Amerikiečių prozininkas Henry Davidas Thoreau knygoje „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ rašo apie žmogų, kuris yra nusivylęs civilizacija, gyvena atsiribojęs nuo sociumo ir išeities iš sudėtingų egizstencinių situacijų ieško vienatvėje, gamtos aplinkoje. Jo netenkina tai, kas sukurta remiantis tradicija. Pasirinkdamas gyventi miške, jis grįžta į tą tvarką, kurioje nėra pasitikėjimo Kitu, žmogus yra pats sau pagrindas ir atskaitos taškas. Toks žmogus neturi jokio autoritetinio psichikos sluoksnio – valdo save pats. Jis pasmerktas narcisizmui ir neadekvačiam santykiui su savimi. Jis tegali pats sau liepti atlikti vieną ar kitą praktinį veiksmą, tačiau nepasitikėjimo Dievu net nekvestionuoja. Jo kūrybingumas lieka utilitarinis. Todėl toks rašytojas tegali rašyti kūrinį, kuris tiesiogiai atspindi jo praktinę buitį. „Gyvenimo miške“ pagrindinis personažas ir pasakotojas yra eksperimentas pats sau – ar įmanoma išgyventi be „Aš ir Tu“ santykio?

Kiekvienas veiksmas paprastai reikalauja vertinimo. H. D. Thoreau veikėjo darbus įvertinti nėra kam. Iš to ir gimsta „Gyvenimas miške“ – toks žmogus ieško žūtbūtinio kontakto su skaitytoju, kuris iš savo pozicijų įvertintų eksperimento ‚sėkmę‘. Personažo dievas – kiekvienas skaitytojas. ...dievas, bet ne Dievas! H. D. Thoreau kūrinio veikėjas ir pats yra save sudievinęs. Tokiame amerikiečių prozininko sukurtame pasaulyje kiekvienas yra dievas, todėl Dievui jame (ir pasaulyje, ir žmoguje) nėra ką veikti. Tuomet tenka įsikišti Velniui. Senųjų pirmykščių bendruomenių religiniame gyvenime neatsitiktinai velniai ir magija yra labai svarbūs. Šios religijos itin sureikšmina magiškus atvaizdus, todėl neišsivysto žodžio kultūra. Be žodžio kiekvienas pasmerktas vienatvei būryje arba, „Gyvenimo miške“ atveju, vienatvės tylai, kuri ne sujungia su kitu žmogumi, o atskiria nuo kultūros.

Vakarų civilizacija nuo pat priešistorinių laikų siūlo gyventi ne vien pasitikint savimi. Pirmosios monoteistinės religijos, judaizmo, pagrindas – Žodis. Tauta ima gyventi kultūroje tada, kai parašoma pirmoji knyga nacionaline kalba. Pagal religinį pagrindą seniausia pasaulio tauta yra žydai, kurie įtvirtina itin stiprų Dievo autoritetą kasdieniame gyvenime. Tokios tautos nariai jau nėra narcisistiniai ‚dievai‘ patys sau. Pasklidę po visą pasaulį, jie mezga pokalbį su kitoniškumu. Tas, kuris patenkintas savimi, kito dvasinės patirties absorbuoti negeba. Žydai yra Kito tauta.

Kitas visada žvelgia iš savo pozicijos, todėl žydas yra nuolatinės vertinimo būsenos – turbūt todėl minėta tauta yra tokia kūrybinga ir gausi genijų. Žydo Dievas irgi yra nuolat kvestionuojamas – paties tikinčiojo ir kitų konfesijų atstovų ar ateistų. Judaizmas kaip religija yra religija, kuria labiausiai abejojama todėl, kad pirmasis monoteistinis tikėjimas yra nuolat vertinamas Kito. Pirmeivis visada yra priešingas nei sekantieji po jo.

Kiekvienas naujas tikėjimas mezga dialogą su tradicija. Judaizmas kuria dialogą su savimi – pirmoji religija, kuri nekildina pasaulio iš gamtos. Žodis yra pagrindas kalbėti apie pasaulio egzistavimą ir tikėti, jog pasaulis sukurtas iš pirminės Aukščiausios minties. Žydų religinis tikėjimas yra radikaliai kitoks, nes niekam nesipriešina. Tas, kuris nesipriešina (Holokaustas), visada pasmerktas kuriančiai kančiai. Tas, kuris priešinasi tradicijai, yra gyvenantis griaunančioje revoliucijoje.

Tarpusavyje žydai yra tie, kurių tradicija beveik nekinta, todėl santykiai bendruomenėje yra stiprūs. Žydas vienatvėje – tai asmuo, kuris kalbasi su savimi ir Dievu, jo klausia. Pasaulis pagal žydą – tai Dievo ir žmogaus pokalbio kūrinys, išvengiantis asmens izoliacijos, besigėrinčio žiūrėjimo į savo atvaizdą. Žydų žodis, sudarytas iš raidžių, – tai ne simbolių rinkinys, o absoliuti sąvokos ir ženklo sutaptis. Kai šie dėmenys sutampa, pasaulis yra vienis. Tai – išpildytas senovės graikų, XX amžiaus semiotikų ir fenomenologų idealas. Pasaulio pradžia ir dabartis susilieja kaip kalbos abėcėlė su pirmąja ir paskutine raide.