Jei paklausčiau jūsų, kiek karalių stovėjo prie Jėzaus prakartėlės, ką jūs atsakytumėte? Kaip mano praktika rodo, dažniausias atsakymas būna: trys. Šį įvaizdį mums formuoja nuo vaikystės matyti įvairūs kalėdiniai paveikslėliai, kuriuose aplink kūdikėlį Jėzų stovi Marija, Juozapas, piemenėliai, gyvuliukai ir trys karaliai. Tačiau labai tikėtina, kad karaliai niekada nebuvo susitikę su piemenėliais ir niekada nesilankė tvartelyje.

Tad dabar kviečiu kartu panagrinėti trijų karalių, dar vadinamų išminčiais istoriją. Pradžiai prisiminkime Evangelijos pasakojimą:

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą  ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“ Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.  Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi.  Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.  Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2,1–12)

Kas buvo karaliai?

Dažnai sakoma, kad karaliai atkeliavo iš Persijos (dabartinis Iranas). Žinoma, įvairiais laikais, įvairiuose kraštuose, karaliai buvo kildinami iš skirtingų šalių, tokių kaip Persija (Klemensas Aleksandrietis) ar Aravija (Tertulijonas), kiek rečiau minimos šalys buvo Mesopotamija ir Etiopija. Šios šalys buvo Rytuose, kaip kad mums sako Evangelijos tekstas (Mt 2, 1). Tačiau kodėl būtent šios šalys buvo nurodomos kaip galimos karalių kilmės vietos?

Tai greičiausiai kyla dėl karalių graikiško pavadinimo μάγοι – magoi. Žinoma, šis pavadinimas kelia daug klausimų, nes taip buvo vadinami zoroastrizmo šventikai žyniai astrologai. Daug kam neaišku, kodėl astrologai atėjo pagarbinti Mesijo? Tikslaus atsakymo niekas nežino, nors ir būta bandymų į jį atsakyti. Štai šv. Jonas Auksaburnis svarstė taip: karaliai buvo burtininkai kurie atsivertė ir įtikėjo į Jėzų Kristų. Nors ankstyvaisiais amžiais būta autorių, kurie manė, jog karaliai buvo apsėsti demonų, kuriuos Dievas atvedė pas Jėzų idant šis juos išvaduotų iš šėtono valdžios ir šie supratę savo nuodėmes išpažintų Jėzų savo Viešpačiu.

Iš kur iš tiesų atkeliavo karaliai nėra žinoma, viskas ką apie tai galime konkrečiai pasakyti yra tik tiek, jog jie atkeliavo iš Rytų. Visa kita, tėra pasvarstymai ir spėliojimai, dažnai perpinti liaudies tradicijų, simbolizmo, mitų bei legendų.

Taip pat iš tiesų nėra žinoma ir tai, kokie buvo jų vardai. Istorijos bėgyje karalių vardų būta įvairiausių. Štai Origenas manė, jog jų vardai yra: Abimelechas, Ohazatas ir Fikolas; Sirų tradicijoje jie vadinti: Gormizdu, Jazgerdu ir Perozu; Graikijoje – Appelikonu, Aerinu bei Damaskonu; tarp žydų – Magalatu, Galgalatu ir Serakinu. Vietinės liaudies tradicijos ar net paskiri Bažnyčios teologai duodavo karaliams įvairius vardus. Tuos vardus, kuriuos mes žinome, dabar davė Beda Garbingasis. Šis anglosaksų vienuolis, teologas ir istorikas, apie VIII a. ir priskyrė dabar tapusius tradiciniais, vardus Baltazaras, Merkelis ir Kasparas. Tai labiau būdinga Vakarų Bažnyčiai. Stačiatikiai išminčiams nėra davusi išskirtinių vardų bei karaliaus titulo ir vadina juos ikikrikščionišku žodžiu „Волхвы“, kuris iš esmės reiškia „burtininkas, būrėjas“. Karališką titulą, V a., išminčiams pirmasis priskyrė Cezarijus iš Arlio.

Vystantis ikonografiniam tipui, karaliai buvo paskirstyti rasėmis, be to, atsirado ir karalių skirstymas pagal amžių. Tad dabar jie paprastai vaizduojami kaip: juodaodis jaunuolis Baltazaras, brandus europietis vyras Merkelis, bei senelis arabas – Kasparas. Nuo X a. galutinai įsitvirtina supratimas, jog tai skirtingo amžiaus karaliai, o skirstymas į rases įsitvirtino maždaug nuo XII a.

