Velykų laikotarpiu Jeruzalėje atidaromas pirmasis pasaulyje krikščionybės pradmenims bei šventųjų vietų apsaugai skirtas muziejus „Terra Sancta“ (Šventoji Žemė), unikalus pranciškonų projektas.

Giedrė Steikūnaitė iš Jeruzalės

Ne visi akmenys dar nuvalyti, ne visos kartoninės dėžės iškraustytos, ne visi nurodomieji ženklai pakabinti – tačiau iki Velykų laiko dar yra. Ar spėsite parengti atidarymui pirmąją „Terra Sancta“ muziejaus dalį, Jeruzalės istoriją pasakojančią multimedijų ekspoziciją? „Spėsime, kad ir kas nutiktų. Privalome spėti“, – sako Manuela Pegoraro, multimedijų projekto koordinatorė iš Italijos. Kitos dvi naujojo krikščionybės istorijos muziejaus dalys – istorinė bei archeologinė – atidarymo palauks iki kitų metų, jei viskas eisis pagal planą. Tai – bendras Šventosios Žemės Kustodijos, Pranciškonų Biblijos studijų centro bei Kustodijai padedančios organizacijos ATS projektas.

Prieš didįjį Velykinį sujudimą apie muziejaus ypatumus M. Pegoraro pasakoja po akmeniniais Šv. Išganytojo vienuolyno skliautais.

Ar galite pristatyti projekto idėją?

Šis muziejus yra ne tik kultūrinis projektas, bet kartu ir erdvė, kurioje galime įtraukti vietos bendruomenę, pristatyti krikščionybės istoriją nuo jos pradžios iki šių dienų, supažindinti su aštuonis šimtmečius trunkančia pranciškonų veikla bei parodyti, kaip krikščionys ir jų buvimas čia kartu su dviem kitomis didžiosiomis religijomis pakeitė Šventąją Žemę, kokia krikščionių svarba ir palikimas. Taip pat į muziejų įtraukti ir praeities socialiniai projektai: pavyzdžiui, atkursime vaistinę. Pranciškonai pirmieji Artimuosiuose Rytuose įkūrė vaistinę, kuri medikamentais aprūpindavo ne tik vietos krikščionių bendruomenę, bet ir visus tuos, kuriems reikėjo pagalbos. Tad mūsiškis muziejus yra žymiai daugiau nei tik paprastas muziejus: tokių daug, tačiau mes pasakojame pranciškonų, krikščionybės istoriją ir siekiame į ją įtraukti ir vietos bendruomenę.

Kaip apibūdintumėte projekto misiją ir tikslus?

Muziejaus misija daugiasluoksnė. Muziejus yra būdas panaudoti kultūrinį paveldą bei pranciškonų sukauptas istorines vertybes siekiant didžiojo tikslo: paremti Šventosios Žemės krikščionis, juos palaikyti, padėti jiems išlikti ir išlikti čia. Kad jie patys netaptų muziejaus eksponatais… Pranciškonai pasiryžę šiam tikslui į viešumą iškelti savo saugomas kolekcijas. Iki šiol tik labai maža jų dalis buvo prieinama specialioje vietoje – Nuplakimo vienuolyne (angl. Monastery of the Flagellation) įsikūrusiame privačiame archeologijos muziejuje – biblinių ir archeologinių tyrimų centre Pranciškonų Biblijos studijos (lot. Studium Biblicum Franciscanum). Tačiau kolekcijos didžiulės, ir pranciškonai nutarė: „Norime jums jas parodyti, nes norime papasakoti apie krikščionis Šventojoje Žemėje nuo Kristaus laikų iki šiandienos.“ Kodėl? Nes krikščionių bendruomenė vis dar gyva, jų istorija tęsiasi, ir tai gyva istorija, nes čia gyvena jos gyvieji akmenys. Taip, jiems sunku, be to, krikščionių populiacija Jeruzalėje ir visoje Šventojoje Žemėje mažėja – dabar, regis, turime apie 2 proc. – tačiau jų svoris praeities, mokslo, kultūros prasme yra žymiai didesnis. Krikščionys čia visad buvo labai galinga mažuma, ir mes norime jai padėti išsilaikyti. Nes jei nepadėsime, ateityje krikščionybė Šventojoje Žemėje teliks muziejuose, o tai būtų labai liūdna.

