Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Vasario 11-oji Romos Katalikų Bažnyčios paskelbta Pasauline ligonių diena. Visą savaitę vykstančius XXIV Dienos iškilmių renginius vainikuoja šv. Mišios Nazarete, kurių metu Ligonių patepimo sakramentą suteiks popiežiaus Pranciškaus specialusis pasiuntinys arkivyskupas Zigmundas Zimovskis.

Antradienį Jeruzalės Notrdamo centre surengtame pastoraliniame simpoziume su šūkiu „Žmogaus gyvybė yra šventa, brangi ir neliečiama“ savo mintimis ligos, kančios ir žmogiškosios pareigos rūpintis sergančiaisiais klausimais dalijosi Šventosios Žemės krikščioniškoji bendruomenė bei jos svečiai.

Giedrė Steikūnaitė – iš Jeruzalės

„Gyvybė yra šventa nuo pat jos pradžios iki mirties“, – kreipdamasis į „Tėve mūsų“ prasidėjusio simpoziumo dalyvius kalbėjo Vatikano pasiuntinys, Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos prezidentas arkivyskupas Zigmundas Zimovskis. „Visi privalome ginti šią Dievo mums siųstą dovaną – gyvybę.“ Nes, kaip nuolat kartoja ir pats popiežius, „Nužudydami gyvybę problemos neišspręsime.“

Ypač gyvybę ginti svarbu silpnaisiais jos momentais, užpuolus ligai. O sergame mes visi – vieni kūnu, kiti siela, dar kiti – ir kūnu, ir siela. Ir rūpintis privalome visi visais ir visada. Šios mintys tarsi aidu kartotos viso simpoziumo metu. „Kodėl rūpinamės sergančiaisiais?“ – klausė mons. Fuadas Tavalis. Pasak jo, priežastys yra dvi: pirmiausia to mus moko Jėzus Kristus: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36). Ir: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Antroji priežastis kyla iš pagarbos žmogaus gyvybei, didžiausiai mūsų gautai dovanai. „Visi turime kokią ligą, kuriai reikalingi vaistai, – kalbėjo monsinjoras. – Tačiau fizinės ir sielos ligos yra ne vienintelės.“ Anot jo, moralinėmis bei etinėmis ligomis serga ištisos visuomenės, o tai gresia savidestrukcija; atviromis žaizdomis serga ir politika, ką matome daugelyje valstybių pasireiškiant korupcijos, karinių veiksmų ir smurto prieš civilius formomis. „Mums reikia atleidimo vaistų“, – teigė mons. F. Tavalis. O šie turbūt patys brangiausi.

Pasaulinė ligonių diena skirta ne tik sergantiesiems, bet ir tiems, kurie pasiaukodami jais rūpinasi iki pat paskutinio momento. Simpoziume savo liudijimais dalijosi kasdien tiesiogiai su sergančiaisiais gyvenimu besidalijantys Šventosios Žemės gyvieji akmenys. Dalia, medicinos srityje dirbanti Izraelio žydė, neseniai prarado tėtį; jis mirė po sunkios kovos su vėžiu. „Sakoma: gyvenimas tęsiasi. Tačiau kaip jis gali tęstis su tiek skausmo?, – sunkiausiais momentais po tėčio mirties dalijosi Dalia. – Leiskite man perskaityti eilėraštį, kurį pati parašiau.“ Jos eilės virpa skausmu ir stiprybe: ši moteris kenčia, tačiau neleidžia kančiai savęs sunaikinti. Gyvenimas tęsiasi.

