Ugnius Savickas. Mokymų akimirka

Evaldo Lasio nuotrauka

Keliolika smalsiausių ir žingeidžiausių jaunimo nevyriausybinių organizacijų lyderių praėjusią savaitę susirinko ISM universitete, kur vyko „Design thinking“ projekto mokymai, skirti ugdyti kūrybiškumą – juk jis yra reikalingas kiekviename žingsnyje. „Design thinking“, anot Ugniaus Savicko, yra ne tik mąstymo, bet ir darbo būdas, kūrybiškas ir metodiškas problemų sprendimas, kurį galima pritaikyti įvairiausiose srityse. Apie projektą, šį metodą, drąsų jaunimą, „užrakintą“ vyresnės kartos lietuvių kūrybinę jėgą ir apie tai, kodėl ateina sudėtingi laikai tiems, kurių darbus galės atlikti robotai, kalbamės su ISM vadybos ir ekonomikos universiteto lektoriumi, „ISM Executive School“ konsultantu ir inovacijų bazės vadovu Ugniumi Savicku bei „Vilnelės“ kultūros centro vadove Lina Uturyte.

Design thinking – koks tai metodas, iš kur jis atkeliavo į Lietuvą ir kaip pats su juo susipažinote?

Ugnius Savickas. Evaldo Lasio nuotr.

Šis metodas gimė Stanfordo universitete (JAV). Metodas gyvuoja jau dešimt metų, tačiau jis yra labiau tam tikra filosofija, mąstymo būdas, nei konkretus, aprašytas veiksmų planas. Tai tarsi rėmas, idėja, kurią galime plėtoti pagal save, pagal grupę ar situaciją. Jis padeda pamatyti gerus produktus, atpažinti gerą sprendimą, savo poreikius... Tiek verslo, tiek ir individualioje aplinkoje tai yra tikrai vertingas mąstymo kampas. Be to, labai universalus – jį galima taikyti ir valstybės valdyme, ir šeimoje.

Pirmą kartą apie šį metodą išgirdau iš kolegės Indrės Kreivytės, kuri mūsų universitete domėjosi inovacijomis, tačiau iš pat pradžių buvau labai skeptiškas, nes man jis pasirodė pernelyg sureikšmintas. Šiek tiek daugiau aiškumo atėjo tuomet, kai skaitydamas literatūrą aptikau, jog tai yra tik metodas. Tai yra tik vienas iš būdų inovuoti, telpantis po kūrybinio intelekto kategorija, ir tuomet viskas susidėliojo į lentynėles – mūsų kūrybiniai gebėjimai yra visa apimantys, o Design thinking yra tarsi vienas algoritmas, kurį taikydami mes galime įgyvendinti  naują, drąsią idėją.

Pirmiausia pradėjome praktikuoti šį metodą universitete su studentais. Vėliau su kolege Indre važiavome į Vokietiją, kur turėjome galimybę pažiūrėti, kaip jis yra taikomas didžiulėje, maždaug šešių šimtų žmonių bendruomenėje, kuri atnaujina apie jį žinias ir dar labiau gilinasi. Kai patys pradėjome su juo dirbti, tuomet ir atsirado daugiau tikėjimo. Dažnai žinių ir patirties bagažą nešamės kaip naštą ir pakliūname į savo paties „žinių spąstus“, nes galvojame, kad jei žinome, kaip kažkas veikė anksčiau, vadinasi, ir dabar tai turi veikti – kai projektuojame praeitį į ateitį. Tačiau pasaulis labai greitai keičiasi – ekonomika, darbo jėga, be to, visos šios permainos atėjo su nauja karta. Praeities dalykai nebeveikia – reikia naujų įgūdžių ir kompetencijų, kad galėtume atpažinti greitai besikeičiančius vartotojų poreikius ir taip pat greitai, lanksčiai į tai reaguoti, prisitaikyti. Esu tikras, kad išgyvens tie, kurie mokės greitai keistis, o ne tie, kurie bus labai stabilūs ir stiprūs, galingi.

Kas labiausiai šiame metode žavi? Kaip jis pritaikomas realybėje?

Man šis metodas patinka dėl to, kad leidžia atsižvelgti į vartotojo poreikį, pageidavimą, bet taip pat skatina jį atpažinti per vartotojo ankstesnį patyrimą, jame atrasti svarbius dalykus, momentus ir tai, kas vartotojui tikrai reikšminga, projektuoti į ateities produktą, paslaugą ar sprendimą. Trumpai tariant, reikia mėginti sužinoti vartotojo vidinę būseną, vidinį jausmą apie tam tikrą patirtį, pavyzdžiui, aptarnavimą restorane, stovyklą, apie mokymąsi – apie bet ką. Iš to tuomet galime iškristalizuoti, kokios patirtys yra reikšmingiausios, ir jas įvertinti ateityje įgyvendinamose naujose idėjose, priimamuose naujuose sprendimuose.

