Dvasininko, visuomenės žmogaus pozicija religinio ir sekuliariojo pasaulio atžvilgiu kelia daug klausimų. Asmeniniai pasirinkimai, abejonės, tvirtas tikslas keisti save ir aplinką – tai interviu temos, kuriomis Ramūnas Čičelis užduoda klausimus kunigams, vienuoliams, kultūros kritikams, socialinio lauko dalyviams.

Šįkart skaitytojams siūlome pokalbį su Vytauto Didžiojo universiteto docente Daiva Kristina Kuzmickaite, kuri yra Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos sesuo.

Papasakokite apie savo vaikystę. Esate kaimo ar miesto vaikas? Kokias pagrindines vertybes Jumyse išugdė tėveliai?

Esu per vidurį – nedidelio miesto ir kaimo vaikas. Gimiau ir augau Marijampolėje (sovietmetyje buv. Kapsuke), „ant asfalto“ – dviejų kambarių bute. Mūsų butas buvo kampinis, penktame aukšte, su langais į šiaurę ir rytus. Po virtuvės langais augo trys kaštonai ir matėsi skerdyklos tvora bei stogas, horizonte – miesto stadiono medžių vainikai, kuriuose nepertraukiamai triukšmaudavo būriai kovarnių. Pro rytinį langą su balkonu galėjome „gėrėtis“ gelžbetonio ir kitais monolitiniais gamyklų pastatais, žinoma, ir saulėtekiais bei toliausia dangaus erdve į užmiestį.

Į šį butą atsikraustėme, kai man buvo pusė metų. Kai gimiau, tėvai su vyresne sese gyveno pas mamos tetą kambarėlyje, atitvertame nuo tvartuko, tad tame tvartelyje irgi turėjau progos pagyventi (beveik kaip Jėzus). Atrodo, kad ten gyvenome nelegaliai, kol mama, „atstovėjusi“ eilėje, gavo butą (tėvelis – politinis tremtinys, tokios galimybės neturėjo).

Daug laiko praleisdavau ir mamos tėvų vienkiemyje – atokioje Pinkaviškio kaimo, priklausančio Plutiškių parapijai, pamiškėje. Tas kaimas neseniai atsiradęs – prosenelis su savo broliais, grįžę iš Rusijos, nusipirko miško plotą, jį iškirto, išdirbo, tam žemės lopinėly statėsi namus, kūrė šeimas, taip išaugo giminių kaimas. Atrodo, buvau vienintelė anūkė, sukaupusi didžiausią gyvenimo kaime pas tėtukus stažą: beveik vienerių dar nevaikštančią, nualintą intensyvaus gydymo ligoninėje, kur atradus, kad maistas buvo paveikesnė priemonė už vaistus, išleido į namus, o tėvai turėjo dirbti, tad mane išleipusią patikėjo tėtukams ir podžiams (krikšto tėvams), mamos broliui su sese.

Kaimas tiko, greitai išmokau vaikščioti, pasilaikydama į tėtuko, staliaus, gamintus suolus, mokiausi ir susigyventi su tyla bei vaikiška vienatve, nors ir supama suaugusiųjų dėmesio ir meilės. Draugavau ir su keturkojais įnamiais, išskyrus gaidį ir aviną, kurie nesileido į bičiulystes ir mane vienintelę skriausdavo. Buvau gal dvylikos, kai daugumą mūsų kaimo sodybų, taip pat ir tėtukų, „numelioravo“, tada pasibaigė ir mano vasaros kaime.

Tik visai neseniai mano tėvai persikraustė į prosenelio sodybą, arčiau kelio, tame pačiame Pinkavišky. Kai pavargstu nuo civilizacijos ar pasiilgstu tėvų, grįžtu į savo vaikystės laikų miškingą Suvalkijos užkampį. Tėvelio tėviškės nebeliko: naujai statytus namus sudegino sovietai, kai močiutė su penkiais mažiausiais vaikais buvo išvežta „atostogoms“ į Uralus.

Į fizinį darbą smarkiai nekibdavau, tačiau „pasidaryk, ką gali, pats“ mūsų namuose buvo viena iš svarbių vertybių. Labiausiai dėkinga už tėvų pagarbą ir meilę šeimos nariams ir kitiems žmonėms. Didžiausias mano dėkingumas tėvams už tai, kad kai sugundžiau sesę prašyti tėvus, kad nupirktų broliuką, jie išgirdo. Na, „nupirko“ sesutę, nes berniukų tądien nebebuvo, ir už tai ne tik kad nesupykau, bet džiaugiaus didžiausia tėvų dovana.

