Amy Winehouse – XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio muzikos primadona. Pradėjusi kuklią karjerą gimtojoje Britanijoje, ji tapo viena žymiausių pasaulio dainininkių. Antrasis Amy albumas „Back to Black“ buvo įtrauktas į XXI amžiaus pasaulio perkamiausių albumų dešimtuką ir nominuotas šešiems „Grammy“ apdovanojimams, iš kurių laimėjo net penkis. Žvaigždės asmeninis gyvenimas, alkoholizmas, narkotikai leido visuomenei klijuoti merginai visokias etiketes. Gana negatyvų talentingos dainininkės įvaizdį panoro išsklaidyti britų kino režisierius Asifas Kapadia. Jis pristatė dokumentinį filmą „Amy“, kuris laimėjo geriausio 2015 metų Europos dokumentinio filmo prizą.

Filmas išsyk nustebina labai asmeniniais, kasdieniniais dainininkės gyvenimo epizodais, užfiksuotais jos draugų ar šeimos. Tai tarsi autobiografija ar dienoraštis – mergina, rodos, prakalbinama pati. Tai ji, o ne kas kitas filme pasakoja apie savo ir muzikos ryšį. Skaudžios meilės patirtys atsiskleidžia netgi ir jos dainų tekstuose. Ji pati kalba ir apie vaikystę – liūdesį dėl šeimą palikusio tėčio, paauglystės depresijas ir vaistus, glaudų ryšį su močiute. Alkoholio ir narkotikų problemos taip pat nėra aplenkiamos. O artimieji filme atlieka tik savo patirtį, susijusią su Amy, besidalinančiųjų vaidmenį, tačiau juostoje vengiama tiesioginio artimųjų ar pažįstamų kalbėjimo į kameras, būdingo dokumentikai – įvairius pastebėjimus iliustruoja Amy Winehouse gyvenimo momentai, nuotraukos, jos muzika.

Tokiais asmeninio gyvenimo fragmentais nutapoma skaudi jaunos merginos istorija, atskleidžianti švelnų moterišką trapumą, kurio niekaip nesinori smerkti. Europos kino apdovanojimų ceremonijos metu „Amy“ režisierius A. Kapadia akcentavo, kad jo tikslas ir buvo toks – parodyti, kokia mergina slepiasi po spindinčia garsenybės kauke, atskleisti paprastą, charizmatišką, šmaikščią, sužeistą jos asmenybę, pabrėžti talentingos merginos atsidavimą muzikai.

Paradoksalu, kad filme net kelis kartus akcentuojama, jog jauna jazz‘o dainininkė niekada nė nesitikėjo išgarsėti, nesiekė to: „I‘m not a girl trying to be a star or be anything other than a musician.“ (Nenoriu būti žvaigždė – aš tiesiog noriu būti muzikantė. – aut. past. ) Jai tiesiog patiko dainuoti. Filmo siužetas ir pradedamas būtent tuo metu – 2003 metais, kai Amy jau dainavo, bet ją žinojo menkas jos pažįstamų žmonių ratas. Ir ji buvo laiminga.

Tęsiant meilės muzikai temą, man ypač įsimintinas vienas iš paskutiniųjų filmo epizodų, kuriame dainininkės asmens sargybinis Andrew Morris pasakoja, kaip vieną vakarą Amy jam rodė vaizdo įrašus, kuriuose ji dainuoja, ir džiaugėsi: „Boy, I can sing!“ (Aš moku dainuoti! – aut. past.). A. Morris, žinoma, pritarė jos šūksniui ir tuomet ji pasakė: „If I could give it back... Just to walk down that street with no hassle... I would.“ (Jei tik galėčiau visa tai atiduoti... Tiesiog eiti gatve be jokios kančios. Tikrai tą padaryčiau. – aut. past.). Tarsi įrodydama, kad jos muzikai nereikia pasaulinės šlovės, jos muzikai tereikia ramybės ir laiko.

A. Kapadia, kalbėdamas apie dainininkės talentą muzikai, rodydamas jos gyvenimo epizodus, neaukština atlikėjos. Filme nevengiama gana plačiai aptarti ir merginos priklausomybės alkoholiui bei narkotikams. Amy nei idealizuojama, nei smerkiama, kaip nesmerkiama ir visuomenė, kuri paskutiniais jos gyvenimo metais atvirai tyčiojosi iš dainininkės, nei artimieji, kurie tam tikromis situacijomis elgėsi ne itin adekvačiai. Kalbama faktais ir viskas atiduodama žiūrovo teismui, bet, išties, po visos tos jaudinančios istorijos visiškai nesinori nieko teisti. Štai tokia gyva, tokia, rodos, dar vis kvėpuojanti A. Kapadia dokumentika.