Mokymų dalyviai. Evaldo Lasio nuotr.

Kaip, jūsų nuomone, lietuviams sekasi ugdyti kūrybiškumą? Ar lengvai žmonės perima šio žaidimo, kurį mums diktuoja greitai besikeičiantis pasaulis, taisykles?

Vyresnės kartos lietuviams, galima sakyti, šiandien komerciškai aktyviausiems žmonėms, yra labai labai sunku. Pirma to priežastis – auklėjimas šeimose, antra – socialinė ir politinė aplinka, kurioje jie augo ir buvo ugdomi. Juk praėjo vos dvidešimt penkeri metai, kai pagaliau galime viską konstruoti savaip, taip, kaip norime, kaip įsivaizduojame. Visas ankstesnis periodas mums trynė iš galvų savarankiškumą, laisvę. Jei norėjai būti laisvas, buvo siūloma tokiu būti ten, kur labai šalta, nes čia juk reikalinga pilka masė. Žmonės išmoko gyventi tris gyvenimus tuo pačiu metu: viešąjį, profesinį ir asmeninį. Išmoko, kada ir ką reikia sakyti atvirai, o ką – ne. Kada dėvėti vieną kaukę, o kada – kitą. Galime sakyti, kad grėsė tam tikra triguba šizofrenija. Tačiau jaunoji karta ateina laisvesnė.

Su kolega Arvydu sukonstravome mokymą, kuris labai aiškiai parodė, kad lietuviai yra stipriai „užrakinę“ kūrybiškumą ir tikrai reikia padėti jiems jį išlaisvinti. Todėl mūsų metodas yra praturtintas tokiomis „reabilitacinėmis“ priemonėmis, kuriomis mėginame paskatinti žmones atsipalaiduoti ir išlaisvinti kūrybingumą, pavyzdžiui, leisti suplėšyti lapą.

Net tokiomis elementariomis priemonėmis? Nejaugi lapo suplėšymas reikalauja drąsos?

Taip! Duodame baltą popieriaus lapą ir liepiame išplėšyti, sulankstyti kokią formą. Reikia pamatyti, kaip vyresni žmonės nejaukiai jaučiasi, sako: „Juk čia geras lapas, kam jį plėšyti?!“ Tačiau lygioje vietoje juk negali nieko sukurti. Būtini resursai – galbūt turi kažką sunaikinti ar sugriauti, tik, žinoma, pozityviąja prasme.

Atvežę į Lietuvą Design thinking metodą, papildėme jį kūrybingumo skatinimo metodais. Nes yra tokių vietų, kur žmonės visiškai užklimsta, jei nemoka generuoti idėjų. Jie tiesiog užsirakinę. Tokie žmonės sėdi ir sako, kad nieko negali sugalvoti. Tuomet skatini klausti, kaip aplinka ar tavo kūnas tave veikia? Ar sėdėdamas visą dieną prie stalo gali ką nors naujo sugalvoti? Gal tau reikia išeiti į lauką pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru? Kaip save paraginti ieškoti kūrybingų idėjų? Kaip „ilgoje distancijoje“ lavinti kūrybingumą? Kaip lavinti save patį ir plėsti akiratį?

Tikiu, kad kūrybiškumas žmonėms padeda, nes pasaulis keičiasi, viskas tobulėja, darbai, kuriems reikalingas tik techninis darbas ir jį gali atlikti robotai, nyksta. Savaime kyla klausimas, kokie darbai tuomet lieka žmogui? Vieni tikriausiai aptarnaus robotus, bet ilgainiui ir šitam darbui žmogaus nereikės, nes robotai galės talkinti vieni kitiems. Žmogui lieka kūrybiška užduotis – tai, ko negali padaryti robotas.

Mokymų akimirka

Evaldo Lasio nuotrauka

Ar pastebite tam tikrą jaunimo ir vyresnės kartos žmonių „susidūrimą kaktomis“, skirtingus požiūrius? Ar iš tikrųjų jaunimui ir suaugusiems sudėtinga susikalbėti?

