Maestro Giedrius Kuprevičius, neseniai „Nemune“ (2015 m. gruodžio 3-16 d., Nr. 23) paklausęs, ar gali Kaunas būti Europos kultūros sostine, atsakė vienareikšmiškai – ne. Jis savo nuomonę grindžia keliais svariais argumentais, kuriuos, manau, būtų sunku užginčyti ir nūnai kultūros vizijas kuriantiems vadybininkams, pasitelkus visą europinės biurokratinės kalbos (nevykusio vertalo) arsenalą. Pasak G. Kuprevičiaus, grupė jam mažai žinomų veikėjų stumia Kultūros sostinės idėją lyg kokį savaime riedantį vežimą. Nerieda šis vežimas, gerbiamieji, o byra...

Tas byrėjimas akivaizdus, Maestro kritiškas žodis tampa rimta atsvara ir prablaivinančiu leitmotyvu šiame pastaruoju metu aidinčiame suderintame panegirikų ir saviliaupsių chore. Turėčiau tik papildyti jo įžvalgas dėl miesto kultūros politikos nebuvimo. Kaip ji galėjo būti, kaip buvo galima laikytis kokių nors gairių, jei kultūrai vadovavo ar ją kuravo, mandagiai tariant, asmenys, nieko bendra su ja neturintys? Nemylimą ir ujamą podukrą – kultūrą – šalia kitų suprantamesnių „vadybų“ žiovaudami „iš bėdos“ priglausdavo galvamušio, kojaspyrio, bulviakasio specialistai, tų savo sričių profesionalai, mintijantys, kad jų patirties visiškai pakanka, dėliojant miesto kultūros vizijas, sprendžiant problemas. Tie sprendimai ir idėjos dar ilgai liūdnomis ir tragikomiškomis pasekmėmis ženklins nelemtą postų dalijimą, kai už vadinamąjį „auksinį balsą“ miesto taryboje kultūros kuratoriumi galėjo tapti bet kokia politinė pervalka.

Blaškymasis, nelogiški sprendimai, kultūros įstaigų ar skyriaus jungimai, naikinimai, prioritetų kaita, sykiu kintanti finansinė parama – visa tai tokių pervalkų palikimas. Be abejo, pritariant ar abejingai stebint jų kolegoms. Ši situacija kultūros žmonėms kėlė pasipiktinimą, nes nuolatinės reformos ir reorganizacijos trukdė dirbti, tekdavo besikeičiančių valdininkų kabinetuose įrodinėti savo tiesas, ieškoti vis naujų argumentų, galų gale menininkus ar jų atstovus versdavo tapti nuolankiais prašytojais.

Tuomet ir suvešėjo sumanymas būtinai turėti kultūros strategiją – esą tada jokiam besikeičiančiam funkcionieriui nekils pagunda keisti prioritetų, finansavimo bei šiaip demonstruoti simpatijas kokiam nors konkrečiam objektui ar subjektui. Žinoma, strategija – rimtas dalykas, ypač kai ją kuria rimti ir su kultūra bei kūryba susiję žmonės, daugmaž išmanantys miesto kultūrininkų skaudulius, stiprybę ir problemas, jaučiantys kūrybinį pulsą, poreikius ir galimybes. Deja, Kaune dažniausiai nugali įprastos schemos ir prie strategijų, gairių, plėtros, ženklų kūrimo tuoj atsiranda guvūs iškalbingi šaunuoliukai ir rašinėjančios poniutės, su didžiausiu triukšmu skelbiantys savo „atradimus“ visų miesto kultūrininkų vardu.