Senieji tekstai byloja, jog trys karaliai po Sekminių buvo apkrikštyti apaštalo Tomo ir mirė kaip kankiniai Rytų šalyse. Legendos byloja, jog karaliai grįžo į savo kraštus ir pradėjo statyti koplyčias su gimusio Kūdikėlio ir žvaigždės atvaizdu. Bažnyčia yra priskyrusi karalius prie šventųjų, o jų relikvijos saugomos Kelno katedroje.

Kodėl karaliai keliavo?

Turbūt natūraliai kyla klausimas, kodėl staiga kažkokie svečios šalies žyniai turėjo keliauti nežinia kur pasveikinti kažkokio karaliaus? Šiuo klausimu svarstymų būta įvairiausių. Vienas iš jų randamas VI a. tekste vadinamu „Olos lobių knyga“. Šis tekstas byloja, jog dveji metai prieš gimstant Kristui, Persijoje regėta ypatingos formos žvaigždė, kurią lydėjo moters su karūnuotu kūdikiu įsčiose vizijos. Tada išminčiai užlipo ant Nud kalno, idant paimtų dovanas, kurias būsimam Mesijui paliko pirmieji tėvai Adomas ir Ieva. Anot šio teksto, Adomas savo sūnui Sifui liepė paimti lobius, tik tada,. kai pasirodys ši žvaigždė. Ši slapta žinia buvo perduodama iš kartos į kartą, kol išminčiai šias dovanas padovanojo Mesijui. Apie šį paliepimą pasakojama ir VIII a. sirų kronikose. Jose minima, jog kiekviena karta išsirinkdavo dvylika išminčių, kurie turėjo stebėti dangų tol, kol išvys žvaigždę ir per ją sužinos, jog užgimė Atpirkėjas.

Tais laikais tikėta, jog gimus naujam karaliui visuomet įsižiebia nauja žvaigždė. Rytuose apskritai egzistavo tradicija, jog išminčiai eidavo pagarbinti gimusio naujo karaliaus (Plg. Ps 72, 10.15 ir Iz 60, 6). Jonas Auksaburnis taip pat pasakojo apie slėpinių saugotojus, kurie kasmet kopdavo į Pergalės kalną, kur tris dienas atlikdavo apsivalymo apeigas prašydami Dievo parodyti žvaigždę, apie kurią pranašavo Balaamas. Evangelistas Matas žvaigždę, kurios vedami atkeliavo karaliai, taip pat susieja su Balaamo pranašyste: Matau jį, bet ne dabartyje, stebiu, bet ne iš arti: žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio, kuris nualins Moabo pasienio sritis ir visų Seto vaikų žemę (Sk 24,17). Origenas teigė, jog karaliai buvo Balaamo palikuonys, kuriems karta iš kartos buvo perduodama pranašystė apie šią žvaigždę, tad jie negalėjo nekeliauti, kai ją išvydo.

Šv. Augustinas manė, jog karalius pagarbinti Kristaus siuntė angelas, o štai šv. Leonas teigė, kad žvaigždė atvėrė karaliams tiesą, todėl jie ir išskubėjo pagarbinti užgimusio Mesijo. Karaliai keliavo tam, kad atpažintų Mesiją. Apie tai kalba Jonas Auksaburnis. Jo manymu, karalių atėjimas parodė tai, kad žydai neatpažino Mesijo, tačiau Dievas atvėrė pagonių širdis, ir šie jį atpažino. Čia esmė ta, kad karaliai sieti su pagonimis, pagarbinusiais užgimusį Mesiją. Trijų karalių atliktas pagarbinimas, manoma, kad buvo būsimo pagonių atsivertimo į krikščionybę simbolis, o atneštos dovanos buvo jų asmeninio pasišventimo Kristui ženklas. Tertulijonas teigė, jog trijų karalių apsilankymas buvo pagoniškos eros pabaigos simbolis.

