Tikėkimės, kad po maratonų, kuomet ieškojome dovanų, po spūsčių Vilniaus gatvėse, po gausių užstalių ir ritualinių šnekų apie tą patį, po fejerverkais paleidžiamų biudžetų, po alkoholinių švenčių ir depresijų, po emigrantų potvynio ir atoslūgio vėl viskas grįžta į senas vagas. Sveikinu išlikusius. Ir taip kasmet, kai prekybininkai ir rinkodarininkai bando iš kalendoriaus išbraukti ištisą mėnesį, ir tai kasmet jiems pavyksta.

Vis dėlto čia esama kažko transcendentiško – ne, ne kūdikėlio gimimas ar metų virsmas stebina, o paties lietuvio būdas kreipti savo veiksmus ir mintis dausosna. Jei užsimota švęsti – tai iš esmės. Kupini prekių  – ir ypač maisto  – vežimėliai parduotuvėse rėkia, kad vakarienę valgysime gal jau paskutinį kartą, taip, kad nebūtų gėda prieš save pačius. Plikbajoriai ir proletarai taip pat skirs savo dešimtinę petardoms ir dar kaip auką pridės pirštų, rankų, veidų ar net visą gyvybę, – užtat rytoj jų vaikai maitinsis gražiais prisiminimais. Po to jau kaip Dievas duos. Nes ši tauta tikinti, tik šiandien jos malda nukreipta gal kiek ne į Dievą, bet daugiau į loterijas. T.y. į amžiną stebuklą bet kokiu pavidalu, tad kuo daugiau švęsi, tuo greičiau būsi išganytas. Senovės graikai sakydavo – su skydu ar ant skydo. Mes, Palemono ainiai, taisome – po stalu ar ant stalo. O taip atšventus belieka susikrauti turtą ir paklusus tai pačiai masių migracijai, patraukti paskui gimines į vergų kolonijas Airijoje, Anglijoje ir kitur. Nes čia manęs negerbia, nes moka nepakankamai, nes čia net vasarą šalta, nes manęs apskritai nesupranta.

Iš tiesų tai labai subjektyvu, kaip ir ta pakankamumo ar oraus gyvenimo riba. Ar ten, paukščių fermose ir kopūstų vagose be paso ir miego, be teisės skųstis ir su kasdiene teise į snukį jautiesi oriai? Kaip kam pasiseka. Bet egzistuoja ir visiškai objektyvūs parametrai. O jie paradoksaliai rodo tai, ko niekaip nenorime pripažinti: kad esame įsitaisę kone Dievo užantyje. Makroekonominiai rodikliai liudija, kad gyvename vienoje iš labiausiai pasiturinčių pasaulio šalių ir dauguma skalių mus įrašo į 50-tukus ir 30-tukus. Nepatenkinti esame tik žiūrėdami sovietinius filmus (nes anuomet buvo lygiau) ir į skandinavų ar šveicarų atlyginimus. Politiniu požiūriu taip pat esame demokratiškiausi ir saugiausi ne vien per savo šalies istoriją – priklausome stipriausioms pasaulio karinėms struktūroms, o eurozona taip pat yra savotiška gynyba. Teoriškai, nes praktiškai būna visaip, o tai žinodami nesame naivūs.

Gyvename ramiau už amerikiečius, britus ir japonus, nes mūsų miestų ir laukų nešluoja nei potvyniai, nei cunamiai ar tornadai. Žemė pas mus taip pat dreba tik tada, kai kokia nors popžvaigždė išteka už kito ar suvalgo ne tą, ko tikėjosi. Galvos skausmas bei rūpestis ištinka dėl to, kad prekybininkai užsidėję didelį antkainį, ir nežinome, ar ančių, ar žąsų kepenėles šįvakar ragausime. O nepatogumai apninka, kai laiku neatvyksta autobusas ar patys įstringame kamštyje vykdami į „Akropolį“ pirkti niekam nereikalingų dovanų. Neturintieji už ką pirkti vistiek perka, ir neklauskit, už ką. Tad pasilyginus su ukrainiečiais ar pabėgėliais iš karo zonų... Bet pirmuosius patys jau remiame ne vien labdara, bet ir veždami kultūrinių, administravimo žinių bagažus, t.y. esame tokie, kokiais prieš 25 metus mums buvo danai, švedai, vokiečiai, mus mokę ir rėmę tiek kultūros, tiek švietimo srityje. Su pabėgėliais mums irgi pasisekė: jiems esame neįdomūs, nes neuždirbame kaip švedai, o integracija gal net būtų pavojinga – po 10 metų sėslaus gyvenimo Lietuvoje net musulmonas prasigertų. Be to, pas mus skandinaviškai šalta. Todėl čia mėgstama klasika yra Vivaldžio „Metų laikai“, nes patiriame juos visus ir be baisių ekstremumų. Pagaliau mes žinome, kas yra Vivaldis, ir jis skamba iš mūsų mobiliųjų, o mes turime greičiausią ne vien Europoje internetą – ir čia net estai su savo savigyra nepasišakos.