Nenoriu suabsoliutinti, tačiau jaučiu, kad vyresnė karta pyksta ant jaunimo dėl to, kad jiems dabar lengviau, kad jie turi daugiau galimybių – jei, pavyzdžiui, darbas nepatinka, meta jį ir eina dirbti kitur. Jie neprisirišę prie darbdavio. O štai vyresnės kartos atsiminimai yra lydimi kančios ir prievartos, nes jie dažniausiai turėdavo visko metų metais laukti eilėse, dirbti po mokslų keliaudavo ten, kur paskirdavo. Ir visa tai sutelpa į žodžius „Aš negalėjau rinktis“. O dabar jaunai kartai šis „kančios momentas“ yra neįsivaizduojamas, nes jie vadovaujasi mintimi „nepatinka – nedarau“.

Būtent šioje vietoje išsiskiria jaunimo ir vyresnės kartos požiūriai. Vieni sako, kad „nesvarbu, kokia, bet mokykla ugdo discipliną, moko tvarkos ir reikia pereiti šią kančią – visi ją perėjome“. Bet kas sakė, kad privalai? Gal gyvenimas dabar konstruojamas arba gal jau ir sukonstruotas tokiems, kurie daro tai, ką nori, nes būtent tai sugeba geriausiai? Gal mes, vyresni žmonės, jau tapsime dinozaurais, kurie bus tik praeities simbolis?

Ar norite pasakyti, kad mintis, jog „reikia daryti ne tik tai, ką nori, bet ir tai, ką reikia“, jaunosios kartos yra daužoma į šipulius?

Manau, kad kuo toliau, tuo mažiau žmonių darys tik tai, ką reikia daryti. Visi žmonės, o ypač jaunoji karta, visame kame, ką daro, mėgina rasti prasmę. Tai nereiškia, kad yra veiklų, kurių niekas nedarys. Noriu pasakyti, kad jeigu sugebame parodyti kažkokio darbo prasmę, jaunimas ateis ir dirbs su meile. Beje, tokie žmonės, kurie ateina dirbti su meile, yra žymiai darbingesni ir energingesni. Jie nėra bukai lojalūs ir prisirišę. Tokie žmonės yra drąsesni keisti ir pasakyti: „Darai nesąmones, tau aš nedirbsiu.“ Jie lojalūs veiklai, o ne darbdaviui. Ir tas tikrai erzina vyresnę kartą.

Koks, jūsų nuomone, yra kūrybiškas žmogus?

Kūrybiškas žmogus išdrįsta abejoti nusistovėjusiais ir standartiniais dalykais. Turi drąsos juos kvestionuoti ir keisti. Jis yra smalsus ir daug kuo domisi. Nebūtinai labai giliai, tačiau eina ir uodžia gėlę, mato žmogų, suoliuką, kitą žmogų – mato ir bendrauja. Smalsumas turbūt yra viena iš būtiniausių sąlygų kūrybiškam žmogui. Čia tinka angliškas žodis thirst (liet. troškulys) – troškulys sužinoti, išbandyti, patirti. Taip pat tai žmogus, kuris gali gyventi nesusiplanavęs savo dienos minučių tikslumu. Šiek perfrazuodamas noriu pasakyti, kad jis nebūtinai turi žinoti dešimt žingsnių į priekį ir net ilgoje perspektyvoje jis sugeba gyventi neapibrėžtumo sąlygomis, ne kiekviena situacija turi dešimt ar daugiau išeičių. Jis yra lankstus ir jam tai yra visai normalus komfortas, kai tuo tarpu kitam komfortiška yra viską aiškiai, tiksliai susiplanuoti.

Kūrybiškas žmogus yra laisvas, smalsus, lankstus, prisiderinantis, tačiau ne išplaukęs. Pavyzdžiui, kai kurie menininkai yra labai kūrybingi, tačiau jiems visiškai negalioja laiko dimensija. Susitark su juo tikslų laiką, iki kada reikia atlikti užduotį, tai jis nesupranta, apie ką kalbi. „Įkvėpimo nebuvo, tai ir nepadariau“, – sako.

Ateityje, matyt, tam tikra dviejų smegenų pusrutulių – kairiojo, kuriame užkoduotas racionalus, gerai planuojantis protas ir dešiniojo, susijusio su kūrybingumu, jausmingumu ir spalvomis – darna užtikrins sėkmingą asmenybę. Ji turi planą, veiklos rėmus, tačiau puikiai jaučiasi procese, kelionėje. Nenusimuša nuo pagrindinės ašies, bet gali išnaudoti įvairius kelius.

Trumpai apie projektą

Lina Uturytė.