Pakanka prisiminti ir kelių savivaldybės išlaikomų mūsų teatrų istorijas. Iki šiol sunku suprasti unikalaus, vienintelio Lietuvoje Pantomimos ir judesio teatro istoriją. Jau buvusio. Teatras likviduotas, etatus atiduodant „Aurai“. Taip, sutinku, pastaraisiais metais trupė sunkiai gyveno, kūrybiškais proveržiais ir naujais atradimais nestebino, be to, ir atsinaujinimo procesas buvo gerokai užstrigęs. Bet. Yra nesuprantamas BET. Tuometiniai kuratoriai, reikšmingai minėdami teatro bėdas, demonstravo itin retą mecenatystę – jie sutiko, kad trupei būtinos savos patalpos, kuriose galėtų plėtoti veiklą ir įgyvendinti sumanymus. Tai ir buvo padaryta: senamiestyje, Daukšos gatvėje, duris atvėrė nauja kamerinė sceninė erdvė – Pantomimos teatras, ir mimai pradėjo naują savo klajonių ir vaikymų epopėjos etapą. Tai – ryškus ir ypatingas etapas. Iki šiol prisimenu vieną geriausių jų spektak­lių naujose patalpose – garsaus lenkų pantomimos meistro Leszeko Czarnotos režisuotą „Ab origine“ („Nuo pradžios“). Negailint darbo ir pastangų įvyko tikras pantomimos atgimimas – mūsų mimai žavėjo kūno plastikos savybėmis, dideliu tempu, ritmu, daugiaplaniais charakteriais, sugebėjo atskleisti jų santykį su aplinka, kitais veikėjais, perteikti kančią, abejones. Po premjeros rašiau: „... ir bene labiausiai sujaudino – tai mūsų tikro dvasios brolio Leszeko jautrus ir gilus prisilietimas prie Česlovo Milošo, jo lietuviškų pasakų ir legendų. Prisilietimas prie tautiškos dvasios, prie jos ištakų, skambant M. K. Čiurlionio muzikai, liaudiškoms sutartinėms arba ritmiškoms jų parafrazėm. Ir viskas taip organiška – scenovaizdis, muzika, judesys ir kūnų išraiška, viskas pajungta vienai pagrindinei idėjai – dvasingumo triumfui, optimizmui, vilčiai, viskas pajungta gyvenimo džiaugsmo teigimui. L. Czarnota, užsimojęs per judesį perteikti Č. Milošo pasakų pasaulį, tokį daugiabriaunį, įmantrų, prisodrintą barokinių puošmenų, sugebėjo akcentuoti pagrindinius dalykus – dvasios pergalę prieš kančią ir mirtį, teigti meilę ir tikėjimą. Pakylėtas, įtaigus ir jaudinantis spektaklis.“

Tačiau pakylėtas ir jaudinantis spektaklis (2010 m.) pervalkoms strategams buvo nė motais. Matyt, rūpėjo naujosios patalpos, nes, praėjus vos keleriems metams, pantomima likviduota (neva gražiai prijungiant prie „Auros“), o mažoji kamerinė erdvė su jaukia salike ir kompaktiška scena taip pat atiteko mūsų šokio teatrui, gal repeticijoms, gal spaudos konferencijoms. Akivaizdu, kad poreikio tikrai nebuvo, o ir dabar nėra. Kam reikėjo sukišti bene 70 tūkstančių eurų mimų teatrui, paskui, ilgai nedelsus, jį likviduoti, nepaisant viltingų prošvaisčių ir pokyčių teatro kūryboje?

Kodėl į likusią laisvą erdvę nebuvo įkeltas Mažasis teatras, įsikūręs beveik tame pačiame pastate, tik antisanitarinėje palėpės zonoje? Juk tasai „šikšnosparnio“ liktarnos dydžio teatriukas sutalpina bene tik 20 žiūrovų, į niūrią palėpę tenka keliauti per kelis aukštus ir tokia „prezentacija“ tikrai tampa miesto gėda.

Taigi vyko kažkokia pusinė, dirbtinė reorganizacija, akivaizdžiai neapsisprendžiant. Juk derėjo tvarkyti ir minėtą Mažąjį teatrą, ypač kai jo vadovas įsigeidė pagal savo biurokratinį išmanymą auklėti kūrėjus ir atleido režisierių Vytautą Balsį. Pamenu, kaip tada vietos kultūrtrėgeriai skėsčiojo rankomis, aikčiojo, dūsavo, netgi piktinosi, tačiau neatsirado nė vieno, kuris sudrausmintų ir parodytų bet kokias padorumo ir kūrybinės etikos ribas peržengusio funkcionieriaus vietą.

Ką turime? Subyrėjusį, tiksliau, suniokotą teatrą, blyškų jo šešėlį. Palaikydami režisierių ir protestuodami prieš akivaizdžią savivalę, iš teatro išėjo ir talentingi aktoriai, neliko pagarsėjusių spektaklių – „Katytės „P“, „Gagarino gatvės“, „Silvijos“ bei kitų. Tačiau yla lenda iš maišo – tik dabar pradeda aiškėti, kas buvo menininko, veik 15 metų kūrusio savo teatro viziją, ujimo iniciatoriai ir rėmėjai.

Tai vis tos garsiosios kultūros strategijos apraiškos? Ar bjaurios grimasos? Ar jau tada buvo strateguojama ir Kauno kamerinio teatro ateitis? Kam knietėjo tos kolektyvui skiriamos dotacijos, kas virpančiais iš pavydumo pirštais skaičiavo jų pinigėlius, postringaudamas apie „verkiančią duoną, tinginio valgomą“... Kad teatras nuolat augo ir kiekvienu pastatymu vis profesionaliau, skaudžiau ir atviriau kalbėjo apie mūsų laiką, problemas, gręžėsi į žmogų ir nuolat repertuarą papildydavo naujais pastatymais – strategams nė motais. Kas nespėta tada (matyt, nedrįsta dėl teatro įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Stanislovo Rubinovo mirties), padaryta dabar – teatras perkrikštytas, perkurtas ir tapo viešąja įstaiga – esą atsiras galimybė taupyti miesto biudžeto lėšas, o teatrui tai bus paskata pačiam ieškoti finansų...