Sunkiai sergančius ligoninėje prižiūrintis slaugas Adelis primena: „Gyvybė yra Dievo duota ir tik jam ją paimti.“

Jeruzalės Šv. Luiso ligoninės slaugė sesuo Monika sako: „Kol nemirei, esi gyvas“ ir priduria: „Pacientai mums dovanoja didžią dovaną – taiką. Ligos patale, prieš pat mirtį, visi esame lygūs.“

Kalbėdama apie dvasinį rūpinimąsi ligoniais prieš mirtį, apie būtinybę atleisti, vienos Nazareto ligoninės socialinė darbuotoja Ruveida sako, jog ji ir jos kolegos per kiekvieną pacientą geriau pažįsta Dievą: „Per jų kančias mes priartėjame prie Dievo.“ Ji papasakoja apie vieną pacientę, kuriai Nazarete diagnozuota išsėtinė sklerozė. Pirmūnė mokykloje, itin religinga aštuoniolikmetė savo ligą priėmė oriai ir tik po josios mirties tėvai parkritę: „Dieve, negi tau visai nerūpi? Ji visą gyvenimą tau meldėsi, o tu į jos šauksmus neatsakai?“ Ruveida taria: „Tokiais sunkiausių išmėginimų momentais galime tik pasakyti: 'Po mirties iškeliausime į kitą pasaulį, kuriame nėra nei kančių, nei ašarų'.“

Liga nebūtinai paguldo į patalą. Kai kurie mūsų su ja gyvena visą gyvenimą; neįgalūs žmonės visuomenėje dažnai nepriimami kaip lygūs, ignoruojami arba paliekami likimo valiai. Tačiau Beit Džalos miestelio vyskupas primena, jog negalė nėra liga ir kad rūpintis neįgaliais žmonėmis yra ne labdara ar gailestis, o kiekvieno mūsų žmogiška pareiga – politiniu, socialiniu, asmeniniu lygiu. Tas rūpestis, anot vyskupo, iš mūsų reikalauja trijų dalykų: žinių, talento bei kantrybės. „O svarbiausia – meilės.“ Jos visiems ir linkime.

„Ligonių diena siekia įtraukti visus geros valios žmones, – 1992 m. rudenį paskelbdamas pirmąją Pasaulinę ligonių dieną rašė popiežius Jonas Paulius II, kuriam pačiam buvo diagnozuota Parkinsono liga. – Iš tiesų, kančios realybės ir pastangų suteikti sergantiesiems fizinės bei dvasinės paguodos keliami klausimai yra ne vien tik tikinčiųjų reikalas. Paženklinti mūsų mirtingosios būklės apribojimais, jie yra išmėginimas visai žmonijai.“

Prieš daugiau nei du dešimtmečius Jono Pauliaus II tarti žodžiai aktualūs ir šiandien: „Prieš visų akis liūdni vaizdai individų bei ištisų tautų, kurios, draskomos karų ir konfliktų, suklumpa po lengvai išvengiamų nelaimių našta. Kaip galime nusukti žvilgsnį nuo tiekos daugelio žmonių maldaujančių veidų, ypač vaikų, kuriuos visokio plauko sunkumai sumažino iki jų paties šešėlio, ir kuriuose jie įstrigę prieš savo valią dėl kažkieno kito savanaudiškumo ir smurto? Ir kaip galime pamiršti tuos žmones sveikatos įstaigose – ligoninėse, klinikose, leprozoriumuose, neįgalių žmonių centruose, slaugos namuose – ar jų pačių namuose, kurie išgyvena kančių kalvariją ir dažnai yra apleisti, ne visuomet tinkamai apraminti, o kartais net apsunkinti be tinkamos paramos?“

Šie žodžiai atkartojami ir popiežiaus Pranciškaus kreipimesi šiųmetei Ligonių dienai, kuriame jis rašo: „Liga, o ypač sunki liga, visad pastūmėja žmogaus egzistenciją į krizinę būseną ir iškelia gilius klausimus. Pirmasis mūsų atsakas dažnai būna pasipiktinimas: Kodėl tai nutiko būtent man? Jaučiamės bejėgiai, mums atrodo, kad viskas prarasta, kad nebėra jokios prasmės… Tokiose situacijose išmėginamas mūsų tikėjimas Dievu, kuris kartui gali atskleisti visus teigiamus savo išteklius. Ne todėl, kad tikėjimas panaikina ligą, skausmą ar jų keliamus klausimus, o todėl, kad jis pasiūlo raktą, kuriuo galime atrasti giliausias savo patirčių prasmes. Raktą, kuris padeda mums pamatyti, kaip liga gali mus priartinti prie Jėzaus, kuris eina šalia mūsų slegiamas Kryžiaus naštos.“