Galiausiai paminėkime daug simpatiškų asmeninių savybių (ir gražūs, ir protingi, gebame susikalbėti ne vien sunkiausia Europos kalba, sumanūs ne tik apeiti pasienio užkardas ir įstatymus) – ir tuomet iškils visiškai pagrįstas klausimas: kodėl iš šios šalies išvykstama lėktuvais, sprogmenimis, degtine ir kitomis teleportavimosi priemonėmis?

Atsakymas būtų tas pats, kalėdinis: nes tikima stebuklu. Nes dirbama tiek, kiek pakaktų kasdienos loterijos bilietui ir kokiam nors sąmonės dezinfekavimo skysčiui. Arba nedirbama, nes tam pakaks ir pašalpos. Šioje šalyje tingima daryti bet ką, juolab pradėti. Turiu omeny ne šimtą startuolių, o dešimtis tūkstančių kaimuose ir vienkiemiuose. Todėl paradoksaliai pasirenkamas beveik sovietiškas muštras, tik kitoje šalyje – tvarka, kuri jau sena ir kurios nepakeisi, bet nereikia ir galvoti. Telieka malonumas ateiti „ant gatavo“ ir prisitaikyti, o tada jau ir savo deklaruotas religijas išduoti paprasta. Kai tūlas lietuvių gezas, Gintaro Beresnevičiaus liaupsintas barbaras, normalus homo- ir ksenofobas, jau parėkavęs, kad reikia ne pabėgėlius priimti, o savais pasirūpinti, pats išvyksta į svetimus kraštus, – jis ne tik virsta ekonominiu pabėgėliu, bet atsiduria tarp laisvai savo tautybę ir lytinę orientaciją reiškiančių piliečių – ir gal net tarpais, kokiame autobuse ar metro vagone, tampa visiška mažuma! Sudaužytu obuoliu, kaip pasakytų Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ herojai. Kova tarp Kristaus ir Čingischano jau įvykusi, pavyzdingi katalikai imasi Čingischano strategijos – atkeliauti, nusiaubti ir bėgti toliau.

„Ar kada grįšite?“ – gailiai klausia žurnalistai išvykusių. O taip, jubiliejinių metų liepos 6-ąją, kai visų šalių gezai dainų šventėje užtrauks „Graži tu mano, brangi tėvyne“. Dėl grožio nesiginčijama, tai jau skonio reikalas, bet Maironis šiandien netikėtai teisus: būdvardis „brangi“ nėra metafora, jis reiškia tai, kiek tu į tą prekę investavai. Darbo, laiko ar nuosavų lėšų. Todėl ir bėgama, nes dzin, juk investuota nebuvo. Bet jei nepirkai, vadinasi – ir ne tavo.

Klausimas – kiek tai turi rūpėti tiems, kurie lieka čia ir klauso šio komentaro? Iki skausmo. Nes kai vieni išvyksta į savo dvigubas emigracijas (greta svetimos šalies dar labiau užsidaroma savo aplinkoje, – jei ne kalėjime), liekantieji priversti kęsti aniems adresuotą agitbrigadinę turgaus kultūrą, kuri plūsta iš visų kanalų – nuo televizijos iki ministerijų. Nors turgaus auditorijos vis mažėja, tačiau viskas tebematuojama pagal ją ir jai (o toliaufacebooke skaityk žymę #kaimo šuliniai). Likusieji, neva šviesuomenė, valdžiai – liekanos nuo „sveikųjų skaičių“, užsidaro savoje emigracijoje, susitaikę su pralaimėjimais barbarų nusiaubtuose laukuose.

Tarsi per 25 metus nieko nebūtų įvykę. Lyg nebūtų stulbinamai daug ko pasiekta – ne minėtų klimato privalumų, bet – nueito kelio iki tokios valstybės, kurią jau kviečia į pažangiausių klubą. O vis tiek mes taip užsispyrusiai stengiamės to nematyti. Kaip ir mąstyti, kad viskas priklauso nuo kitų. Užkopę daugiau nei į pusę kalno vistiek žvelgiame į likusią dalį ir dejuojame, kaip dar toli. O ne kiek aukštai jau pakilome ir kokios panoramos mums atsiveria. Ar nebūtų laikas keisti žvilgsnio kryptį? Norint pradėti eiti reikia eiti. Ir liautis galvoti, kad kažką valdžia privalo. Nieko ji neprivalo, kol jos nepriverčia.

Gintis nuo veiklos ir nieko nedaryti, prisitaikyti kur kas lengviau, ir ne mums vieniems. Turbūt neatsitiktinumas, kad pernai pasirodė detektyvo meistro Jo Nesbø sukurtas serialas „Okupuoti“, analizuojantis, kaip būtų, jei Norvegiją okupuotų Rusija, ir Michelio Houellebecqo naujausias romanas „Pasidavimas“, kuriame Prancūzija – o ypač intelektualų meka Sorbona – užleidžiama Musulmonų brolijai. Abiejose antiutopijose tiek valdžia, tiek atskiri piliečiai paimami pinigais ir smulkiais postais. Klausimas tvyro ore: kas bus pirmieji, kurie išeis ginti savo fizinių žemėlapių ir dvasinių teritorijų? Nes tada ims griūti  domino kaladėlės. Futurologija ne apie okupantus, bet apie okupuotų reakcijas, pasyvumą. Ateitis, bet ji rašoma šiandien. 

Kultūros savaitė