Nežinau, ar šalia kultūros nūnai nuolat budi tokia vadybininkų padermė, tačiau bent Kaune, esu tikras, budi, ir šie atvejai tai patvirtina. Todėl nūdienos kultūros strategiją ar jos apmatus ir vadinčiau „verteiviška“ ar „vertelgiška“. Vertelgiškumo veidmainystės kupina ir per visus pašalius skambanti Kauno – Europos kultūros sostinės idėja. Jos autoriai, be abejo, pirmeiviai ir jie spręs, kokiems projektams skirti prioritetą ir daugiausia dėmesio. Finansiniai srautai plūs tokia jėga, kad mūsų Santaka bus užlieta, ir jau dabar matau, kaip nesumeluotu entuziazmu ir, žinoma, altruizmu žėri organizatorių akys. Ką jau čia tie vilniečiai su savo liūdnai pagarsėjusiu VEKSU... KEKSAS (Kaunas – Europos kultūros sostinė) taps kruopščiai sąžiningo Europos pinigų skirstymo pavyzdžiu... Jau galiu nusakyti, kas gautų riebiausią dotacijų dalį – to juk neslepia ir KEKSO sumanytojai – tad pirmyn, projektų kūrėjai.

Šit jau puikuojasi šūkis Contemporary Capital (šiuolaikinė sostinė), skelbiantis, kad Kaunas – ne jokia Laikinoji, o Tikroji sostinė su ilgiausia Europoje Laisvės alėja, pėsčiųjų bulvaru, be to, turime ir Santaką – ne tik mūsų garsiųjų upių, bet ir kultūrų, skirtingų požiūrių Santaką. O dar – unikalius fortus, kuriuose susipina paveldas, istorija ir atmintis, Valstybės turto banko nusikalstamas aplaidumas ir gražūs mūsų bendruomenės siekiai...

Teatrologas Egmontas Jansonas kokį nors nevykusį spektaklį apibūdindavo taip: „Daug ambicijų, bet mažai amunicijos.“ Pakartočiau tai, kalbėdamas apie Europos kultūros sostinės idėją. Žinoma, gerai ir ambicijos. Be jų laukia visiškas sąstingis, sustabarėjimas, virimas savo sultyse ir šiaip vietinės reikšmės vadyba. Apsiribotume paskaičiavimais, kiek kainuoja koks nors teatrėlis, kolektyvas, kultūros centras, pagal tai modernios vadybos principu reguliuotume meno kolektyvų skaičių, sudėtį, repertuarą...

Gal pastangos iš sąžiningiausių paskatų kilstelt miesto kultūrinį įvaizdį iki europinių sostinių lygio kiek prislopins naujųjų verteiviškų vadybininkų uolumą naikinant senas tradicijas turinčius kolektyvus? Juk kaip galima demagogiškai lyginti visiškai nesulyginamus skirtingus dalykus – jau mano minėtus du kolektyvus – Mažąjį ir Kamerinį teatrus? Kamerinis – tai didelė stacionarinė profesionalių aktorių trupė, repertuarinis teatras, pristatantis kelias sezono premjeras. Mažasis – tapęs nesusipratimu po meno vadovo, ilgamečio režisieriaus išgujimo, yra bene tik dviejų asmenų darbovietė, veikianti kontraktų pagrindu ir kviečianti vieną kitą eksperimentuojantį absolventą. Be abejo, tokio darinio sąnaudos yra nepalyginamai kuklesnės nei didelių užmojų ir konkrečių meninių pasiekimų turinčio Kamerinio teatro... Tačiau pasitelkiama būtent verteiviška argumentacija: šit kokiomis kukliomis sąnaudomis verčiasi vieni, o kaip lukuliškai puotauja kiti... Apie kūrybą ir meninius rezultatus – nė žodžio. Jie verteivoms nerūpi. Jų nedomina Kamerinio teatro vadovo ir aktoriaus Aleksandro Rubinovo pasiekimai ir laimėjimai tarptautiniuose teatrų festivaliuose, jaudinantys skaudžios istorinės atminties atvėrimai spektaklyje „Diena ir naktis“...

