimo vakaro tradicija – kelias advento savaites pasninkauti, o po to visiems drauge pasėdėti prie itin kuklaus ir vegetariško stalo – šiandieniame pasaulyje turi žiaurų „analogą“: milijonai žmonių pasninkauja ir beveik nieko nevalgo ištisus metus, kai kas visą gyvenimą. Ir tikrai ne dėl to, kad skursta ar yra priversti badauti.

Man atrodo, kad pastaruoju metu vyksta kažkas šiurpaus ir sunkiai paaiškinamo. Žmonės ne tik masiškai darosi alergiški, netolerantiški ar tiesiog nedraugiški laktozei, gliuteinui, mėsai, druskai, cukrui ir viskam, kas esą neužauginta ekologiškai. Jie kasdien skaito šimtus straipsnių, mato dešimtis laidų ir programų apie tai, ką valgyti sveika ir ką – ne. Nors puikiai supranta: „sveika arba ne“ dažniausiai reiškia „madinga arba ne“.

Visokio plauko patarimų apie tos ar anos daržovės, kruopos, vaisiaus, riešuto, prieskonio magiškas galias vieną savaitę reklamuoja ir aukština visa pasaulio spauda, o kitą dieną pamiršta ir visą dėmesį nukreipia į kitą detoksikuojantį, vėžį stabdantį ar net gydantį, riebalus tirpdantį, plaukus storinantį, odą jauninantį produktą... Kasdien mums po nosimi pakiša buvusį ir neįvertintą arba niekada negirdėtą, nematytą ir gal net neegzistuojantį augalą, vaisių, mėsos ar pieno gaminį, be kurio, pasirodo, gyventi sveikai, ilgai ir laimingai tiesiog neįmanoma.

Graikijoje dažnai sulaukiant svečių, maisto ruošimas man teikia didžiulį malonumą. Be to, tikiu, kad graikiškas maistas sveikas ne tik kūnui, bet ir sielai. Nes smagu lankytis pas vietos žvejus, derėtis ūkininkų turguje, išklausyti visas miestelio naujienas pas mėsininką, pirkti lęšių kasmetiniame jų vardo festivalyje. O kur dar nuolat kaimynų dovanojamas vynas, aliejus, kiaušiniai, pomidorų, salotų ir prieskoninių žolių auginimas savo pačių sodo kampelyje...

Ir štai.. Laukdami seniai matytų draugų iš Paryžiaus, gauname elektroninį laišką, kad Gabriela jau kuris laikas nebevalgo mėsos, druskos, cukraus, makaronų, jokių miltinių gaminių, jokių pieno produktų, kiaušinių. Nevalgo žuvies, jūros gerybių. Ir ją domina, ar saloje yra ekologiško maisto parduotuvė. Taip ir nusviro rankos. Ką galima pasiūlyti tokiai viešniai? Prancūzė, o net vyno negeria.

Visgi turiu prisiderinti. Tačiau ekologiško maisto parduotuvėje man pasidaro labai liūdna. Gal visi tie plastikinėse pakuotėse įkalinti neatpažįstami bekvapiai dalykai ir turi teisę būti vadinami maisto produktais, tačiau noro kažką iš jų gaminti tikrai nekelia, o kainos tą norą dar labiau numuša.

„Bet pas mus, Paryžiuje, – per pirmą vakarienę stengėsi paaiškinti Gabriela, – visi taip valgo. Yra fantastiškų restoranų, kurių mes sau beveik negalime leisti, juose viskas pagaminta tokiems kaip aš. Ir visi ten eina.“

Dabartinis Gabrielos draugas Paryžiaus standartais visiškas neandertalietis. Tokie pasijutome ir mes. Trys savaitės gaminant vien tofu, įvairias kruopas su riešutais ir džiovintais vaisiais, triskart brangesnes ekologiškas salotas be druskos – prailgo. Tačiau toks, pasirodo, šiandien – ypač menininkų ir atlikėjų – gyvenimas Europos mados sostinėse. Iš maisto parduotuvių tie žmonės namo vakarais sugrįžta ne kaip mes su pilnu vežimėliu įvairiausių produktų, bet su dviem ekologiškais pomidorais, svogūnu, 200 gramų moliūgo, gabalėliu sūrio, pagaminto tikriausiai iš oro, na dar apelsinu – desertui. O kainuoja tokia vakarienė gerokai daugiau nei vakaras su daug gero maisto ir vyno ąsočiu mūsų salos tavernoje.

