Dr. Vytis Silius studentus ragina ir drąsina į studijas žiūrėti ne kaip į rezultato siekimą, bet kaip į savęs auginimo procesą. V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Pernai fortūna Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojui dr. Vyčiui Siliui buvo itin dosni. Tačiau jis prisipažįsta, kad bene labiausiai vertina studentų pripažinimą – jie dr. V. Silių išrinko geriausiu šio centro dėstytoju. Paradoksalu, kad niekada pedagogu nenorėjęs būti jaunasis mokslininkas šiuo metu neįsivaizduoja savo gyvenimo be dėstymo. Tačiau fortūna pašnekovui vėlgi šypsosi: jis gali dėstyti tai, kuo dega akys ir širdis.

Praėję metai nepašykštėjo sėkmės: Jūsų disertacija įvertinta kaip viena geriausių šalyje, buvote išrinktas geriausiu Orientalistikos centro dėstytoju. Ar tai rodo, kad esate gerame kelyje? Kaip pats vertinate šiuos pasiekimus?

Šį pripažinimą labai labai vertinu. Geriausio dėstytojo vardas man brangus. Pasidomėjau, kaip išrenkamas geriausias dėstytojas. Tai, kad studentų vaidmuo buvo nemažas, labai nudžiugino. Pasirodo, kad jie bent jau kažkiek mato ir vertina tai, ką darau. Tai kartu rodo, kad mano einamas kelias mažų mažiausiai nėra labai klaidingas. Kinų tradicijoje sakoma, kad kelias išminamas juo einant. Jeigu neini, nėra jokio kelio – tai gali būti tik jo iliuzija. Tikiuosi, kad ateities ieškojimai tik tikslins mano pasirinkimus.

Kalbėdamas ne kartą pabrėžėte, kad praėję metai buvo netgi labai sėkmingi. Kokios dar sėkmės aplankė?

Mane nudžiugino Europos šalių kolegų pasitikėjimas ir suteikta galimybė organizuoti pirmąją Europos kinų [filosofijos] asociacijos konferenciją. Ji vyks birželio 9–11 d. Vilniaus universitete. Smagu, kad mano universitetas bus minimas ir linksniuojamas Europos mokslininkų, tiriančių Kinijos filosofiją ar jos sąsajas su Europos filosofija.

Dar prie praėjusių metų pasiekimų priskirčiau laimėtą finansavimą projektui, kurį vykdau su kolegomis dr. Renatu Berniūnu ir Vilium Dranseika iš Filosofijos fakulteto. Džiaugiamės ir vargstam su pačiu tyrimu, bet tikimės gauti gerus rezultatus. Balandį važiuosime į Kiniją. Tikimės ten ne tik atlikti patį tyrimą, bet ir užmegzti ryšius su šios šalies akademikais.

Kuo „paperkate“ studentus, kad jie didžiąja dalimi nulėmė, jog geriausiu Orientalistikos centro dėstytoju tapote Jūs?

Nežinau, galiu tik įvardyti, kuo stengiuosi „papirkti“ studentus, jeigu taip galima pavadinti. Visų pirma stengiuosi jiems parodyti, kad man nuoširdžiai įdomu tai, ką dėstau. Ne visada gauni prabangą dėstyti tuos dalykus, kurie labiausiai uždega, iš kurių šiuo metu atlieki tyrimus. Bet net jeigu tenka išeiti iš komforto zonos, mano pirmasis žingsnis yra pabandyti įsigilinti į dėstomą dalyką iš asmeninės egzistencinės perspektyvos. O ką man, Vyčiui, kaip žmogui duoda šita medžiaga, su kuria dirbu ruošdamasis paskaitoms? Taip pat ir studentus noriu paraginti ar padrąsinti, kad jie į studijas žiūrėtų ne kaip į rezultato siekimą, bet kaip į savęs auginimo procesą.

Ar tai lengvai pavyksta?

Labai sunkiai. Man pačiam vis dar ne visada sekasi atrasti to, ką darau, praktinį panaudojimą, arba egzistencinę svarbą. Kol kas nesu tikras, ar šiuos dalykus pavyksta perduoti studentams. Tai priklauso nuo dėstytojo patirties. Jeigu nori parodyti jaunam žmogui teorinių mokslų praktinę, egzistencinę reikšmę, reikia pačiam būti nemažai nugyvenus, patyrus, pergalvojus, pajutus. Labai lengva nuogai teoriškai pateikti mokslus, bet kur kas sunkiau parodyti, kodėl jie turėtų degti žmogaus širdyje. Mano supratimu, jeigu studentui nepakūrensi ugnelės širdyje, tai nelabai ko verti tavo dėstomi dalykai.

