Izraelyje nusileidome tuo pat metu, kai pirmieji Saddamo tankai riedėjo Kuveito sostinės link. Su dviem lagaminais, lydinčia daktare ir leisgyviu kraujo vėžiu ūmai susirgusiu sūnumi. Lietuvoje Gorbio blokados įkarštyje vaistų gydyti buvo likę dviem savaitėms... Vieni sako, kad emigravo iš valstybės. O mes iš Santariškių pabėgome į vilties namus, į Beilinson (dabar Šneider) ligoninę. Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad viltis išsipildė...

Labiausiai laukdavom laiškų. Ne tų, elektroninių, kurie adresatą pasiekia per sekundes, o tų, kuriuos žmonės rašydavo palinkę virš suliniuotų ar languotų popieriaus lapų, raitydami meilės ir rūpesčio raides tušinukais už trisdešimt penkias kapeikas. Buvo Jonas, kuris laiškus rašydavo kas savaitę, buvo Tėvai, draugai. Tas epistoliarinio bendravimo laukimas buvo kankinamai saldus, nes žinojai, kad nusileidęs pas bendrabučio apsauginį – Rumunijos žydą Floriną, gal ne kasdien, gal net ne kas tris dienas, bet vis viena rasi kažką, kas sugrąžintų bent akimirkai į taip netikėtai paliktą Tėvynę. Taip laikas ir bėgo – tarp chemoterapijos ir tarp atplėšiamų vokų. Informacijos šaltinių tebuvo keletas – reti užsakomieji skambučiai į Vilnių – dėl lėšų stygiaus vykdavę gal kartą per porą mėnesių, iš to paties vestibiulyje budinčio Florino vienintelio ir nepakartojamo telefono, iš laikraščių, radijo ir televizijos. Naujienos buvo kas kartą vis niūresnės. Maskva nenustygo vietoje ir darė viską, kad imperijos pakraščiai neišslystų iš jos nusilpusių rankų gniaužto. Taip bėgo dienos ir savaitės.

Mums jau išdalijo dujokaukes ir instruktavo, kaip jomis naudotis. Tėvus įtraukė į žmonių, kuriuos sovietai turėtų ištremti, sąrašus. Laiškai į abi puses buvo kupini nerimo.

Sausio tryliktąją kaip visada atsikėlę klausėmės radijo. Prie Florino atsidūriau nesiprausęs po kelių minučių. Skambinant į ir iš Sovietijos anuomet su-jung-da-vo:

 – Hallo, please connect me to Vilnius, Lithuania.

– Soviet Union? – pasigirsdavo balsas anoj ragelio pusėje.

–  Yes, – padarydavai nemalonią politinę nuolaidą, norėdamas, kad sujungtų..

– What is the number in Vilnius?

– 74-42-45.

Nejungė. Nebuvo jokio ryšio. Izraelio telefonų kompanijos Bezek operatoriai buvo paslaugūs ir kantriai kas kelias minutes vis mėgindavo su-jung-ti. Nejungė. O naujienos buvo trumpos. Apie tankus, šaudymą ir žuvusius žmones, komendanto valandą. O ryšio nebuvo. Nejungė. Prie vienos ausies – telefono ragelis, o kita klausai žinių iš artimiausio radijo.

Galų gale apie penktą valandą vakaro prisiskambinti vis dėlto pavyko. Per... Angliją. Bezek operatorė džiaugėsi, sujungdama drauge su manimi, ji ir paaiškino, kad tik per Angliją pavyko – God bless British Telecom and the Queen. Atrodo, visi artimieji sveiki. O draugai? Artimieji to nežino.

Po kiek laiko – po penkių dienų Izraelis pirmąsyk apšaudomas iš Irako balistinėmis raketomis, ir mes pirmąsyk, vykdydami instrukciją, užsidėję dujokaukes, dedame dujokaukę iš miego prikeltam ir nelabai patenkintam Nojui. Lietuvoje situacija pamažėle rimsta, bet Saddamo Scud‘ai krenta vis dažnyn, o iš Lietuvos su mumis susiekti taip pat sunku...

Taip susiklostė, kad šiemet, sausio tryliktąją, skrisiu į Izraelį. Su internetu ir trimis mobiliaisiais telefonais. Galiu paskambinti, kam noriu, kada noriu ir pasakyti: „Myliu, esu gyvas ir sveikas.“ Galiu paklausti: „Kaip jaučiatės?“ Ir man atsakys. Bet kokią nelaimę, ištikusią tavo draugus, artimuosius, tavo šalį, išgyventi lengviau, kai esi ten, kur ta nelaimė vyksta. Nuotolis ir nežinia yra baisiausi nelaimės palydovai.

Kaip gerai, kad Lietuva atsilaikė. Kaip gerai, kad nebuvo daugiau kraujo. Kaip gerai, kad esame NATO ir ES. Ir aš tikiu, kad bus dar geriau. Nelaimė vienija ją ištikusiuosius. Nelaimė skaldo ir lieka su tais, kurie ją atnešė – Rusija ir šiandien nesuvokia, kad svetimų šalių okupacija atsisuka prieš ją pačią.

Lietuva brangi ne tik tiems, kas joje gyvena. Svarbu neatstumti savo žmonių. Ir Lietuvoje likusiųjų. Ir kokio nors nepritekliaus ar vargo išgintųjų į svečias šalis. Laisvė nėra kokios nors vienos jėgos politinė nuosavybė. Ji tokia nebuvo tada, prieš dvidešimt penkerius metus visų. Ji ir šiandien yra visų. Ir tų, kurie manęs nemėgsta, ir tų, kuriems aš nejaučiu simpatijos. Tik tai negali kliudyti vienam tikslui – sujungti visus su Lietuva. Be jokių papildomų paaiškinimų greta to nuostabaus ir didingo žodžio. God bless Lithuania.