Esu tėvams dėkinga ir už talkų prisiminimus, grybavimus ir uogavimą, kartais žvejojimą su tėte prie Šešupės ar valtyje ant kurio Dzūkijos ežero. Atrodo, kad tėtės subtilaus jautrumo gamtai dar neišmokau prisijaukinti. Tėtė mūsų kukliame gyvenime buvo išradingas: mums su sese pagamino dvivietes rogutes, kai pradėjo vaikščioti mažoji sesutė visi jai gaminome iš fanieros mažą kėdutę arba vietoj gyvos eglutės sukonstravome Kalėdų eglę iš eglišakių. Per pastarąjį dešimtmetį pradėjau branginti ir tėtės man vaikystėje sektą pasaką apie varną ir varniukus. Ilgai jos nesupratau, net nusimindavau, kodėl ją sekdavo man.

O mama nejučiom, per kasdienybės rutiną diegė praktiškumą, dėmesingummą, o ypač jai dėkinga, kad neužslopino žingeidumo, nežiūrint to, kad mano smalsumas kartais sukeldavo grėsmę ar nepatogumus.

Sykį, kai buvau gal antroje klasėje, dariau bandymą iš Gamtos pažinimo vadovėlio: skardinėje užkaičiau kamparo spiritą su kaktuso lapu, laukdama, kol užvirs ir išsiskirs chlorofilas. Aišku, nespėjęs užvirti, spiritas užsidegė, liepsna siekė beveik lubas. Vakare pasipasakojau mamai. Ji paprašė atnešti vadovėlį, stebėdamasi: „Parodyk man, kas toks protingas siūlo atvirame inde užvirti spiritą!“ Pamačiusi ir virtą kaktuso lapą, pakomentavo, kad per mėsingas ir reikėjo pasirinkti ploną smulkų lapelį, greičiau „paleidžiantį“ chlorofilą. Galėčiau pasakoti serijas nutikimų, panašių į šias, kai tėvai nesibardavo, tik pakomentuodavo, ką galima buvę padaryti kitaip.

Esate labai džiugi asmenybė. Kaip ši laikysena susijusi su tikėjimu Dievą?

Kiek trikdo toks vertinimas, nes nelabai manau, jog esu labai džiugi, tačiau klausimas lyg ir sufleruoja „teisingą“ atsakymą, kas turėtų palaikyti džiaugsmą. Pop. Pranciškus kiekviena proga vis primena, kad tikintieji turi būti džiaugsmingi, nes džiaugsmas – tikėjimo vaisius. Prisipažinsiu, kad mano tikėjimas menkas, nes nešūkauju iš džiaugsmo ir save laikau nuosaikiai išoriškai besidžiaugiančia. Tėvų ir jų brolių bei seserų gebėjimas džiaugtis paprasčiausiais dalykais, tokiais, kaip dangaus lopinėlis, sutiktas artimas, ypač vaikas, ar dainos melodija, matyt, ir manyje pasėjo džiaugsmo pradus. Ir pasimetu, kai reikia atsakyti į tokį klausimą, nes nesu tikra, ar džiaugsmas padeda labiau tikėti, ar tikėjimas padeda labiau džiaugtis. Ko gero, vienas augina kita. Man tikėjimas padeda išlaikyti ramybę – priimti kiekvieną akimirką kaip dovaną iš mane mylinčio Kūrėjo rankų. Kartais dėl to tenka paprakaituoti :), tačiau žinau, kad tikėjimas tikrai keičia mano požiūrį į gyvenimą, į žmones, į įvykius – kad visa, ką kasdien patiriu, sutinku, išgyvenu, yra dovana man. Jaučiuosi išskirtinai aprūpinta...

 Vytauto Didžiojo universitete dirbate mokslinį ir pedagoginį darbą. Ar Jums teko garbė klausytis legendinių lietuvių išeivijos profesorių paskaitų? Ką perėmėte iš savo autoritetų? Koks Jūsų, kaip Mokytojos, santykis su jaunais žmonėmis?

