„Rožės žiemą (šv. Pranciškus ir šv. Klara)“, 2015. Vaidoto Kvašio piešinys.

Galime klausti savęs, ar lengva pažinti viduramžių šventąjį? Neturime jo atvaizdo, o biografiją rašę hagiografai naudojo daug šabloniškų detalių, kurdami tuometinius standartus atitinkančią žodinę šventojo ikoną. Kadangi pagrindiniai šv. Klaros biografijos faktai yra žinomi, norėtume atkreipti dėmesį į kai kurias, mūsų manymu, svarbias detales, kurios galėtų pristatyti Klaros asmenybę ir jos ryšį su šv. Pranciškumi bei mažesniaisiais broliais.

Pagrindiniai šaltiniai Klaros asmenybei pažinti yra jos raštai ir Kanonizacijos proceso aktai. Iš Klarą pažinojusių artimų žmonių liudijimų sužinome apie jos jautrumą vargšams, motinos Ortulanos pamaldumą ir gimtajame Asyžiaus mieste gerai žinomą jos dorybingumą. Garsas apie Klaros šventumą, anot jos sesers Beatričės, liudijusios Kanonizacijos procese, pasiekęs Pranciškų ir jis daug sykių aplankęs ją bei savo pamokymais paskatinęs palikti pasaulį ir pasirinkti tarnavimą Dievui.

Galima sakyti, kad palikdama pasaulį Klara jau buvo tvirtai apsisprendusi eiti Pranciškaus nurodytu neturto keliu, ir šiandien reikėtų patikslinti kai kuriuos faktus dėl jos ryšių su Benediktinių ordinu. Negalime paneigti šios senos monastinės tradicijos svarbos Klarai, ir tai rodo gausios šv. Benedikto citatos jos Reguloje, tačiau ji ėjo nauju, dar nepramintu keliu. Kaip žinome, stojant į vienuolyną buvo reikalingas kraitis, o Klara paliko tėvų namus prieš tai pardavusi visą savo nuosavybės dalį ir gautus pinigus išdalijusi vargšams. Benediktinių vienuolynas San Paolo delle Abbadesse jai tapo laikinu prieglobsčiu ir apsauga nuo mėginančių į pasaulį sugrąžinti giminaičių, tačiau Klara ilgai nesinaudojo šio vienuolyno teikiamu saugumu. Kita jos apsistojimo vieta – Sant’Angelo di Panzo. Ilgą laiką buvo teigiama, kad tai kitas benediktinių vienuolynas, tačiau šiandien jau vieningai sutariama, jog tai buvęs moterų rekliuzorijus, tai yra atsiskyrėlių vieta. Čia prie Klaros prisijungė jos sesuo Kotryna, šiandien žinoma šv. Agnietės vardu, ir ją taip pat buvo mėginama jėga grąžinti į namus. Šįkart vienintelis atsakas buvo Klaros malda, kuri, kaip ir saracėnų antpuolio metu, pasirodė esanti stipresnė už fizinę jėgą: už plaukų tempiama Agnietė tapo sunki kaip švinas ir įsibrovėliai turėjo ją palikti, nepajėgdami pakelti nuo žemės.

Apsistojimai benediktinių vienuolyne ir rekliuzorijuje bei vėlesnis – jau galutinis – persikėlimas į vienuolyną prie Šv. Damijono bažnyčios svarbūs dar vienu aspektu. Kaip matome, Klara turėjo galimybę pažinti tuo metu įprastas vienuolinio gyvenimo formas: tvirtą ir saugią benediktinišką bei jos gyvenamuoju laiku išplitusią griežtai asketišką atsiskyrėlišką. Gyvendama Šv. Damijono vienuolyne, Klara priėmė griežtus klauzūros reikalavimus (plg. KlReg 11 ir kardinolo Hugolino bei Inocento IV regulas), tačiau jai buvo svarbi bendruomenė, taip pat ryšys su mažesniaisiais broliais, ir ne tik su jais. Saracėnams užpuolus Asyžių, Klara prašė Dievą apginti ne tik į pavojų patekusias seseris, bet ir Asyžiaus gyventojus, kuriems jautė dėkingumą už įvairias geradarybes. Kalbėdami apie Klarą, negalime jai taikyti viduramžiais populiarios frazės (dažnai kartojamos iki šiol), kad į vienuolyną einama „numirti“. Ji gyveno atvira širdimi, jausdama glaudų ryšį su mistinio Kristaus Kūno nariais ir kreipėsi į sau dvasiškai artimą bendražygę šv. Agnietę iš Prahos kaip į „klumpančių nenusakomo jo Kūno narių palaikytoją“ (3 LAg 8). Klara neprarado jautrumo ir kūrinijos grožiui, o einančias rinkti išmaldos seseris ragino šlovinti Dievą, pamačius gražius, žydinčius, vešlius medžius, taip pat sutikus žmones ir kitus kūrinius.