Ko gero, tai smerktini ir netgi baustini nukrypimai nuo primetamų vadybos taisyklių ir dogmų, vadybos, kurioje nelieka vietos nei kūrybiškumui, nei ieškojimams, nei drąsai. Būk nuolankus, pakštelk ištiestą ranką, ir gal tau nubyrės nuo planuojamų biudžeto arba ir nuo europinių finansų.

Gal tokių tikslų ir siekė miesto kultūros strategijos entuziastai, dar prieš keletą metų kažką kaltinę „paranojiška strategijos baime“. Juk lyg niekas ir neprieštaravo, kad toji strategija būtina, tik, matyt, skyrėsi požiūriai – minėtasis vadybinis-verteiviškas kirtosi su kūrybiniu meniniu. Kultūrą matuoti ir kirpti pagal pridedamąją vertę ir apskaičiuoti jos naudą materialia išraiška – tai greičiausias būdas ją naikinti.

Galų gale po įvairiausių skambių pareiškimų, kas labiau myli ir godoja kultūrą, neseniai buvo dar skambiau pareikšta apie taip ilgai lauktos miesto kultūros strategijos sukūrimą. Vadybiniai strategai atvirai dėstė, kad dabar miesto kultūrininkai aiškiai žinos, į ką orientuotis ir kuria kryptimi eiti. Aiškiau ir atviriau nepasakysi. Šiukštu, neklaidžiokit, broleliai meninykai, šit jums kryptis, nuorodos, nenuklyskit, tik trūksta pagrūmojimų apie sankcijas. Na, kuo ne naujasis kultūrbolševizmas?

Ką gi, bent trumpai pažvelkime, kokia tai strategija, gal jos nuostatos tikrai svarbios? Iš tiesų pavadinimas kiek kuklesnis – „Kauno miesto kultūros plėtros galimybių studija“. Joje daugiausia vietos skirta esamos padėties analizei, nemažai kalbama apie kultūros įstaigas – bibliotekas, muziejus, teatrus ir teatrėlius, vardijamos grėsmės ir silpnybės. Plėtros galimybės stebėtinai sutampa su jau vykdomomis – tai biudžetinių įstaigų vertimas viešosiomis, kultūros įstaigų jungimai, žodžiu, tas pats vadybiškas-verteiviškas požiūris. Atrodo, svarbiausias tikslas – sutaupyti kuo daugiau lėšų kultūrai, potekstė – prasimanykite patys. Apie, mano manymu, kliedesius (pvz., įtraukti kuo daugiau žiūrovų į teatrinį vyksmą) net nekalbėsiu. Pabrėžtina tai, kad neužsimenama apie kūrybinį potencialą, apie rašytojus, žurnalistus, akademinę bendruomenę. Nieko apie tautinę tapatybę, tautinę savimonę. Galų gale – apie miesto intelektualus. Jų paprasčiausiai nėra, bent jie neturi trukdyti viską išmanantiems strategams. Neaptiksime siekių panaikinti B. Brazdžionio, J. Vienožinskio premijų miesto kūrėjams, peržiūrėti kultūros premijų skyrimą... Rasime vien sinergijos siekį...

Tik jie patys ieškos ir suras galimybių šios strategijos sinergijai užtikrinti... Ką gi, sinergija – labai svarbus dalykas, ypač kai ja užsiima tikri žinovai, visur pristatomi kaip EKSPERTAI. O iš tiesų šią, mano manymu, visais atžvilgiais skurdžią ir menką galimybių studiją parengė tokia BGI Consulting ir viešoji įstaiga „Kultur“, kuriose ekspertais darbuojasi veterinarai, finansininkai, architektai, bet ne menininkai ar kultūrininkai. Šie ekspertai nieko bendra neturi su kūryba ir meniniais ieškojimais, tuo jie labai panašūs ir į mūsų miesto kultūros vadybos strategus. BGI Consulting nuolat teikia panašias plėtros gaires, sukurptas pagal panašų kurpalį ir, spėju, daugeliu atvejų pavyzdingai nužiūrėtas nuo europinių pavyzdžių bei reikalavimų.

Lieka tikėtis, kad šios strategijos pavyzdžiu bus sudėliota ir mūsų miesto Contemporary Capital vizija, visgi bus pasitelkti ir pakviesti miesto intelektualai kūrėjai, paraiška tapti Kultūros sostine bus tinkamai įvertinta, sinergija netaps kultūrine alergija ir mes bent neapsijuoksime prieš visą Europą.

Tik, manau, dabar svarbiausia pakeisti tą nelemtą verteivišką-vadybinį požiūrį į kultūrą, leisti menininkams ir kolektyvams ramiai kurti be jokių išankstinių nuostatų, direktyvų ir nustatytų krypčių... Būtent tokių mūsų laukia kultūringoji Europa.