Algirdo Jonušio nuotr.

Mažai kuo panašios Lietuva ir Graikija. Vien klimato ypatumai, oro temperatūra ir žmonių temperamentas skiria mus kone tokiu pat atstumu, kokiu nutolę vienas nuo kito Žemė ir Mėnulis. Tačiau šiandien viena frazė, vienas posakis daugelio graikų lūpose oi kaip man primena mano senelių žodžius – opos palia... opos eitane palia. Išversti tereikia akimirkos, suprasti reikia ištiso gyvenimo. Nebūtinai dešimtmečius trukusio, užtenka vaikystės Lietuvoje prisiminimų ir kelerių metų, praleistų anoje Graikijoje, Graikijoje iki didžiosios krizės. Pati frazė ir reiškia: o, kaip buvo seniau... Kaip buvo anuomet!..

Mes, Lietuvos trisdešimtmečiai–keturiasdešimtmečiai, tokios nostalgijos nebejaučiame. Tėvai – gal retsykiais, seneliai – vis dar ir dažnai... Mums tų neigiamų „anksčiau“ ar „tada“ beveik neliko, o sprendžiant iš jų gyvenimo, lyg ir visada buvo blogai.

Nostalgija – toks neapsakomai spalvotas, emocionalus, ypač „skanus“ ir šokiruojančiai „kvapnus“ patiekalas – šiandien „patiekiamas“ beveik ant kiekvieno graikiško naujametinio, ant kiekvieno vestuvinio ar krikštynų stalo. Graikai užsispyrusiai įsikibę ankstesnio gyvenimo, dar aklai ir desperatiškai bando apsimesti, kad viskas opos pali. Bent jau dėl vaikų ir anūkų, kuriems jie niekada neleis pamiršti senos ir iškilios Graikijos. Žmonėms jau net nebesvarbu, kas bus toliau. Esmė ta, kad daugiau Graikija tokia, kokia buvo, esą nebebus.

Daugelis mūsų tėvų, vienaip ar kitaip kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę, mums, jau Nepriklausomos Lietuvos pirmajai kartai, niekada nedrįso geruoju ir garsiai prisiminti prieš Sąjūdį buvusio gyvenimo, nors jo būta visokio. Mes, vaikai, dabar jau užaugę, subrendę ir išsisklaidę po visą pasaulį, iki šiol prisimenam nebent gazuoto limonado automatus, ledus su geltonu glaistu, plisuotas nykiai tamsiai rudas mokyklines uniformas, eiles prie giros ir arbūzų. Prisimename pirmąsias barbes ir kramtomąją gumą, kurią „paskanindavom“ spalvotų pieštukų širdelėmis. Aš prisimenu, kaip visiškai mažytę mane, nieko nesuprantančią, tėvai tempdavosi į pirmuosius mieste džiazo koncertus, kaip gaudavau naujoviškų, esą labai meniškai, bet, mažųjų akimis, gąsdinančiai iliustruotų pasakų knygų... Dabar tai – savotiška nostalgija, mums ji brangi, nors nei didžiuotis, nei džiaugtis, nei mėgautis tomis istorijomis tėvai mūsų nemokė. Gal gėdydamiesi skurdo, okupacijos palikimo, emigracijos pavojų. O gal mes patys nedrįstame, gėdijamės? Gal mūsų praeitis tokia pilka, tokia bereikšmė, kad tą dalį savo gyvenimo galime vadinti – prarastąja ir tiek?..

Graikijos jaunimas ir vaikai diena iš dienos girdi apie tada. Ir ką gi jie prisimena? Skirtingai nuo daugumos buvusios SSRS Baltijos vaikų, jauni graikai prisimena bažnyčią, tradicines šventes, šeimos stalą, visada gausiai apkrautą vaišėmis ir saldumynais. Žinoma, šokius, dainas, visada linksmus, nors sunkiai dirbančius tėvus ir senelius. Šie matė visko, išgyveno karą, badą, tačiau ilgainiui turėjo didelį pasitenkinimą – stebėti laimingus vaikus ir anūkus, kurie dabar prisimena, kai didelės graikiškos Velykos nereiškė vos 17 ar 20 giminaičių, o reiškė jų 200. Didelės šeimos, daug dovanų, daug maisto, apkūnios motiniškai rūpestingos moterys, išmintingi senoliai, saulė ir nuolatinis šurmulys.

Vaikai juk nesusidūrė su nevykusia valdančiųjų politika, klestinčia biurokratija, korupcija, kyšiais, nesuko galvos dėl bankų ir paskolų. Tačiau dauguma gerai prisimena tėvus, kurių šešis vasaros mėnesius praktiškai nematydavo, nes pastarieji arė sunkiuose sezoniniuose darbuose, likusį laiką smulkiuose ūkiuose ir versluose.  

Šiandien Graikija išgyvena sunkų ir sudėtingą periodą, kai viskas keičiasi, kai vieniems norisi kovoti, kitiems verkti ir slėptis... Kai tenka prisitaikyti, bandyti kaip nors išgyventi arba emigruoti...

Mano kartos Lietuvoje vaikystė, „kolekcionuojant“ benames kates, vagiant braškes iš kolektyvinių sodų, išgyvenant įvairias šeimynines ir mokyklines istorijas, pirmąsias meiles, liudija keistą dalyką – atrodo, nebuvo Lietuvoje tokio skurdo, tokio susvetimėjimo, tiek pykčio ir žiaurumo tiek tarp vaikų, tiek jų atžvilgiu, kaip yra dabar. Seniau to nebuvo ir Graikijoje.

Europa keistai vienijasi: jeigu kažkur yra blogai, blogai bus ir čia. Todėl labai svarbu mums, užaugusiems naujosios Europos vaikams, ir viską prisiminti, ir pasistengt gyventi taip, kad mūsų vaikaičiai ateityje klausytųsi tik gerų ir gražių istorijų – OPOS PALIA...