Kodėl tapote dėstytoju ir kiek jau metų dėstote? Kokios patirties įgijote per tą laiką?

Kiek atsimenu save mokykloje, visada sakiau, kad kuo jau kuo, bet pedagogu tikrai nebūsiu. Abu tėvai buvo pedagogai. Matant, kiek tėtis dėjo pastangų vien tam, kad išliktų universitete, atrodė, kad dėstytojo specialybės rinktis tikrai neverta.

Studijuodamas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete ir atlikdamas praktiką pajutau, kad tai yra sunki, bet apdovanojanti specialybė. Kai patrauki iš pradžių užsimiegojusias ir galbūt skepsio užtrauktas akis, kai jas pažadini ir pamatai, kad jaunas žmogus atsimerkia ir tavęs pasiklauso 15 minučių, – tai labai stiprus narkotikas, kurio man dabar sunku atsisakyti.

Dirbti Vilniaus universitete pradėjau 2006 m. Per tą laiką kai ko išmokau, kai ką darau visiškai kitaip nei pradžioje. Dabar man pedagoginė veikla atrodo labai prasminga. Tai, kad studentai siūlė ir balsavo geriausio dėstytojo rinkimuose, yra milžiniškas grįžtamasis ryšys, kurio labai norisi. Visada atrodo, kad jo trūksta, bet šis ryšys didžiąja dalimi neleidžia atsisakyti pedagoginio darbo. Tai atlyginimas, kurį gauni iš studento ne tik su jo „ačiū“, bet kartu su susidomėjimu ir užsidegimu.

Ką ir kokių specialybių studentams dėstote?

Didžiausias mano krūvis – Orientalistikos centre, kur dirbu su sinologijos bakalaurantais. Vyresniems kursams dėstau bendrinę kinų kalbą, konfucianizmą, klasikinius kinų kultūros veikalus, šio centro magistrantams skaitau kursą apie šiandieninę Tolimųjų Rytų Aziją, apie jos visuomenių ir kultūrų lūžio taškus susidūrus su Europa. Bandome skaitydami Azijos mokslininkų straipsnius žiūrėti, kaip šie mokslininkai vertina, supranta, įvardija tuos pokyčius ir ką galbūt galėtume sužinoti ne tik apie pačią Aziją, bet ir apie save, europiečius. Mano įsitikinimu, iki šiol vis užmetam savo pasaulio matymo perspektyvas nesuprasdami, kad ir mums reikėtų mokytis kitų matymo perspektyvų. Nebūtina jas perimti, bet nuodugniai ir autentiškai suvokti, manau, gyvybiškai svarbu.

Religijos studijų ir tyrimų centro magistrantams dėstau kursą apie pagrindines ankstyvosios Kinijos mąstymo sistemas iki budizmo atėjimo į Kiniją ir kaip jos šiandien galėtų būti suprantamos ar galbūt patarnautų mūsų filosofiniams, religiniams, etiniams svarstymams. Išvardyti kursai siūlomi ir kaip pasirenkamieji.

Esu dėstęs Rytų religijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros studentams. Šis kursas man pačiam buvo įdomus, nes dirbau su skirtingų patirčių žmonėmis. Tai man duoda tam tikrą peną persvarstymui, permąstymui.

Iš to, ką išvardijote, gali susidaryti įspūdis, kad dėstote specifinius, galbūt nišinius, masinio suvokimo požiūriu nepopuliarius dalykus. Ar sunku sudominti studentus tokiais dalykais kaip Kinijos filosofija, Rytų religijos ir kitais?