Evaldo Lasio nuotrauka

Ugniaus Savicko mokymai apie kūrybišką mąstymą jaunimo nevyriausybinių organizacijų lyderiams buvo viena iš „Design thinking“ projekto, vykdyto VšĮ „Visuomenės kultūrinio ugdymo centro“, dalių. Šis centras skiria didelį dėmesį solidarumo skatinimui, todėl dalis įstaigos vykdomų veiklų yra susijusi su savanoryste ir įvairių socialinių projektų vykdymu.

„Pagrindinis projekto tikslas – įsisavinti kūrybiško mąstymo metodą ir išbandyti jį socialinėje erdvėje, konkrečiai – senelių namuose. Dalis mūsų vykdomų veiklų yra susijusi su savanoryste, įvairių socialinių projektų vykdymu, tačiau mums kilo mintis, kad galime ne tik savanoriauti, bet ir pabandyti labiau įsijausti į žmonių, su kuriais susitinkame savanoriaudami, situaciją: išgirsti jų problemas ir pabandyti paieškoti šių problemų sprendimo“, – sako „Vilnelės“ kultūros centro vadovė Lina Uturytė.

Vienas iš projekto etapų buvo jaunimo mainai, kuriuose dalyvavo ispanės ir lietuvės mergaitės. Gargžduose liepos mėnesį susirinkusios mergaitės siekė mokytis viena iš kitos, geriau suprasti kitą kultūrą ir gyvenimo būdą. Paklausus, ko būtent ispanės mergaitės galėjo pasimokyti iš lietuvių, o lietuvės – iš ispanių, L. Uturytė teigė, jog Lietuviai ir ispanai gana skirtingos kultūros žmonės: „Palyginus su pietiečiais, mes šiek tiek uždaresni, rimtesni ir, reikia pripažinti, atsakingesni: į projekto veiklas lietuvės visada ateidavo pirmos, sutartu laiku, buvo drausmingesnės. Tačiau iš ispanių mokėmės atvirumo, sėmėmės energingumo ir geros nuotaikos bei drąsos. Nepaisant to, jog ispanės nemokėjo lietuvių kalbos, tai joms nebuvo kliūtis prieiti prie senų žmonių, juos pakalbinti savo žvilgsniu ir šypsena.“

Paprastas dėmesys vienišiems žmonėms leido pasijusti mylimiems

„Projekto metu daug ko išmokome: įsijausti į kito – vienišo, sergančio, seno – žmogaus situaciją. Turėjome gerai pasukti galvas ieškodami sprendimo problemoms, kurios, mūsų nuomone, buvo giliausios – senyvo amžiaus žmonių vienišumo ir vilties trūkumo. Nors kartais būdavo sunku, išmokome nugalėti save tam, kad galėtume nešti džiaugsmo ir vilties trupinėlius jų stokojantiems žmonėms. Geriausias atlygis buvo senų žmonių šypsenos ir dėkingumas. Prisimenu vienos močiutės žodžius: „Gerai, kad ateinate, – sakė ji, – tuomet mes jaučiamės, kad dar esame kažkam reikalingi.“ Išmokome dalintis, dirbti kartu, sukūrėme tikrai stiprią ir vieningą komandą, o taip pat, žinoma, suradome daug bendraminčių ir gerų draugų. Net pradėjome mokytis ispanų kalbos!“ – įspūdžiais dalijosi „Vilnelės“ kultūros centro vadovė.

Jaunimas bendravo su seneliais

Metodo pasirinkimas pasiteisino

L. Uturytė sako neabejojanti, jog metodas pasiteisino: „Design Thinking, kaip sako Ugnius Savickas, gali tapti gyvenimo būdu. Nepastebimai pradedi jį taikyti įvairiose aplinkose – šeimoje, draugų rate, moksluose ar darbe – ieškodamas praktiškų ir kūrybiškų problemų sprendimo. Projekto dalyvės įvardijo, kad išmoko įsiklausyti į senelius ir įsijausti į jų situaciją, dirbti drauge, dalintis savo įžvalgomis, išgirsti kitas dalyves, pasijausti komandos dalimi. Be to, metodas gana žaismingas – atliekamos įvairios nesudėtingos ir kūrybiškumą skatinančios užduotys, iš kitos pusės, tinkamai kreipiant šį procesą, prieinama prie konkrečių idėjų ir sprendimų, pasiekiamas rezultatas. Jis labai uždegantis ir įkvėpiantis, todėl, manau, ir įdomus jauniems žmonėms.“

Daugiau apie Design thinking projektą ir jo veiklas galite pasiskaityti blog'e.

Projektas buvo finansuotas iš programos Erasmus+ lėšų.