Šerkšno karpiniais skamba beržas, viršūne atsirėmęs į dangaus mėlynę. Ne įsiremia – tik pabeldžia ažūriniais kristalėliais. Ir dangus atsiveria. Šerkšno angelo čia būta- stebimės dangaus ir žemės gražumu, balta jų jungtim. Balta balta, kad ir mirtis nebaisi tokią dieną – per daug šviesu, pernelyg vaisku, kad įsivaizduotum išėjimą lyg tamsą...

Tokią tad dieną išėjo mūsų kaimynė Onutė. Per savo 90-ąjį gimtadienį. Nuėjusi viską, ką turėjo nueiti. Ir gyvenusi taip, kaip jai atrodė teisinga. Buvo nuoširdžiai tikinti. Tikėjimo tiesų nesvarstė, priėmė tokias, kokias jai buvo perdavę tėvai. Bet nebuvo ir davatka. Nemėgo žmonių apkalbinėti. Nemėgo, ir kai kiti apkalba. Kai jos kaiminystėje gyvenanti jauna „netekėjusi mergina „parsinešė“ vaikelį (sunku patikėti, kad prieš tris dešimtis metų žmonių akyse tai buvo nuodėmė, kurią moteriškės noriai aptardavo), atėjo aplankyti naujagimio, mažas vilnones kojinytes numezgusi. „Užaugs, – tik tiek tepasakė. –Jei bus bėda – sakyk.“

Nemėgo tuščiai burnos aušinti. Ateina, būdavo, pas mano mamą, sėdi abi ir tyli. Nesuprantu, ko ateiti patylėti. Vos tik mama išsižios gyvenimu pasiskųsti, kaimynė atremia: „Dirbti reikia.“ Nepasiskųsi, kad nugarą skauda. „Ir man skauda. Taip sutverta. Sudyla žmogus.“ Sunkiai keliasi nuo kėdės, o po minutės kitos jau matau Onutę darže: keliais eidama ravi... Augo jai viskas, ką į žemę įkišdavo. „Dabar – jaunas (suprask, mėnuo), dabar prisiims.“ Arba paprotindavo: „Delčia. Nesodinkit-kirmėlės nugrauš.“ Ir tikrai, kaimynė žinodavo, ką kada sėti, kada kopūstus raugti, kad būtų ir kieti, ir saldžiarūgščiai. Žvilgteliu pro langą – po mūsų daržiuką vaikštinėja, pasilenkusi kaži ką pakrapšto. Paskui randam įkištą pomidoro daigą ar agurko. „Radau vietos, – sutikusi sako, – ką būčiau išmetusi, sakau, žmogui geriau atiduosiu. Augs, tik paliekit.“ Ir augdavo. Gerą ranką turėjo. Šiurkštokos kalbos nepalaikydavom už pikta. Ką galvoja, tą sako. Nedailindama. Bet viskas tikra...

Kartais atsiverdavo. Retai, bet atsiverdavo. Jauna būdama turėjusi vaikiną. Išėjo jis į mišką, pas partizanus. Eina ji vieną sekmadienį su draugėmis į bažnyčią, mato: Garliavos bažnyčios šventoriuj jauni vyrai išguldyti. Iš tolo atpažino. Arčiau prieiti bijojo. O naktį sapnuojanti: ateina tas jos vaikinas, partizano rūbais apsitaisęs, žiūri taip liūdnai ir klausia: „Onute, Onute, kodėl tu manęs išsižadėjai?“ Visą gyvenimą tą sapną prisimenanti.

Po metų ar kitų sutiko kitą, savą žmogų. Ištekėjo. O čia – prasidėjo vežimai. Tremtys. Tėvai turėjo daug žemės. Ir trobesiai neprasti. Vadinasi, buožės. Nors samdinių neturėję – viską savom rankom nudirbdavę. Nebepamenu, į kokį kraštą juos išvežė. Ir tėvus, ir brolius, ir jaunavedžius. „Bet ir ten žmonės gyvena, – nesiskųsdavo Onutė. – Žemė ten buvo trąši, derlinga. Prisiauginom bulvių, daržovių. Pasistatėm namelį. Sūnelis ten gimė...“

Nepalaužiamas dvasios tvirtumas sklido iš mūsų kaimynės. Šalia jos buvo ramu. Žinojo gyvenimo „tvarką“, žinojo ir tai, kad tos tvarkos reikia laikytis. „Reikia dirbti, – mėgdavo kartoti. Arba – Dievui reikia mūsų kančių.“ Dėl tų kančių nenorėdavau sutikti, bet paskui perpratau mintį: kiekviena kančia – išbandymas. Kaip kitaip Dievas patikrins, ar esi vertas jo Dangaus? Taigi, ne žmogui spręsti, ko vertas kitas žmogus. Iš čia – „Neteisk“. Mūsų kaimynė tuo gyveno. Tikėjimo tiesos buvo tapusios jos gyvenimo tiesomis. Gal todėl nebuvo skausmo (tiek fizinio, tiek dvasinio), kurio ji neištvertų.

Šerkšno angelo palytėta ji nuolankiai ir be baimės išėjo į dar skaidresnę šviesą, kuria visada tikėjo. Žemė buvo apsisiautusi balta drobule. Beržas skambėjo krištoliniais šerkšno varpeliais. Tokią dieną gražu išeiti...