Mano giliu įsitikinimu, tie dalykai tik skamba kaip labai nišiniai. Iš tikrųjų jie yra ypač bendražmogiški. Tarkime, mano dėstomas ankstyvojo konfucianizmo laikotarpis. Jis baigiasi su, ko gero, III mūsų eros amžiaus mąstytojais. Bet didžioji dalis jų svarstomų klausimų yra tokie patys arba bent jau panašūs į mūsų. Su studentais skaitome IV a. prieš mūsų erą konfucianizmo klasiko Mengzi tekstą, kuriame jis pasakoja, kaip atvyko pas valdovą ieškodamas patarėjo darbo. Valdovas jo klausia: „Kaip tu, Mengzi, keliaujantis mokytojau, manai, ką gali mano valstybei naudingo duoti?“ Jis atsako: „Valdove, neklausk, ką galiu naudingo duoti tavo valstybei, nes jeigu klausi apie naudą, tavo pavaldiniai klaus apie naudą jų regionams, o paprasti žmonės apie tai, kaip siekti asmeninės naudos. Jeigu valstybėje visi žiūri naudos sau, labai sunku įsivaizduoti, kad joje gali vykti bendras darbas bendram tikslui.“ Tokį svarstymą galime perskaityti kaip kažkada seniai vykusią istoriją, pasaką, kurioje operuojama nežinomais terminais, galime jį perskaityti kaip muziejinį tekstą ir pabandyti atsiminti, kas ten tam Mengzi buvo svarbu. Bet galime klausti, ar ne panašias problemas Mengzi svarsto kaip ir aš, eidamas į Seimo ar Prezidento rinkimus? Tūkstančius metų ar šimtmečius išlikę tekstai išliko ne be reikalo.

Taip pat galime bandyti atsiminti, kuo šiitai skiriasi nuo sunitų, ir atsiminti tai kaip formuluotes, kad šiitai suteikė imamui daugiau galios spręsti bendruomenės reikalus. Bet galime vėlgi išversti į savo kalbą: kaip mums atrodo, ar mūsų politiniai, moraliniai, religiniai lyderiai turi būti tie žmonės, kurie pasako, koks turi būti teisingas kelias, ar jie turi būti bendruomenės lyderiai, kurie buria bendrai diskusijai? Nors religinės, moralinės, filosofinės teorijos dažnai skamba abstrakčiai, bet jos kilusios iš kasdienių žmonių poreikių. Pamatyti iš pradžių nišiniais atrodančių dalykų aktualumą nėra sunku. Tam reikia tam tikro įdirbio. Ilgai užtrunka, kol pasigamini raktą, kad atidarytum šitą pervertimą iš nesuprantamos kalbos į man, lietuviui Vyčiui, čia ir dabar suprantamą kalbą.

Su magistrantais nagrinėjame tekstus, kuriuose Azijos mokslininkai svarsto apie valstybės vaidmenį žmonių gyvenime, žmogaus padėtį ekonominiuose, socialiniuose virsmuose, nacionalinės, etninės tapatybės klausimus. Tai tie patys klausimai, kurie rūpi ir mums. Nebūtinai į tai turime žiūrėti kaip į modelį, kurį atkartosime ar kuriuo seksime, bet kaip į dar vieną kalbą, kuria galime įvardyti mūsų gyvenamo pasaulio reiškinius.

Kaip suderinate ruošimąsi paskaitoms su moksline veikla?

Dabar suderinu labai sunkiai. Universitete dirbu jau 10 metų, bet vis dar save laikau jaunu dėstytoju. Nedaug kursų esu dėstęs du ar tris kartus. Vadinasi, visi mano dalykai yra arba visiškai nauji, arba beveik nauji. Naujiems kursams pasiruošimo reikia labai daug, nes reikia pristatyti platų spektrą problemų.

Mokslininkai dirba kitu režimu – jie lenda į atskiras problemas, į tai, kas neaišku, ir žiūri, kodėl neaišku ir kaip tai galima paaiškinti.

Viena vertus, iš manęs kaip dėstytojo reikalaujama plataus požiūrio ir bendro supažindinančio pobūdžio kursų dėstymo bakalaurantams. Iš manęs kaip mokslininko reikalaujama aiškaus, griežto akademinio tyrimo, kurį būtų galima spausdinti tarptautiniuose žurnaluose. Tai sunku suderinti. Kol esi lektorius, turi dėstyti daug kursų. Paradoksalu, kad jauni dėstytojai turi užsidirbti daug dėstydami, bet tiek pedagoginę, tiek akademinę karjerą jie gali daryti tik daug rašydami akademiškai.

Kodėl susidomėjote kinų kalba, kinų kultūra, pačia Azija?

Visiškai atsitiktinai. Atsitiktinai įstojau į filosofijos bakalauro studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, nes neįstojau į teisę. Paskutinėse klasėse atrodė, kad tuomet nebuvo kitų specialybių, tik keturios pagrindinės, į kurias visi norėjo stoti: ekonomika ar finansai, užsienio kalbos, teisė arba medicina. Iš šių krypčių teisė man atrodė perspektyviausia. Tai man tuo metu reiškė, kad galėsiu uždirbti daug pinigų ir dirbti prestižinį darbą.