Pranciškonų kolekcija šiame muziejuje bus labai heterogeniška, įvairi: turime archeologinių radinių (pranciškonai visad garsėjo savo archeologiniais įgūdžiais ir pasiryžimu), iš europinių monarchijų gautų dovanų, dokumentų, paveikslų, vaistinės reikmenų… Kolekciją modernizuojame, atnaujiname pastatus, taip kurdami naujas erdves visiems šiems turtams išdėlioti. Juk jie įrodo aštuonis šimtmečius pranciškonų nepertraukiamo buvimo Šventojoje Žemėje. Tas nedidukas privatus archeologijos ir biblinių studijų muziejus buvo įkurtas prieš beveik šimtą metų, o tuomet muziejų standartai juk buvo kitokie. Be to, jis skirtas mokslininkams, tad kolekcijų pristatymo lygis man ar jums būtų buvęs nesuprantamas. O štai jei atidarai muziejų, skirtą visiems – pakeiti jo komunikaciją su lankytojais. Mes tikimės kaip įmanoma platesnės lankytojų auditorijos. Norime kalbėtis su vietos bendruomenėmis – visomis, nesvarbi jų religija; su piligrimais, kitų tikėjimų žmonėmis ir netikinčiaisiais. Norime sukurti visiems atvirą erdvę, kuri taptų daugiakultūriškumo pavyzdžiu: čia laukiami visi. Parodome jums savąją, krikščionių, istoriją – jei ko nežinote, išmoksite.

Kaip projektas įtraukia vietos bendruomenę?

Baigiame statybų ir restauracijos darbus, kuriuos atlieka vietiniai darbininkai, priklausantys Šventosios Žemės Kustodijos techniniam departamentui. Šis, beje, rūpinasi visomis pranciškonų saugomomis šventosiomis vietomis, nuo Nazareto iki Betliejaus. Tad Nuplakimo vienuolyno restauracijos darbus atlieka vietiniai žmonės – nesikviečiame jokių verslininkų iš užsienio, o kaip tik suteikiame galimybę vietos gyventojams dirbti ir užsidirbti. Dirbame su Mozaikų centru (su kuriuo, beje, Kustodija vykdo ir keletą kitų projektų) ir jaunais, mūsų apmokytais palestiniečiais, kurie padeda restauruoti. Beje, šiuo metu jie restauruoja ir mozaikas Kristaus Kapo bazilikoje. Kitas darbo su vietos bendruomene etapas prasidės muziejui atsidarius: jame bus įdarbinti Jeruzalės krikščionys. O vėliau tikimės ir riedulių efekto: muziejus atsiras vietos turistinių gidų programose, taip skatinant krikščionių paveldą; planuojame ir kavinę, kuri sukurs papildomų darbo vietų.

Ar pastebėjote teigiamų pokyčių vietos krikščionių bendruomenėse, jiems iš taip arti prisijungiant prie savojo istorinio paveldo? Būtų gaila, jei tokie projektai užsibaigtų tik alga mėnesio pabaigoje.

Šis muziejus nėra pirmasis pranciškonų kultūrinis projektas. Pavyzdžiui, labai daug dirbame su jaunaisiais mozaikų restauratoriais ant Alyvuogių kalno. Taip pat organizuojame moksleivių išvykas į krikščioniškas šventąsias vietas, kuriuose dalyvauja ir musulmonų vaikai. Stengiamės jiems paaiškinti savo istoriją. Žinoma, kartą apsilankęs muziejuje negausi staigaus nušvitimo kultūros paveldo klausimu – taip nenutinka nei Italijoje, nei Lietuvoje. Tačiau turime žmones supažindinti ir paaiškinti paveldo svarbą, kodėl privalome jį išsaugoti ir kaip jis gali sukurti ekonominių galimybių. Štai šnekučiuojuosi kartą su vienu Nuplakimo vienuolyno apsaugos darbuotoju musulmonu, jis man pradeda užsidegęs pasakoti apie archeologinius radinius, pastatų fragmentus… [Šypsosi] Jis žinojo daugiau už mane! Jeigu žmogus jaučiasi proceso dalis, jei tai pakelia jo gyvenimo kokybę ir atneša gėrio kitiems, tuomet susidomėjimas yra didžiulis. Į tai būtina investuoti. 

Mano galva, būtent tai ir yra plačioji tokio projekto kaip šis muziejus vertė.

Būtent. Jis negali likti vienas kaip stulpas. Be to, pranciškonų svajonė yra sukurti muziejų tinklą. Juk jie rūpinasi tiek daug šventųjų vietų visoje Šventojoje Žemėje – o kas, jei jas sujungtume nuo Betliejaus iki Nazareto? Tiek daug yra paslėpta, nežinoma. Norime visa tai atskleisti, sujungti žmones, juos suvienyti, su jais komunikuoti, investuoti į pažinimą – o tai daryti tikrai verta.

Ar tokia plačia kultūrine veikla iš visų krikščionių denominacijų užsiima tik pranciškonai?