Šv. Pranciškaus įvesta į atgailos gyvenimą, Klara visada pabrėžė jo kaip tėvo ir naujos bendruomenės „sodintojo“ vaidmenį. Ji su pagarba nurodo Pranciškaus pirmumą ir jo autoritetą, o iš viso jo vardas Klaros raštuose paminėtas 32 kartus, 17 iš jų – Testamente, kurį galėtume laikyti viso gyvenimo ir vienuolinės patirties apibendrinimu. Taigi galime klausti savęs – gal Klara yra labai kukli ir nori „pasislėpti“ už tuo metu Bažnyčios jau kanonizuoto šventojo (1228)? Taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau atidžiau pažvelgę suprasime, kad santūrus Klaros rašymo būdas labiau panašus į liudijimą: ji fiksuoja jos gyvenimą esmingai paveikusius faktus, nurodo, kas formavo jos dvasinius polinkius, o kartu atskleidžia, kas svarbu jai pačiai. Pranciškus ir Klara, palikus nuošalyje vėlesnėse epochose sukurtus romantizuotus pasakojimus, yra mums ypač svarbus dvasinės tėvystės ir dvasinės motinystės pavyzdys, nes, kaip sakoma, negali būti gerų dvasinių motinų, jei nėra gerų dvasios tėvų, ir atvirkščiai – negali būti gerų dvasios tėvų, jei nėra gerų dvasinių motinų.

Klara įterpia Pranciškaus seserims duotą „Forma vivendi“ kaip savo Regulos kertinį akmenį, taip pat remiasi abiem jo Regulom (1221 ir 1223), o kartu gyvendama klauzūrinį gyvenimą formuluoja savus uždaro ir stabilaus gyvenimo principus, atsižvelgdama į praktinius bendruomenės poreikius. Klarai yra svarbus charizmos bendrumas – kaip tai pabrėš ir Tomas Celanietis, rašydamas, jog „viena ir ta pati dvasia išvedė brolius ir tas neturtėles moteris iš šio vylingo pasaulio“ (2 Cel 204), tačiau gana paviršutiniška ir menkai pagrįsta atrodo kai kurių tyrinėtojų mėgstama kartoti definicija, neva Klara esanti „kitas Pranciškus“. Klara, kaip ir Pranciškus, labai vertino klusnumą. Atsivertimo pradžioje kartu su seserimis pažadėjusi klusnumą tėvui Pranciškui, vėliau ji dėl to paties klusnumo prisiėmė atsakomybę būti bendruomenės abate, nors pati paprastai įvardydavo save kaip motiną, seserį ar tarnaitę. Klara nestokojo ryžtingumo gindama „aukščiausio“ neturto kelią: prašydama popiežius suteikti iki tol negirdėtą „neturto privilegiją“ ir ne sykį ragindama seseris nenutolti nuo „šventojo neturto“ (o juk „aukščiausias“ ir „šventas“ yra ne kas kita, kaip paties Dievo savybės, todėl kartu tai raginimas nenutolti ir nuo Dievo).

Turėdami bendrą tikslą – gyventi Evangelija, Asyžiaus šventieji tai išgyveno skirtingais būdais. Pranciškus keliavo skelbdamas Dievo žodį, Klara buvo klauzūros tyloje saugodama Žodį savo širdyje kaip Marija. Galima sakyti, kad su panašia atsakomybe ji saugojo ir tėvo Pranciškaus mokymą, kurį visa širdimi priėmė ir juo gyveno. Taigi Pranciškaus ėjimą lydėjo Klaros buvimas, nors paradoksalu – jos laiškuose netrūksta tranzityvinių veiksmažodžių ir jų vedinių, rodančių dinamišką vidinį gyvenimą (tai ypač svarbu, žinant, kad beveik 30 metų ji praleido ligos patale). Jau pačioje gyvenimo pabaigoje rašytame (kartais spėjama – gal tik diktuotame?) ketvirtajame laiške Agnietei iš Prahos atrodo, kad Klara vis dar „nenustygsta“ vietoje, kreipdamasi į dieviškąjį Sužadėtinį: „Bėgsiu ir nesustosiu, kol neįsivesi manęs į vynyną, kol tavo kairioji nebus po mano galva, o dešinioji laimingai neapkabins manęs...“ (4 LAg 31–32).