Didžiausią įspūdį darė pirmaisiais doktorantūros metais dėstęs prof. Vytautas Kavolis (jam tai buvo paskutinieji dėstymo metai) – stebėjaus jo žodžio svarumu. Karts nuo karto ir dabar paskaitau jo tekstus. Ateitininkų veikla ir darbas Lietuvių išeivijos institute, o taip pat ir mūsų seserų darbai Šiaurės Amerikoje lėmė intensyvius ryšius su išeivijos katalikiška akademine bendruomene, organizuojant ar dalyvaujant įvairiose veiklose. Tie ryšiai išskirtinai brangūs, tarsi druska, sufermentuojanti žinias ir patirtis. Kun. J. Juraitis nedėstė, tačiau, ko gero, buvo visus kitus profesorius pralenkęs savo vidine erudicija, tvirtumu ir tyra vaiko siela. Su juo bendravimas būdavo akimirksninis – koridoriuose, kai palydėdavau po paskaitų ateitininkams „Ateities pėdsakuose“ iki durų ar kokiuose bendruose renginiuose, paklausdamas, ar dar yra jėgų šypsotis. Kun. Dr. A. Žygo antropologijos paskaitos, į kurias keli ateitininkai buvome pakviesti laisvais klausytojais, man buvo stiprus pagrindas vėlesnėms etnografinių tyrimo metodų paskaitoms Loyolos universitete Čikagoje.

Beje, doktorantūros studijų metu su kun. A. Žygu pasiginčydavome, kur yra antropologijos ir sociologijos (urbanistinės) tyrimų metodų ribos. Iš A. Žygo, kaip, manau, ir dauguma Lietuvos ateitininkų perėmiau tai, ko ypač sovietinėje mokykloje ilgėjomės – pasitikėjimą jaunu žmogumi ir siekį sudaryti sąlygas jaunam žmogui ugdytis. Panašų nusiteikimą radau ir Lietuvių išeivijos institute.

Šia nuostata stengiuosi vadovautis ir pedagoginiame darbe. Budžiu, kad nepateikčiau vien receptų, svarbu, kad studentai suprastų reiškinių sudėtingumą ir įvairovę.

Kita vertus, mokslininkai kartais nuslysta į per daug komplikuotą paprasčiausių klausimų sprendimą, todėl svarbu tokiais atvejais išsaugoti sveiką nuovoką. Gal ne visada pavyksta tai perteikti jaunam žmogui, nes mūsų patirtys skirtingos, tačiau net ir keblumams iškilus sau leidžiu tikėti studento gera valia ir ieškojimais.

Kartais labiau paspaudžiu tuos, iš kurių galima daugiau „išspausti“ arba leisti patiems patirti pažinimo džiaugsmą, neužbėgant už akių ir per anksti nepasufleruojant „teisingą“ atradimo kelią. Kartais tai būna skausminga patirtis, nes nesaugumas vargina. Man pedagoginis darbas – kūryba, su savais pakilimais ir nuosmukiais, kurių nesuplanuosi ir nuo kurių neapsisaugosi.

Kuo religinė praktika Jūsų gyvenime padeda mokslinei veiklai, ir atvirkščiai?

Man religinė praktika nepadeda kelti kiekybinio produktyvumo moksle, nes, kol neturiu atsakymo sau, ar tikrai verta rašyti kokį tekstą ar užsiimti kokiu tyrimu (nors žingeidumo turiu perteklių ir galėčiau pasinerti į siauriausią sritį), retai kada sukuriu ką nors bent sau pakenčiamo. Nuostata, kad mano elgesys šią akimirką svarbesnis už visus parašytus ar galimus parašyti straipsnius, nuveda į gyvenimo paraštes ir dažnai mano mokslines ambicijas daro nenuspėjamas. Kartais, kai išsigąstu tokio savo pačios elgesio, slepiuosi už mūsų vienuolijos steigėjo J. Matulaičio minties, kad už rašliavas svarbiau tai, ką sukuri gyvenimu. Tikėjimas, privati sritis, ryšiai su žmonėmis ir akademinė veikla yra vientisas gyvenimas, kurį nelabai gali mechaniškai išskaidyti atskiromis sritimis. Aišku, izoliuotai vertinti akademinę veikla tarsi galima, bet ji vis tiek yra persmelkta ir kitų sričių, kurios viena kitai daro įtaką. Manau, ne man vienai, svarbi pasaulėžiūrinė etika, kuri neišvengiamai formuoja nuostatas apie žmogų, valstybę, visuomenę, turi įtakos net ir, atrodo, siaurai tyrimų sričiai. Ypač rengdama kokį tekstą ar atlikdama kokybinius tyrimus, kai įstringu su kokio apčiuopto reiškinio paaiškinimu, pasitelkiu biblines metaforas kaip pradinį analizės ir suvokimo instrumentą.

