Kiek eilių, romanų, novelių beigi kitokių tekstų prirašyta apie Meilę. Ir vis negana. Amžina tema, ne kitaip. Tačiau dabarties „meilės koncentracija“ aplink itin tiršta, todėl regint rausvų širdelių legionus ir girdint prisipažinimų „kad myli“ salves, nejučia pradedi dvejoti dėl tokios „meilės“ kokybės. Ir vadinamasis valentindienis artėja...

Ar dabarties meilė kantri, maloninga ir nepavydi?

Pradėsiu nuo provokacijos, tiksliau – nuo šv. Pauliaus žodžių. Turbūt nedaug skaitančiųjų šį tekstą nežino pirmojo laiško Korintiečiams eilučių:

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

Nevalia būtų abejoti apaštalo raštais, tačiau... perfrazuojant kiek menkesnio meilės adepto — Andriaus Mamontovo — žodžius apie meilę, sakau drąsiai: „Tokios meilės man yra per daug.“ Pabandysiu paaiškinti, kodėl ir apie kokią meilę kalbama, kad ji nebūtų painiojama su dieviškumo ženklu pažymėta dorybe.

Kaip krikščionis negaliu menkinti vienos iš trijų didžiųjų dieviškųjų dorybių reikšmės. Tačiau „šiuolaikinė meilė“ įgijo itin savotišką pavidalą, nustelbdama kitus svarbius dalykus. Palikdama juos paraštėse. Ji pamirštama iš karto, kai kalba pasisuka apie žmogaus lytiškumą, kuris yra viena iš pagrindinių laimingos šeimos dedamųjų.

Tiesa yra tai, kad lytiškumo pagrindą sudaro Meilė, tačiau ne ta, kuri verčia į kitą žmogų žiūrėti it į žaislą ar kokį kitą vartojamą daiktą. Tikra Meilė visada yra vaisinga arba bent tokia siekia būti.

Šiuolaikinis žmogus linkęs lytiškumą sudarančius elementus (meilę ir gyvybės tąsą) traktuoti atskirai ir tuo remiantis susikurti sau naudingą lytiškumo supratimą. Kai prokreacija neturi nieko bendro su psichologiniu (meilės) ryšiu, tampa įmanomos visokios šeimyninių santykių variacijos. Suprask, mylėti galiu bet ką ir savaip, o vaikų gimdymu teužsiima „tradicionalistai“. Nes gyvybės perdavimo reikalai priklauso biologijai, o meilė — psichologijos sritis. Ir ji, kalbant dabarties terminais, yra gerokai svarbesnė. Paprasta, ar ne?

„Meilės“ atspindžiai kultūroje

Iki debesų psichologizuota, liguistai sureikšminta ir „absoliučiai viską nugalinti“ meilė net populiariojoje kultūroje tapo daugelio meno kūrinių ašimi. Toks meilės traktavimas daro negatyvų poveikį ją suvokti ir „pritaikyti“ realybėje. Nuo pirmųjų dienų tik tokios meilės dvasia auklėjamas asmuo, prieš žengdamas į savarankiško šeimyninio gyvenimo kelią, tikisi iš jos stebuklų.

Natūralu, kad, ištikus santykių krizei, viskas suverčiama... būtent meilei. Kitaip tariant, ji nebuvo tokia stipri, kad nugalėtų visas kliūtis. Pati „kalta“, ne kitaip, o įsimylėjėlis traukia ieškoti kitos, tikresnės meilės, kuri šį kartą tikrai bus stipresnė. Ir taip be galo...

Pavyzdžių, kur kliūtys įveikiamos išskirtinai tik „dėl meilės“ — nors vežimu vežk. Tarkim, kinematografija. Filme „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain), aišku savaime, iš meilės sėkmingai poruojasi vyrai, juostose „Iki amžinybės“ (Time of My Life) ar „Rami širdis“ (Silent Heart) tos pačios meilės paskatinti herojai pritaria eutanazijai, o ką jau kalbėti apie visą debesį dramatiškų kovinių ir į juos panašių filmų kur iš meilės atimamos žmonių gyvybės. Nes tokia meilė — aukščiau visko.

Iš tokios meilės tokios ir šeimos

Iškreiptas žmogaus lytiškumo suvokimas kelia grėsmę egzistenciniam ir psichologiniam ryšiui tarp dviejų neatskiriamų žmogaus lytiškumo dimensijų, kurių nė viena nėra pirmaeilė. Gyvybė ir meilė ir jų abiejų perdavimas, kultivavimas, gilinimas yra vienodai svarbios. Sureikšminus bent vieną iš jų, lytiškumo samprata įgauna anomalių pavidalų, kurių apstu dabarties viešojoje erdvėje ar realiame gyvenime.

„Nauji šeimos modeliai“, šeimos rūšys ir porūšiai yra noro iš naujo apibrėžti šią sąvoką padarinys. Tolstama nuo dviejų skirtingų lyčių asmenų, kurie dovanoja save vienas kitam, sąjungos supratimo. Randasi „mamos ir vaiko šeima“, „antroji šeima“, „santuoka neįforminta šeima“, „homoseksuali šeima“ ir t. t.

Einant šiuo keliu santuoka tampa nereikalinga, nes „viską nugalinti meilė“ sunkiai pasiduoda visokiems „apribojimams“. Ir visai nesvarbu, kokie jie: naujos gyvybės atsiradimas, priešingų lyčių šeimoje būtinybė, sakramentinis/juridinis įtvirtinimas ar bet kokia kita atsakomybės, įsipareigojimo forma.

Nesigilindami į kiekvienos „šeimos“ rūšies kritiką grįžkime prie šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams. Atkreipsiu dėmesį į šias eilutes: „Meilė su džiaugsmu pritaria tiesai“, „Meilė niekada nesibaigia“. Ar tiesai pritarianti, amžina meilė gali būti atsieta nuo vaisingumo? Ne, negali.

Integralus lytiškumas

Moteriškas ar vyriškas lytiškumas yra sudėtinė asmens dalis. Kai kalbame apie dviejų lygiaverčių asmenų bendravimą ir iš to užgimstančią meilę, būtina neišleisti iš akių dovanojimosi vieno kitam aspekto. Tai iš jo randasi tarpusavio pagarba, bendrystė ir vaisinga meilės tąsa.

Arba, paprasčiau kalbant, meilė dėl pačios meilės yra nieko verta. Tai tik pabodęs nedarnus cimbolų žvangėjimas.

Ir jo pas mus yra aiškiai per daug.