Klaros laiškai geriausiai atskleidžia jos vidinį gyvenimą, maldos būdą: įsižiūrėjimą į Kristų, Jo gimimo, gyvenimo ir kančios apmąstymą, kontempliaciją (2 LAg 20; 4 LAg 22). Iš šių tekstų galime patirti glaudžią Klaros vienybę su Sužadėtiniu, o kartu jos giliai išgyventą dvasinę motinystę, sekant Dievo Motinos pavyzdžiu. Kad tai buvo ne vien literatūrinė fikcija, bet Klaros gyvenimo tikrovė, patvirtina liudijimai Kanonizacijos byloje: t. y. jos dėmesingumas sergančioms seserims ir kiekvienam vargo prispaustam, kuris tik į ją kreipdavosi, išgydymai darant kryžiaus ženklą, ramybė ir švelnumas. Šventieji gerai žino, kad „juo daugiau pažangos daroma mylint artimą, tuo labiau mylimas ir Dievas“ (šv. Teresė Avilietė), ir Klara yra puikus pavyzdys, kaip paprastoje kasdienybėje ji sugebėjo išgyventi Dievo artumą, likdama atidi kitų poreikiams. Kalbėdami apie artimo meilę, galėtume prisiminti jos užtarimu įvykusius pagijimus ar kantriai ir nuolankiai atliekamas kasdienes pareigas. Plačiau norėtume pristatyti ses. Cecilijos liudijimą Kanonizacijos byloje, vėliau patekusį į Tomo Celaniečio parašytą „Šv. Klaros gyvenimą“, apie duonos padauginimo stebuklą. Be abejonės, čia prisiminsime Evangelijos pasakojimą ir galbūt atpažinsime hagiografiniams tekstams būdingą schemą, kad šventasis tik atkartoja vienintelio Šventojo – Jėzaus – veiksmus. Įdomi detalė, kad vienuolyne buvusį vienintelį duonos kepalą Klara pirmiausia padalijo per pusę: 50-čiai seserų ir prie vienuolyno tarnaujantiems broliams, kurių daugiausia galėjo būti 4 (plg. RegKl 12, 5–7: prašymas skirti bendruomenei kapelioną su pagalbininku dvasininku ir du brolius pasauliečius, kurie padėdavo materialiniuose reikaluose, rinkdavo išmaldą). Likusią duonos pusę ji atidavė virtuvėje dirbusiai seseriai ir liepė supjaustyti 50 riekelių. Šiai stebintis ir sakant, jog tai neįmanoma, Klara paragino daryti kas liepta, ir visos pasisotino. Taigi Klara pirmiau nei duoną „padalijo“ savo meilę, tiksliau – apglėbė širdimi brolių ir seserų bendruomenes kaip vieną šeimą.

Klara vertino ir seserys iki šiol tebevertina Pranciškaus pažadėtą brolių dvasinę pagalbą, Eucharistijos šventimą ir Dievo žodžio klausymą. Kai popiežius Grigalius IX uždraudė broliams lankytis neturtėlių seserų vienuolyne pirma negavus jo leidimo, Klara, susirūpinusi dėl dvasinio maisto stokos, atsisakė ir išmaldą renkančių brolių pagalbos, ir draudimas neilgai trukus buvo atšauktas. Taip pat iš liudijimų žinome, kad Klara stengėsi neįsileisti į savo vidų pasaulio triukšmo ir net Reguloje yra nurodžiusi, kad už vienuolyno ribų tarnaujančios seserys „nedrįstų vienuolyne kartoti pasaulietinio gyvenimo paskalų“ (RegKl 9, 15). Iki paskutinio atodūsio ji alko Dievo žodžio ir jo paguodos, net mirties patale klausdama brolį Juniperą, ar jis neturįs „po ranka“ ko naujo apie Viešpatį. O kaip padėką ji paliko savo palaiminimą ne tik dvasinėms dukterims, bet ir dvasiniams sūnums, rašydama: „Laiminu jus savo gyvenime ir po savo mirties, kaip galiu ir daugiau negu galiu, visais palaiminimais, kuriais savo sūnus ir dukteris danguje ir žemėje laimino ir laimins gailestingumo Tėvas ir kuriais savo dvasinius sūnus ir dukteris laimino ir laimins dvasinis tėvas ir dvasinė motina“ (PalKl 11–13).