Ne kartą studijų ir vėliau, akademinio darbo metais, esu įkritusi į tikėjimo krizes, kurios iš pradžių nugąsdindavo, mokydavaus susigyventi su tamsa, ieškoti atsakymų. Kiekviena tokia sumaištis veda į nuolankų prisipažinimą, kad ne viską išmanai, kad turi ieškoti atsakymų taip pat uoliai, kaip trokšti tyrai tikėti, tad tikėjimas ir pažinimas yra man svarbūs dalykai tiek asmeniniame, tiek akademiniame gyvenime.

Jūsų moksliniai interesai yra labai platūs: tarptautiniai migracijos procesai, kokybiniai tyrimų metodai, trečiasis sektorius, filantropija, socialinė ekonomika ir politika. Kokia, Jūsų nuomone, yra ir / ar galėtų būti ideali visuomenė?

Tiems, kurie veikiame akademiniame lauke, Jūsų paminėtos mokslinės sritys nėra per įvairios. Jos glaudžiai tarpusavyje susiję. Pasigailiu, kad per siauras mano požiūris. Su pažinimo ir žinojimo ratu plečiasi nežinojimo sritys, todėl tenka vis nuolankiau pripažinti, kad esi menkas įstabaus pasaulio atspindys, kad moksle kasdien esi naujokas.

Ar ir kokia visuomenė būtų ideali – tai išskirtinai sunkus klausimas. Žmogaus prigimtis nujaučia idealios visuomenės vaizdinį ir trokšta tikrosios laimės, tačiau įgimtas ir patirtas blogis nuolat parklupdo tiek asmenis, tiek ištisas visuomenes, kai atskirais istoriniais laikotarpiais vienoje ar kitoje geografinėje teritorijoje pratrūksta lyg vulkanai demoniški neapykantos ir brutalaus blogio išpuoliai prieš taikius, ramius, gyvenimu besidžiaugiančius žmones.

Mes Lietuvoje puikiai suvokiame totalitarinio blogio paveldą, tempdami su savimi išmokto bejėgiškumo, agresyvumo protrūkių, sureikšminto materializmo, perdėtą kūno ir amžinos jaunystės, sėkmės kulto bagažą. Kartais galvoju, kad ypač kolektyvinės praeities patirtys ir šiandienio globalaus pasaulio poveikis lyg įkyrus šunelis skalija, erzindamas ir atitraukdamas mus nuo sveiko vidinio balso – kompaso, kuris nurodo teisingo kelio kryptį.

Tikiu, kad galime būti pakeliui į idealią visuomenę ir kad kasdien turime pareigą jos siekti. Man ideali visuomenė yra tokia, kurioje kiekvienas jos narys turėtų galimybes tapti oria ir pilnutine asmenybe, t.y. kad teisės ir pareigos, tiek asmeninės, tiek visuomeninės, būtų pusiausvyroje. Žinau, kad skamba lyg komunistinio rojaus vizija, tačiau panašiai moko ir Katalikų Bažnyčia: visi esame atsakingi už kūrimą tokios visuomenės, kuri taptų palankia aplinka kiekvienam jos nariui siekti šventumo, t.y. kiekvienas žmogus turi turėti galimybę išugdyti savo intelektą, fizinius ir socialinius gebėjimus, puoselėti dvasią.

Man patinka, kad Bažnyčia įspėja ir apie mūsų nuodėmingą prigimtį. Kai suprantu savo ribotumus, išdrįstu prisiliesti prie savo savanaudiškumo, baimių, veidmainystės, tuomet į kitą žmogų, net ir į save žvelgiu su didesne pagarba ir atjauta. Tada ieškau santykio su Kūrėju, su Jo Sūnumi, man reikia šios bičiulystės savo kasdienybei, kad išdrįsčiau apsispręsti net ir nepatogiai tiesai, kuri išmuša iš kasdienės rutinos balno, sugriauna nusistovėjusias nuostatas, tačiau neleidžia meluoti nei sau, nei kitiems (arba padeda pamatyti, kad tai, ką manai esant tiesa, taip nėra).