Taigi, karaliai atkeliavo pagarbinti Visatos karaliaus. Įdomu tai, jog dalis egzegetų nurodo į Mato pavartotą graikišką žodį προσκυνέω (proskiuneo), kuris išreiškė garbinimo formą skirtą tik Dievui (t.y. sveikinti parpuolus žemėn ir bučiuojant rūbo kraštą, pagarbiai nusilenkiant, garbinti, maldaujant). Tad karaliai iš esmės keliavo pagarbinti ne šiaip eilinio karaliaus, o Dievo.

Gimusiam karaliui paprastai būdavo teikiamos dovanos, ne išimtis iš šis atvejis. Trijų karalių dovanos yra Senojo Testamento pranašystės išsipildymas apie tai, kad pagonys Izraelio karaliui atneš dovanų: Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Sebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos (Ps 72,10–11). Dovanos taip pat turi gilią simbolinę prasmę. Auksas – dovana tikrajam karaliui bei tikėjimo simbolis; smilkalai – dovana kunigui bei išminties simbolis; mira – dovana tam, kuris turės mirti išreiškianti artimo meilės darbus. Pradedant nuo Irenėjaus ir Origeno, mira aiškinta kaip pranašystė į Kristaus mirtį už žmonijos nuodėmes (plg. Mk 15, 23 ir Jn 19, 3), auksas priklauso kaip karaliui, o mira, anot Klemenso Aleksandriečio, priklauso kaip žmogui. Viduramžiais atsirado aiškinimas, jog auksas rodė Šventosios Šeimos neturtingumą, smilkalai – smarvę tvarte, kuriame gimė Kristus, o mira buvo skirta kūdikėlio sveikatai.

Kiek iš tiesų buvo karalių?

Šventasis Raštas mums niekur nenurodo konkretaus karalių skaičiaus. Iš teksto aišku tik tiek, jog jų buvo daugiau nei vienas, tačiau, kiek jų buvo iš tiesų, lieka paslaptis. Jų galėjo būti ir du, ir dvylika, ir visas šimtas. Niekas to iš tiesų nebežino. Evangelijos tokios informacijos mums nesuteikia, belieka tik tradicija, mitai ir įžvalgos. Štai Šv. Augustinas manė, jog buvo 12 karalių, tiek pat kiek ir apaštalų ir žydų giminių. Tos pačios nuomonės yra ir Sirų bei armėnų bažnytinė tradicija. Sirų legendos byloja, jog karalius lydėjo ir milžiniška svita. Origenas pirmasis susiejo tris dovanas su karalių skaičiumi, tad vėlesniais laikais šio principo ir buvo laikomasi.

Kada atėjo karaliai?

Kada atėjo karaliai, įvairiais laikais taip pat buvo traktuojamas skirtingai. Štai Jonas Kankinys teigė, jog jie pasirodė vos gimus Jėzui. Jonas Auksaburnis manė, kad žvaigždė pasirodė gerokai prieš gimstant Jėzui, tad karaliai galėjo pasirodyti ir vos jam gimus ir pabrėžia, jog jų nebuvo Marijai gimdant.

Jokūbas Voraginietis manė, jog karaliai atkeliavo tada, kai Jėzui jau buvo suėję 30 dienų. Taip pat manė ir šv. Jeronimas, be to, Jeronimas taip pat pasakojo, jog karaliai atkeliavo iš tolimiausių pasaulio kraštų per labai trumpą laiką, vos per 30 dienų. Kadangi tai buvo neįmanoma su to meto priemonėmis, Jeronimas pasakojo, kad karaliai atkeliavo paslaptingais gyvūnais vadinamais dromedar vardu, kas graikiškai reiškia „stiprus bėgimas“. Dromedarai, anot jo, šie gyvūnai geba per vieną dieną nukeliauti tokį atstumą, kurį pats eikliausias žirgas įveiktų tik per tris dienas, tad su šių stebuklingų gyvūnų pagalba, karaliai labai greitai atkako pagarbinti Atpirkėjo.

Šv. Augustinas teigė, jog karaliai pasirodė 13 dieną po Jėzaus gimimo, o kai kurios Rytų bažnyčios, teigia, kad karaliai atkeliavo po 12 dienų nuo Kristaus gimimo. Toks manymas greičiausiai kilo dėl besiformuojančio liturginio kalendoriaus.