Gaila darosi tų madingų, stilingų, neapsakomai liesų, gyventi turbūt amžinai besitikinčių žmonių. Be to, smalsu – po tokio „įkvepiančio“ maisto kūnui kokį gi peną sielai jie gali sukurti? Tiesa, sakoma, kad menininkai kuria daug geriau kamuojami depresijos ir nepritekliaus. Gal šiuometiniame visko pertekusiame pasaulyje savanoriškas badas ir savęs sekinimas yra duoklė ar auka menui?

Kiti svečiai irgi buvo šeima iš Paryžiaus. Su trimis dukromis. Pamišę dėl sporto, anksčiau valgė kaip normalūs žmonės. Tačiau ilgai džiaugtis, vaišingumą ir savo kulinarinius sugebėjimus man rodyti neteko. Sofija nebevalgo mėsos ir nebevartoja alkoholio, nors mums lauktuvėms atvežė tris butelius puikaus prancūziško vyno. Viena iš dukrų tapo vegane. Kiek suprantu, valgo tik daržoves, kurios pačios nukrito nuo šakos. Juokauju... Kita dukra serga bulimija, kas jau nėra juokinga. Keista tik tai, kad valgyti jos niekas ir neverčia, tiksliau, nemoko. Netgi atvirkščiai, esą iš pagarbos jai (ar jos ligai?) matomose vietose negalima buvo palikti aliejaus, sviesto, pieno produktų, kiaušinių, nieko, kas primena riebalus. Jauniausioji aštuonmetė dukrytė, stebėdama motiną ir seseris, jau irgi turi savo maisto „filosofiją“...

Iki šiolei nesusidūrusi su niekuo rimtesniu nei vieno kito draugo „nemėgstu“, susidūriau ne tik su gaminimu „iš nieko“, bet ir su maisto užsisakinėjimu – „be nieko“. Graikiškų tavernų padavėjai ir savininkai pasijuto kelis šviesmečius atsilikę nuo šiandienių Paryžiaus, Briuselio, Londono restoranų. Ir ne kas belieka iš graikiškų salotų, gaminamų be fetos, druskos ir alyvuogių aliejaus, ar iš tradicinės musakos – be mėsos, druskos, besamelio ir sūrio.

Taigi atostogos su gausiai puikiu graikišku maistu, delikatesais ir vynu apkrautu stalu, kuris visada sukeldavo mūsų svečiams malonumą, vis labiau tampa tik tolimu prisiminimu. Net čia pat, saloje, gyvenančių britų pora – abu staiga tapo netolerantiški pieno ir miltų produktams. Briuselyje gyvenantys draugo tėvai – ji netolerantiška laktozei ir gliuteinui, jis valgo tik vietinius produktus, nieko importuoto.

Į Lietuvą trumpų atostogų parskridusi Niujorke penkiolika metų gyvenanti giminaitė demonstratyviai apskritai nevalgė, neprisilietė prie jokio alkoholio turinčio gėrimo. Gėrė tik nesaldintą arbatą. Na cepelinai, vėdarai, spirgučiai, grietinė užsieniečių skrandžiams išties nėra labai priimtini. Bet nepavyko jai įsiūlyti jokio ekologiško nei vietinio, nei atvežtinio produkto. Atsakymas buvo vienas: „Žinau, kad jums atrodau keista, bet taip jau yra...“ 

Sakoma, kad gyvename pasaulyje, kuriame pusė žmonių miršta nuo bado, o kita pusė nuo nutukimo ir jo sukeltų ligų. Tačiau įsivaizduokime: jeigu žiniasklaida staiga užstrigtų ir imtų be perstojo kartoti, kad maitintis vien ananasais yra pats geriausias ir sveikiausias būdas gyventi iki 110 metų, milijonai žmonių tikriausiai neatskirtų realybės nuo sugedusios programos. O juk, kad ir ką darome, kad ir kokių rekomendacijų laikomės – su metais ligų daugėja, oda raukšlėjasi, plaukai slenka. Žmonės natūraliai seno, sensta ir sens. Kodėl taip sunku su tuo susitaikyti?..

Laimė, kad mes, lietuviai, bent jau sėsdami prie Kūčių stalo, apie tai negalvojame. Galvojame apie Kalėdas, kai galėsime dar skaniau ir sočiau pavalgyti. Į sveikatą, mielieji.