Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Viena iš Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ veikėjų patiria regėjimą – sode apie ją sukasi daugybė šventojo Pranciškaus paukščių. Regėjimas jai atrodo mistinis ir baisus, nukelia anapus kasdienės tikrovės ir sukelia tokį išgyvenimą, kurį galima vadinti mistiniu. Religinis regėjimas, perkeltas į literatūrą, tarnauja vaizduotei. Tai, kas neapčiuopiama, virsta vaizdiniu mąstymu apie kitą žmogų. Kai taip stinga darnaus santykio su mylimuoju, iš kančios išvaduoja buvimas arti gamtos. Mistinis regėjimas veikėjai yra gyvenimo atitikmuo.

Pasitikėjimas mistika, magija, burtais neabejotinai yra Dievo įsakymo neturėti kitų dievų pažeidimas. Išimtis: krikščionybės istorijoje gausu mistikų, kurių patirtys niekaip nesusijusios su visai kitokios prigimties veikla – raganavimu. Inkvizicijos teismai neegzistuoja nuo viduramžių, tačiau būrimas kortomis ir kitais maginiais būdais tebesitęsia, nes žmogui visada rūpi ateitis, kuri yra nenuspėjama, kai nepasikliaujama Dievu ir kitais žmonėmis.

Nerimas dėl ateities yra sunkiausia būsena, nežinia veda prie ribinių situacijų, kurios susijusios su mirties nuojauta. Kitų „dievų“ gausa nustumia nuo to, kas iš tiesų traukia daugelį, tačiau ne visi išgirsta kvietimą tikėti. Neaišku, kas gi yra tas pojūtis, nukeliantis į Ketvirtąją dimensiją (trys dimensijos yra aukštis, ilgis, plotis) – laiko suvokimą ir apmąstymą.

Religinis išgyvenimas gali padiktuoti meno kūrinį, gimstantį iš pasitikėjimo Keliu. Romantikų garbinamas įkvėpimas yra tokio santykio variantas. Rašytojo Tomo Sakalausko knygoje „Ketvirtoji dimensija“ aprašytas skulptoriaus Antano Mončio ir mąstytojo Justino Mikučio gyvenimas. A. Mončys Prancūzijoje, Marcelio mieste, sukūrė Kryžiaus kelio skulptūras, kurios radosi atsitraukus nuo Paryžiaus skulptūros mokytojų (žymiausias iš jų buvo Ossipas Zadkine‘as), pasikliaujant Dievo valia. J. Mikučio kelias buvo labai sunkus ir kupinas kančios, kurią patyrė tremtyje, Sibire. Jo išbandymai, primenantys šventųjų biografijas, nebuvo savitiksliai: grįžęs į Lietuvą, jis pokalbiais su menininkais skleidė katalikiškosios meno filosofijos patirtis. Abu minėtus kūrėjus sąlygiškai būtų galima vadinti „meno vienuoliais“.

Katalikiškoji vienuolystė yra bene daugiausia atsakomybės ir ryžto reikalaujantis žingsnis. Jį dažniausiai žengia žmonės, kurie nuo pat vaikystės auklėti katalikiškai. Esama ir tokių, kurie išgirsta pašaukimą. Paklūsta ne visi. Lenkų režisieriaus Paweło Pawlikowskio filme „Ida“ vienuolės įžadus besirengianti priimti mergina suabejoja Dievo valia ir ima ieškoti pasaulietinės meilės. Vėliau ja nusivilia. Filmas baigiamas Idos keliu atgal į vienuolyną. Sovietinė Lenkija ją verčia atsiskirti nuo mylimojo. Vienuolynas yra saugiausia ir ramiausia vieta. Ordino įžadai suteikia galimybę megzti dvasinį dialogą su Dievu. Kai toks pokalbis nutraukiamas, visuomenę ir žmogų ištinka sovietinį laikotarpį primenantis būvis. Tikima, bet bijoma tai pripažinti.

Į bažnyčią sekmadienį susirenka keli šimtai žmonių, tačiau ar visi neatėjusieji yra netikintys? Tikėti be konfesijos – tai puikybės priežastis, mirtinos nuodėmės šaknys! Vaisių gali būti įvairių: aukšta moralė, manymas, jog etiškas gyvenimas įmanomas ir be Dievo, arba mirtis vienatvėje, net be Paskutiniojo patepimo.

Pasaulio ir žmogaus metai, galintys prasidėti nuo jų sutikimo bažnyčioje, veda į etinį ir estetinį tikrumą, kuris padeda neprarasti ryšio su bendruomene. Šv. Kalėdos primena, jog bendrystė niekur nedingo.

Artumos šventė!