–      Šeduva? Oj, oj, oj. Kuo tu vardu? Sergejus? Oj, gerai, atvažiuok, aš laukiu. Kada tu atvažiuosi? Ryt. Tikrai? Šeduva? Atvažiuok. Oj...

Taip pernai pavasarį aš pasibeldžiau į jos gyvenimą. Nei aš, nei ji nežinojome, ko laukti iš to abiem netikėto susitikimo. Aš beldžiausi į kitų žmonių atminties užkaborius, žinodamas, kad vieniems ta kelionė į praeitį bus miela, o kitiems tai galbūt nebus toks labai laukiamas prisilietimas prie į tolimiausią stalčių nustumtų atsiminimų.

Fridos namą radau nesunkiai – juk dar taip neseniai, tik prieš du dešimtmečius, gyvenau beveik greta. Ji atidarė man duris, tokia trapi, mažytė, nuolat besišypsanti. Išklausiusi mano nedidelę įžangą apie tai, kad kažkokiems keistiems žmonėms parūpo įamžinti jos ir jos kaimynų gyvenimo, mirties ir žūties gimtojo miestelio atminimą, ji atsiduso, ir, žvelgdama kažkur tolyn, lyg į atminties Paukščių taką, ištarė:

–      Kaip ilgai aš tavęs laukiau. Kaip ilgai. Visą gyvenimą.

Mes dar ilgai kalbėjomės, ji vartė mano atneštas kelias nuotraukas, vis aikčiojo, pamačiusi vieną ar kitą veidą, kurio ji, beveik devyniasdešimt šešerių sulaukusi moteris, nematė daugiau nei septynis su puse dešimtmečių. Mane nepaliovė stebinusi jos atmintis ir energija, jos optimizmas, jos grakštūs, elegantiški, tarsi neseniai į pensiją išėjusios balerinos judesiai ir eisena – atrodė, kad ji sklando. Toks besišypsantis atminties drugelis, vis nutupiantis tai ant vieno, tai ant kito žiedo, paglostantis jį savo gležnais sparnais ir vėl skrendantis prie kito. Mes atsisveikinome, aš pažadėjau grįžti. Ir grįžau. Prie jos durų dabar jau stovėjome jau keturiese – inteligentiškasis režisierius Saulius, tylusis operatorius Titas ir mūsų būsimo muziejaus geroji fėja, kaupianti savo kuratorės skrynion viską, viską, viską – Milda. Frida mane apkabino, pabučiavo į abu skruostus, bet prieš tai ji spėjo pamilti ir Saulių, kuris pabučiavęs ranką-sparną drugeliui – Fridai, apibėrė ją keliais neatremiamais žodžiais, ištartais mielai Fridos klausai jidiš.

Kol Titas ruošė kamerą ir apšvietimą, Saulius rinkosi geriausią rakursą, Milda tvarkė užrašus ir rengėsi skenuoti, Frida netruko prašnekinti mane:

–      Tu žadėjai grįžti po pusės metų, – mandagiai papriekaištavo Frida, meiliai žiūrėdama į mane.

–      Aš ir grįžau, Frida, juk matai, kad tęsėjau pažadą, – atsakiau.

–      Tu žadėjai grįžti po pusės metų, o grižai?

Aš ėmiau skaičiuoti – fenomenali Fridos atmintis ir čia buvo nepriekaištinga:

–      Na taip, aš buvau pas tave balandžio mėnesį.

–      O! Nu, o ką aš sakau! Dabar jau sausis! Čia jums atrodo, kad du mėnesiai čia ar trys ten – niekai. Man laikas jau kitaip eina.

Šnekinome ir filmavome ją tiek, kiek galėjome. Veikiau net kiek negalėjome – grįžome pas ją dar ne sykį. Paskutinį kartą grįžome su kitos šeimos labai turiningu ir turtingu nuotraukų albumu apie Šeduvą. Ji vėl įdėmiai peržvelgė nuotraukas, atsiminė tuos, kurių jau niekas išskyrus ją nebegalėtų padėti atpažinti, ji toliau sekė mums Šeduvos istoriją, aiktelėjo, pirmą kartą išblukusioje nuotraukoje nuo 1941 metų birželio 22-osios pamačiusį savo senelį Rachmielį. Tais metais Fridai buvo dvidešimt. Ji buvo ištekėjusi už radviliškiečio Šlomo ir sūpavo ant rankų jų pirmagimį, pavadintą jos senelio garbei – gražuolį garbanių Rachmielį ben Šlomo.

Kamera vis filmavo. Aš nebevarginau Fridos klausimais. Ji sėdėjo priešais mane fotelyje, parimusi ant savo miniatiūrinio delno, klausėsi ir niūniavo kartu su Dolskiu čia vieną, čia kitą jos jaunystės dainą, vis plodama kita ranka į taktą sau per šlaunį.

–      Sergejau, – paklausė Frida, – o tango ar turi? Mes labai mėgdavom šokti tango su Šlomo.  