Dabar labai džiaugiuosi, kad neįstojau. Kad galėčiau likti Vilniuje, stojau metams bet kur, nes paskui planavau perstoti į teisę. Iš pradžių filosofija atrodė keistas mokslas. Po pusmečio pradėjo vertis akys, supratau, kad nieko kito nebenoriu. Taip nutiko dėl to, kad man daug kas tapo neaišku.

Antrame semestre lankiau profesoriaus Antano Andrijausko Rytų filosofijos kursą. Ten antrą kartą, kaip sakau, gavau pagaliu per galvą, nes vėlgi supratau, kad nors mokykloje buvau geras mokinys, nieko negirdėjau apie du trečdalius pasaulio. Jie net nebuvo aktualizuoti mano susidomėjimo lauke. Aišku, galėjau žemėlapyje parodyti vieną ar kitą šalį, bet tik tiek. Jos tebuvo šalys žemėlapyje. Profesorius A. Andrijauskas paragino mokytis kinų kalbos. 2000 m. su pirmąja VU OC sinologų laida pradėjau studijuoti kinų kalbą. Gavęs vyriausybinę Lietuvos– Kinijos stipendiją, metams išvažiavau į Kiniją. Kuo toliau mokiausi, tuo viskas buvo įdomiau.

Kuo sužavėjo kinų filosofija?

Iš pradžių galbūt traukė tas nežinomumas. Dabar man šios studijos atrodo naudingos, reikšmingos ir reikalingos dėl ankstyvosios Kinijos ir ypač konfucianistinės tradicijos žmogaus sampratos modelio. Tai suvokimas, kad žmogus neegzistuoja pavieniui. Pagal tokį požiūrį žmogus jokiu būdu negali nei savęs, nei aplinkos pažinti, suvokti, paaiškinti, jeigu jo nesupa kiti. Šiuolaikinis filosofas, konfucianizmo tyrinėtojas Herbertas Fingarette‘as yra sakęs, kad kol Konfucijui nėra dviejų žmonių, tol nėra nė vieno žmogaus. Mūsų pasaulyje, kuris tiek persmelktas galvojimo per Aš, per individą, per jo išskirtinumą ir autonomiškumą, verta pagalvoti, kaip man atrodytų artimieji, nepažįstamieji, šalia vaikštantys žmonės, kaip atrodyčiau aš pats, jeigu apie žmogų pradėčiau galvoti per šitokią prizmę? Žmogaus ir aplinkos sąryšingumas – baisingai viliojanti idėja, kuri mane vis dar laiko šiose studijose. Kuo toliau skaitau, tuo daugiau pastebiu šiandieninėje vakarietiškoje tradicijoje šia kryptimi mąstančių žmonių. Bet vis dėlto šis mąstymas dar likęs paraštėse.

Kas galbūt stebina Kinijos studijose?

Kuo toliau, tuo labiau stebina tai, kaip sunku atpažinti ir išvengti akademinio bei intelektinio kolonializmo, kai kitų kultūrų patirtys ir idėjos yra formuluojamos, perteikiamos beveik išimtinai tik per modernias vakarietiškas schemas. Tai dažnai nepastebima net ir kinų akademinėje terpėje. Dalyvavau diskusijoje su vieno Kinijos universiteto filosofų delegacija. Jie kaip neproblemišką dalyką pasakojo, kad kinai profesoriai savo kinams studentams Konfucijų aiškina per Aristotelį, argumentuodami, kad Konfucijaus etika panaši į Aristotelio. Tai man atrodo keista: kodėl Konfucijui reikia filtro, kodėl jį reikia aiškinti per Aristotelį ne tik Vakaruose, bet ir pačioje Kinijoje? Pavyzdžiui, Berklio veikalams nei mums, nei tiems patiems kinams studentams jokio filtro nereikia. Toks nepastebimas aiškinimas per vakarietišką prizmę, manau, yra Vakarus silpninantis reiškinys. Konfucijų aiškindami per Aristotelį, prie Konfucijaus, ko gero, net nebeprisikasame, nes pasiliekame su savo Aristoteliu. Taip, mano supratimu, apvagiame patys save. Kažkiek tokią poziciją bandau perteikti studentams. Mėginu jiems parodyti, kad tirdami Kiniją pirmiausia tiriame save pačius.

VU naujienos