Šeštadienį 18:00 val. Butrimonių kultūros namuose, Alytaus rajone, vyks jau penktasis festivalis jaunimui ir visai šeimai „Kaime žydi abrikosai“. Koncertuos folkloro ir dainuojamosios poezijos atlikėjai Liucija Vaicenavičiūtė, Violeta Bučiūtė, Gabrielė Pukelytė, Laiminguo, Pieno ūsai, Veronika Povilionienė, Dėdė Dzūkas, kunigai Vytautas Mazirskas ir Arūnas Simonavičius, Vieversa. Didžiausioje paslaptyje laikomas Didysis abrikosas – renginio staigmena (pernai juo buvo Domantas Razauskas). Koncertą ves Giedrius Leškevičius iš gretimo Pivašiūnų kaimo. Linksmybes po koncerto pradės Pivašiūnų kaimo muzikantai. Ligi pat rytmetinių autobusų naktišokiams gros Kauno VDU folkloro ansamblis „Linago“ ir kiti. Renginys nemokamas!

Tai neeilinis renginys. Tokių švenčių galėtų ir turėtų būti kiekviename Lietuvos kaime ir miestelyje. Manau, prasminga pasimokyti iš Akvilės Rubikienės, ką jai reiškia ši šventė. Jinai, tik 23 metų amžiaus, ją rengia jau penktą kartą, kartu su Ieva Anušauskaite, Audrone Anušauskiene, Dalia Jusiene, Danute Vervečkiene, Virginija Vervečkaite ir kitais Eičiūnų kaimo šviesuoliais.

Smagu ir šaunu

Svarbiausia, ką Akvilė nori pasakyti jaunimui, tai būtinai ateiti į festivalį ir visa tai patirti.

Kaip žiemos viduryje sužadinti sąmoningumą? Kaip įsivaizduoti, jog kaime žydi abrikosai? Kaip išpasakoti tą dvelksmą?

Tegul būna smagu ir šaunu. Tai žodžiai, kuriais mano tėvas Edmundas Kulikauskas vadovavosi rengiant Los Andželo lietuvių dienas. Akvilė sutinka. Linksma gali būti žiūrėti komediją. Bet kažin ar šaunu į kažką spoksoti? Nebent jau tai labai asmeniška, nebent tai mus atveria įsijausti, įsitraukti ir atsiskleisti.

Kas yra šaunu? Ateikite, pamatysite, kokių vaikinų ir merginų yra Lietuvoje. Įsimenu skautą Jogintą Čepulį, plėšiantį armonika tarsi užburtas; Ievą Prūsaitę, užvedančią savos kūrybos gospel giesme; linksmuosius Kūjelius, vežančius kaip tikri bitlai, ir jų gerbėjas, dainuojančias kartu; Andrių Vaicenavičių ir Živilę Miežytę, jų svajingą meilę. Tai laisvi žmonės, gimę laisvi. Tai laisvos Lietuvos užauginta karta, nesivaržanti kurti, galinti išvykti į Vilniaus dailės akademiją ar Oksfordo matematikos katedrą ir pargrįžti į Lietuvos kaimą. Blaivi aplinka pritraukia kūrėjus palaikančius blaivybę. Tai labai šaunūs žmonės.

Akvilė kasmet suburia vis naujus atlikėjus, kad kiekviena šventė turėtų vis kitokią dvasią.

Jai labai patinka derinti folklorą ir dainuojamąją poeziją, tiek dainas, tiek klausytojus, tiek aplinkas. Dainuojamoji poezija Akvilei kaip atlikėjai – tai atsivėrimas klausytojams, gilių klausimų gvildenimas, pokalbiai su sąmoningais žmonėmis. Jai pačiai folkloras yra smagus ir blaivus laiko leidimas. Akvilei įdomu, kai susilieja potyriai iš šitų dviejų skirtingų laukų. Gyva širdimi nori sutraukti skirtingus draugus, sumegzti skirtingus pasaulius. Iš tiesų yra jaunuolių, kuriančių dainas, taip pat šokančių tradicinius šokius: Dainius Žiūra, Gabrielė Pukelytė, Kūjeliai.

Naktišokiai. Susižvalgymai.

Akvilei labai svarbūs ir naktišokiai. Apie juos netgi parašė etnomuzikologijos bakalaurinį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Rengiant Merkinėje ekspediciją, ji pakalbino ilgametį smuikininką. Jisai stebėjosi, kad jaunimas patys nesiima rengti šokių. Jis neįsivaizduoja, kaip smagiau galima leisti laiką. Jam kaip kaimo žmogui visas smagiausias gyvenimas susijęs su šokiais.

Lietuvoje klesti daug kam nematoma tradicinių šokių bendrystė, kažkiek persidengianti su kitomis bendrystėmis kaip antai skautai, ateitininkai, ir netgi hipiai, kaip kad pastebėjau praeitų metų Europos „Vaivorykštės“ stovykloje, Aleksandravėlėse.

Šįmet festivalis praaugo Eičiūnų kaimo galimybes ir vyksta už penkių kilometrų, Butrimonyse. Klasikinių šokių mokytoja, profesionali šokėja, choreografė Živilė Patinskaitė į šventę „Kaime žydi abrikosai“ įtraukia Butrimonių gimnazistus, juos uždega noru šokti folklorą. 2015 m. rugsėjo mėn. 19 d. Butrimonyse jinai vedė šventę „Visa Lietuva šoka“ mokytis tradicinių lietuviškų šokių, kuriuos šokame ne žiūrovams, o sau. Daugiau dėmesio kreipiame ne į žingsnelius, o į bendravimą.

Akvilė Rubikienė (tuomet dar Vervečkaitė) ir Aistė Kaminskaitė bedūkdamos prie pianino sukūrė festivaliui himną.

Kaime žydi abrikosai.
 

Kaime žydi abrikosai.

Tik nesakyk, kad nematei!

Išrikiuotos piktos musės.

Tuoj va trimituos drambliai.

Kaime žydi abrikosai.

Tik nesakyk, kad nematei.

Jeigu šitaip pavėpsosi

Ims ir pražydės drambliai.

 

Liepa trenkė man per veidą

Išsiuvinėta šlepete.

O šlepetė atsisukus

Sako, Būsi man marčia.

Pasibaidė begemotai.

Pasileido jie risčia.

Išsilakstė piktos musės

Ir veselės nebėra.