Taigi visuotinai sutinkama, kad karaliai atkeliavo jau po Jėzaus gimimo. Tikslus laikas nėra žinomas, tačiau, kaip mano egzegetai, jie nebuvo atvykę tuo pačiu metu su piemenėliais, nors taip paprastai yra vaizduojama kalėdinėse prakartėlėse. Čia remiamasi tuo, kad kai karaliai atėjo pas Jėzų, jie nėjo į tvartelį kaip piemenėliai, kurie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose (Lk 2, 16), karaliai kaip rašoma Evangelijoje įėjo į namą (Mt 2, 11). Mažo laiko tarpo šalininkai teigia, jog iš čia matyti, kad piemenėliai nepaliko šventosios Šeimos tvarte, tačiau priglaudė savo namuose, kur juos ir rado atvykę karaliai.

Apokrifinė Pseudo Mato evangelija ir Euzebijus Cezarietis nurodo, jog nuo Kristaus gimimo iki karalių apsilankymo praėjo dveji metai. Tą patį galime pamatyti ankstyvojoje Rytų Bažnyčios ikonografijoje, kur karalių apsilankymo scenoje kūdikėlis jau yra gerokai ūgtelėjęs. Dalis egzegetų pritaria šiai datai, nes dvejų metų laikotarpį nurodo ši teksto dalis: Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir, pasiuntęs [kareivius], išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių (Mt 2, 16). Erodas liepė nužudyti visus berniukus iki 2 metų, ir kas labai svarbu, pagal laiką kurį nurodė išminčiai. Karaliai atsiklausti kur gimė karalius atkeliavo pasiklausti pas Erodą, nes turbūt galvojo, kad naujasis karalius, bus jo giminė. Erodas apstulbo, išgirdęs apie gimusį pretendentą į jo sostą, o jeruzaliečiai nusigando, žinodami karaliaus žiaurumą visiems varžovams. Žydų nekenčiamas svetimtautis, Erodas nuolat būgštavo dėl savo sosto. Kūdikių išžudymas tebuvo viena iš daugelio Erodo inicijuotų žmogžudysčių, jis taip pat buvo nužudęs daugybę politinių priešų, savo uošvę, du sūnus ir mieliausiąją iš žmonų kurių turėjo dar devynias.

Taigi, tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“ (Mt 2, 7–8). Įdomu tai, jog Erodas klausia saviškių, kur turi gimti karalius. Šie išmanydami įstatymą net neabejodami atsako, jog Betliejuje, nes taip išpranašauta: O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį; jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus. (Mch 5, 1). Karaliai gi neklausia, ar gimė karalius, jie klausia: Kur jis gimė?

Taigi, ir karaliai, ir Erodas išsiaiškina, kur ir kada turėjo gimti karalius. Tai, kad Erodas liepia išžudyti visus kūdikius iki dvejų metų, tarsi savaime nurodo, kad karaliai atkeliavo prabėgus dvejiems metams po Kristaus gimimo.

Tik nuo XV a. karalių scena galutinai susilieja su piemenėlių pagarbinimu.

Pabaigai kviečiu kartu pasimelsti šia malda:

Dėkoju Tau, Jėzau, kad maloningai apsireiškei pasauliui! Šimtą kartų dėkoju už tikėjimo dovaną bei malonę ir kad pakvietei mane drauge su Trimis Karaliais Tave aplankyti! Dėkoju Tau, Dieve, už laimę, kuria apdovanojai prie Tavo kojų dovanas padėjusius Karalius. Viešpatie, aš gi vietoj aukso, smilkalų ir miros aukoju Tau giliausią mano širdies pagarbą ir liūdesį, kad negaliu, kaip anie laimingieji Karaliai, regėti Tavęs kūno akimis, pabučiuoti Tavo pėdelių, išgirsti Švenčiausios Mergelės Marijos ir šventojo Juozapo balsų. Per šventųjų Karalių aplankymą bei nuopelnus, meldžiu Tave, Gimęs pasaulio Atpirkėjau, patrauk prie savęs nuo šventojo tikėjimo nutolusius ar Tavęs dar nepažįstančius žmones, o man suteik ištikimybės malonę Taviesiems įkvėpimams, kad, praradęs Tavo malonę, iškilus prieštaravimams ir atšalus dvasiai, nepasiduočiau nusiminimui, nerimui ir nevilčiai, o visuomet skubėčiau prie Tavęs, pasitikėdamas, kad man ir vėl nušvis kelrodė žvaigždė, atvesianti mane į išganymo uostą. Amen.