Kodėl pasirinkote vienuolystės kelią Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijoje? Vienuolio pašaukimas – uždarumo celėje ar ėjimo į pasaulietinę bendruomenę kelias?

Tai jau istorija. Pas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seseris nuvedė „likimas“. Po paskutinės pamokos užbaigiant trečią klasę grįžusi namo mamai pasakiau, kad į bažnyčią daugiau neisiu, nes mokytoja pasakė, jog Dievo nėra. Mama į mano žinią reagavo nebyliai, tačiau po kelių savaičių nuvedė mane su sese pas senutę, mūsų vienuolijos seserį Juozapą Radišauskaitę. Ji galėjo būti arti aštuoniasdešimties, vargiai pasikelianti nuo savo medinės kėdės su atlošu ir niekada nepaleidžianti rožinio iš rankų. Peržengusi namelio slenkstį pasijutau lyg dangaus prieangyje ir nevaikiškai išgyvenau gilią savo tikėjimo krizę: „mokykloje man melavo!“ Tos kelios vasaros atostogų savaitės be Dievo mano gyvenime buvo tamsiausios, netikėjimą vertinau (ir dabar taip manau) didžiausia savo gyvenimo nuodėme. Pirmasis pokalbis su Juozapėle išlaisvino iš beprasmiškos tamsos. Ir prasidėjo sąmoningo tikėjimo kelionė.

Juozapėlei neleidau atsikvėpti: tik išlaikiusi Pirmosios Komunijos egzaminą įkyriai prašiau paskaityti K. J. Teresėlės „Vienos sielos istoriją“, kol galiausiai, žiemą gavau. Grąžindama K.J. Teresėlės knygą Juozapėlei pareiškiau: „Važiuosiu į Prancūziją, į vienuolyną, nes Lietuvoje nėra.“ Tada man galėjo būti 11 m. Juozapėlė apsiverkė. Ilgai nesupratau, kam tos ašaros. Po kelerių metų ji apgailestavo, kad aš dar tokia jauna, o ji tokia sena, todėl gyva mano noro išsipildymo nesulauks. Patikinau, kad sulauks. Ir tikrai, sulaukė. Pasimirė dar senesnė, jau po mano amžinųjų įžadų.

Buvo galimybė pasirinkti ir kitą kurį vienuolyną. Marijampolėje pogrindyje veikė ir Šv. Šeimos seserys. Vėliau pakalbindavo kitų vienuolijų narės, tačiau kitos vienuolijos netraukė.

Kas vienuoliui svarbiau – vienuma ar viešuma? Akivaizdu, kad abi sritys svarbios, tai dvi vienuolio(ės) kojos: jei tarp šių dviejų nebus pusiausvyros, liksi raišas savo pašaukime. Be intensyvaus, tiesiog deginančio ryšio su Dievu, lieki tik „skambantis varis...“, ir gyvenimas pasidaro prėskas, be skonio ir be tikrosios gyvybės. Tokioje būsenoje gal ir gali savo pasiekimais ir darbais nustebinti (apgauti) aplinkinius, tačiau tai melas, kuris veda į sumaištį, chaosą, o galiausiai – į sąstingį ir bevaisę mirtį.

Santykis su visuomene, iš kurios kiekvienas mūsų esame kilę ir dalinai esame tos visuomenės vaisius, yra būtinas, net kontempliatyvųjį gyvenimo būdą pasirinkusiems vienuoliams. O tokioms vienuolijoms, kaip mūsų, svarbus ne tik pasyvus sąlytis su „pasauliu“, bet sąmoninga veikla, kuri prisideda prie bendrojo gėrio, būtino kiekvieno iš mūsų tikrajam grožiui išsiskleisti, kūrimo.

Net ir žodžio „vienuolis“ etimologija aima šias abi būsenas: „vienas“ – kai vienatvėje ieškoma santykio su Dievu ir savęs pažinimo – savos būties centro; ir „vienybė“ – ji kyla iš vidinės harmonijos su Dievu ir su savimi ir veda į darnų santykį su kitais žmonėmis. Tik tuomet, kai kitas asmuo man tampa taip brangus ir svarbus, kaip pats Kūrėjas, galima autentiška tarpusavio vienybė. Tada nelieka vietos grumtynėms ar karui, tada esame „viena“, apglėbdami kitų ir savo skirtingumus kaip privalumą ir dovaną.