–      Žinoma, Frida, – atsakiau.

Visagalis internetas po kelių akimirkų paieškos man pasiūlė duoti Fridai paklausyti 1930 metais įrašyto argentinietiško tango. Tango, kurio muzika skambėjo ir medinėje pašiūrėje, po kurią vasaromis Šeduvoje per šokius žemę plūkė Šlomo su Frida. Pasigirdo pirmieji La Cumparsita akordai – ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta… Dar po kelių akordų, tiksliai plodama muzikai į taktą ir tyliai niūniuodama – ta-ta-ta-ta, Frida pakilo:

–      Eikš, šokam, – ištarė ji ir švelniai mane apkabino.

Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta, griežė senas orkestras. Aš visą gyvenimą svajojau išmokti šokti tango, dievaži, visą gyvenimą.

Aš šokau su Frida.

Mes sukomės palengva, ir aš jutau, kaip šoku ne su ja, aš šoku su visais jos prisiminimais – aš šokau apsikabinęs jos vestuves, kai slapta nuo sovietų juos abu palaimino rabinas, aš šokau apsikabinęs jos sušaudytą senelį, šulinį, iš kurio ji semdavo vandenį šabo arbatai, aš buvau apsikabinęs ne seną guvią moterį, aš šokau su jos vyru, skubančiu pas ją į Vokietiją po ketverių metų nežinios, skubančiu iš Šiaulių, į kuriuos laukti žmonos jis grįžo iš Dachau, su vyru, kuris, išgirdęs Šiauliuose 1947 metais, kad Frida gyva, teištarė jam žinią iš Vokietijos atnešusiam pasiuntiniui: „Ką, mirusieji jau ėmė prisikelti?“ Su vyru, kuris įtikėjo, kad Frida gyva, tik tuomet, kai pasiuntinys iš kišenės išsitraukė Vokietijoje Fridos keptų sausainių, aš šokau – Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta – su Šlomo, einančiu naktimis iš Šiaulių pas savo meilę Fridą Ickovič į išvaduotą Bergen-Belzeną, aš šokau su britų kariuomenės džipu, kurio kareiviai išlipo prie Fridos koncentracijos stovykloje, ir kurio vienas kareivių, pagyręs Fridą už litvakišką puikią hebrajų kalbą, pažadėjo ir įvykdė pažadą – sugrįžti vakare su kareiviškos košės katilu, iš kurio vieni pavalgė ir gyveno, o kiti mirė bevirškindami, palaimingai pasirėmę į stovyklos barakų sienas, taip ir likę žvelgti amžiams sustingusiu žvilgsniu į pavasarišką Vokietijos dangų. Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta aš sukausi su kareiviu maitintoju, kuris jai vėliau šypsosis per televiziją, tapęs vienu iš Izraelio prezidentų, Haimu Hercogu, tai jo džipą Frida ir dar tuzinas kalinių norėjo ašaromis nuplauti nuo viso karo purvo. Aš šokau su jos gražuoliu garbaniumi Rachmieliu („Ak, koks jis buvo vaikas, ak, koks jis buvo gražus“), aš šokau su ta akimirka, kai, grįžusi po priverstinio darbo į getą, Frida neberado dvejų metukų Rachmielio kamabryje, ir niekada, niekada, niekad Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta, jo neberado, kaip savo atžalų tą dieną nerado dar šeši šimtai Šiaulių geto motinų. Aš šokau su jos praeitimi, – ta-ta-ta-ta, kuri, man rodės, nepaisant visų negandų, visų ant šito atminties drugelio, – Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta – sparnų užgriuvusių nelaimių, yra šilta kaip Fridos skruostas ant mano peties, kaip jos ranka-drugelio sparnas mano delne. Ir aš nenoriu, Ta-ta-ta-ta, tarim-tararam-ta-ta-ta-ta nenoriu, kad šokis baigtųsi, aš noriu, kad jis tęstųsi amžinybę, kad drugelis-Frida ir tūkstančiai kitų drugelių nenuplasnotų nežinion, kad skraidytų nuo žmogaus prie žmogaus, nuo žiedo prie žiedo, o jų sparnų negirdimas šlamėjimas kaip vasaros nakties šiluma glostytų kūdikiams jų garbanotas galvas.

Tango su Rachmieliu baigėsi. Padėkojęs, aš palydėjau Fridą. – Gaila, kad aš truputį šlubčioju, kai šoku, – taria Frida.

– Tu puikiai šoki tango, Frida. Puikiai.

– Aš noriu į Šeduvą. Tu mane paimsi į Šeduvą? Aš ją sapnuoju.

– Būtinai, Frida, būtinai.

Aš išeinu į lauką. Lyja.Mano svajonė šokti tango išsipildė. Ir mano ašaros drauge su Izraelio žiemos lietumi plauna fikusais ir palmėmis apsodintą gatvę. Joje gyvena La Cumparsita šokantys drugeliai.