Pradėkime nuo to, kad šio teksto atsiradimas sietinas su Andriaus Navicko komentaru „Šiuolaikinės naujakalbės aiškinamasis žodynas: žmonės ar resursai?“ Andriaus identifikuota perskyra tarp „žmonių“ ir „resursų“ labai patogi tęsti svarstymus, todėl rašymo pagunda kreipia mintis mąstymų apie mirtį link...

Citata: „Būti resursu yra net patogiau nei žmogumi. Galima pabėgti nuo laisvės ir atsakomybės, turėti aiškų, kad ir vienmatį, sėkmės ir nesėkmės kriterijų. Tad didelė dalis „praktiškų“ individų paprasčiausiai prisitaiko prie to, kad yra resursas, kad traktuojami ne kaip unikalūs asmenys, bet kaip produkcijos vienetai.“

Kyla natūralus klausimas: o kaip miršta „produkcijos vienetai“? Juk anksčiau ar vėliau ta diena ateis ir darbo rinkos dėsniai nebus pakankami, kad išaiškintų žmogaus-resurso išnykimo baimę. „Dirbk–pirk“ imperatyvams rinkos aiškinimų pakanka, bet „mirk“ yra gerokai komplikuotesnis.

Juokas juokais, tačiau būti tikinčiuoju šia prasme yra naudinga. Būtent dėl mirties. Gyvenimas tampa paprastesnis ir logiškesnis, jei už materialaus fasado randame kokią nors nematerialią dedamąją — nemirtingą sielą ar ką nors panašaus. Ji kiekvienam teikia vilties, kad viskas nėra taip paprasta.

Ne per seniausiai dalyvavau, pavadinkim, laisvamanio laidotuvėse (be kunigo, maldų ir t. t.). Atmintin įstrigo tai, kad visi kalbėjusieji vartojo žodžius „paliko mus“, „išėjo iš šio pasaulio“ ar tiesiog „baigė šio pasaulio kelionę“. Tačiau net etimologiškai kiekviename iš šitų teiginių galima rasti Anapusybės užuominą. Tokie žodžiai netinkami kalbant apie visišką išnykimą, vakuumą, baigtį.

Netikintis žmogus anksčiau ar vėliau susiduria su laiko problema: mirtis jam yra laiko sustojimas, „užšalimas laike“, o ne perėjimas į kitą, galbūt geresnį pasaulį. Gyvieji „resursai“ toliau juda pirmyn laiko ašimi, o miręs lieka ten, kur jį užklupo mirtis. Tikinčiajam ir šiuo atveju geriau: su mirusiaisiais jis gali bendrauti malda, laukti susitikimo Anapus ar tiesiog galvoti apie smagumus ir nuotykius, kurie laukia peržengus lemtingąją ribą.

Tiesa, netikintiems „resursams“ yra šiokia tokia paguoda — sapnai. Ten negalioja laiko ir erdvės dėsniai, bet yra viena labai svarbi aplinkybė: sapnuose neįmanoma pasidalinti visu tuo, ką gyvi likę „resursai“ sukaupė po velionio mirties. Nes jo — mirusiojo — vėlesniame laike, kuris atėjo po baigties, tiesiog nėra. Jis gali džiaugtis tavimi tik tokiu, koks buvai iki jam numirštant. Apmaudu, ar ne?

Laiko problema „žmogiškiesiems resursams“ yra esminė. Pripratę prie laiko segmentavimo (našumo parametrai, produkcijos kiekis per laiko vienetą, efektyvumo rodikliai ir t. t.), jie patiria klaiką suvokę, kad tiek artimoje ateityje, tiek tolimoje perspektyvoje laikas tekės be jų. Ir likę laiko tėkmėje gyvieji į juos žiūrės tarsi pro tolstančio traukinio paskutinio vagono durų stiklą.

Kad neišnyktų užmaršties miglose, „resursai“ turi įvairių veikimo strategijų. Paprasčiausia yra gyventi taip, it gyventum amžinai. It mirties nebūtų. Įklimpę kasdienybėje, tie žmonės atlieka savo funkcijas ir paprasčiausiai ignoruoja kai kurių klausimų rūšis. Lyg jie, tie klausimai, neegzistuotų.

Kiti susitaiko su išnykimo perspektyva patys sau pasiūlydami „ne veltui nugyvento gyvenimo“ koncepciją, kuri nėra vienalytė. Tarkim, esama tokių „resursų“, kuriems svarbu patirti malonumai ir pridarytos kvailystės, nes tik dėl jų jie bus prisimenami gyvųjų. Šitie priklauso „ėmimo iš gyvenimo“ strategijos besilaikančiųjų sparnui.

Tačiau yra ir „duodančiųjų gyvenimui“ kategorija. Savo šmėžavimą tolstančio traukinio lange jie dažniausiai sieja su nuveiktu kūrybiniu darbu: pastatytais spektakliais, sukurtais meno kūriniais, padarytais gerais darbais. Ši „resursų“ rūšis lyg ir turi savitą religinį jausmą, tačiau patys sau įteigia, kad čia tik psichinis konstruktas, kurį galima įvardyti tokia šiapusine gyvenimo prasme. Arba panašiai.

Taip besvarstydami atėjome prie prasmės klausimo. Metas grįžti prie pradžioje pateiktos A. Navicko citatos: „Būti resursu yra net patogiau nei žmogumi. Galima pabėgti nuo laisvės ir atsakomybės, turėti aiškų, kad ir vienmatį, sėkmės ir nesėkmės kriterijų.“

Taip, būti žmogišku resursu kartais patogiau. Kol neateina liga, o su ja ir pirmoji mintis apie mirtį. Tikinčiajam tai veikiausiai milžinišką prizą žadantis loterijos bilietas, o „resursui“ — bene didžiausias gyvenimo pralaimėjimas, kur sėkmę nešančių bilietų nėra visai.