Dominikonų archeologijos tradicija taip pat labai stipri. Apie kitus negaliu daug pasakyti, nes nežinau tikslios statistikos. Tačiau pranciškonai turi ilgaamžę nepertraukiamo buvimo Šventojoje Žemėje patirtį. Dauguma kitų ordinų čia atkeliavo britų mandato metu [XX a. pradžioje], tuo tarpu pranciškonai atbuvo ir per Mameliukų, ir Osmanų imperijas. Galbūt tai ir yra skirtumas, turint omenyje fizinį prisirišimą prie šventųjų vietų. Kita priežastis turbūt ta, jog tradiciškai pranciškonai sutikdavo piligrimus. Šiandien piligrimai apsigyvena viešbučiuose, tačiau per amžius juos atvykusius priimdavo ir apgyvendindavo pranciškonai. Tai padeda ir matomumo bei komunikacijos atžvilgiu.

Visai neseniai vyko pamatinio akmens ceremonija, kurios metu Kustodas Pierbattista Pizzaballa OFM kalbėjo: „Mes šį projektą pradedame, tačiau nuoširdžiai tikiuosi, jog prisijungs ir kitos bažnyčios.“

Kuo ypatingos naujajam muziejui pasirinktos vietos? Ar tai – tik atsitiktinumas?

Tikrai ne. Naujasis muziejus įsikurs dviejuose pranciškonų vienuolynuose Jeruzalės senamiestyje – Šv. Išganytojo ir Nuplakimo. Pastarajame beveik šimtą metų laikėsi mokslininkams skirtas archeologinis muziejus, o Šv. Išganytojo vienuolyne saugomos visos kolekcijos, nuo paveikslų ir vazų iki archyvų, rankraščių bei liturginių objektų – 800 Kustodijos metų Šventojoje Žemėje. Nuplakimo vienuolyne yra dalis litostratos – romėnų grindinio (kita dalis yra kaimyniniame Ecce Homo bažnyčios pastate), kur, kaip manyta anksčiau, Poncijus Pilotas Kristų pasmerkė ir kur Jį romėnų kareiviai nuplakė. Tiesa, šiandien archeologai labai abejoja, ar istoriškai tai teisinga – manoma, jog grindinys bent pora šimtų metų naujesnis – tačiau tradiciškai būtent čia piligrimai pradeda Kryžiaus Kelią. Tai labai simbolinė vieta, todėl nusprendėme čia įkurdinti savąją Via Dolorosos multimedijų ekspoziciją.

Kokia tai bus ekspozicija?

Stengiamės sukurti kažką visiškai naujo. Ekspozicijoje turėsime archeologinių fragmentų, tačiau tai bus multimedijų kelionė atgal laiku, skirta papasakoti Kryžiaus Kelio atvykstantiems piligrimams apie Jėzaus laikų Jeruzalę: kodėl einame būtent šiuo keliu? Kur esame? Faktų yra įvairių, pavyzdžiui, Via Dolorosa anuomet buvo Jeruzalės dalis, tačiau Kristus nukryžiuotas ir palaidotas už miesto ribų. Šiandien, kaip žinote, Kristaus Kapo bažnyčia yra Senamiestyje. Tad krikščionybė pakeitė paties miesto urbanistinę struktūrą. Istorija ilga, o mes ją papasakojame per 15 minučių – uuuuuf! [šypsosi] – su nuostabiais efektais, iš pranciškonų kolekcijos specialiai parinktais vaizdais… Du tūkstančiai metų per ketvirtį valandos! Visas filmukas paremtas istorine medžiaga, atrinkta archeologo Tėvo Eugenijaus. Tad rodysime ne fantazijas, o faktus.

Kodėl istoriniam projektui pasirinkote tokį šiuolaikišką metodą, multimedijas?

Kad būtume arčiau žmonių. Tradiciniuose muziejuose dažnai aptiksi kambarėlį, kuriame rodomas koks nors aštuonių minučių trukmės įvadinis filmukas, po kurio gali eiti apžiūrinėti eksponatų. Mūsų projektas yra sudėtingesnis ir inovatyvesnis, nes jis derina archeologiją, emocijas, istoriją, urbanistiką, maldą. Paskutinė mūsų multimedijos performanso dalis skirta maldai ir prisiminti praeities piligrimus – tokiu būdu esi dalis tūkstantmetės tradicijos. Taip pat turėsime nuo lubų kabantį judantį Jeruzalės žemėlapį. Visa ekspozicija bus pateikia aštuoniomis kalbomis – anglų, prancūzų, ispanų, arabų, hebrajų, italų, portugalų bei rusų. Vienu metu multimedijų instaliaciją galės stebėti 50 žmonių.

Tačiau, kaip minėjau, muziejus skirtas ne tik piligrimams, o visiems. Jis unikalus, Jeruzalėje kito tokio nėra. Kryžiaus Kelio ekspozicija, kurią aš kuruoju, turės specialiųjų efektų, garsų, balsų…

Atidarymas vyks per Velykas.

Šiuo metu tvarkome patalpas, valome. Savaitės pabaigoje įstatysime naujas duris ir pakylas eksponatams, kitą savaitę multimedijų komanda tvarkys projektorius, apšvietimą ir garso aparatūrą. Tad vienu metu kartu dirba trys komandos, ir tai labai gražu: turime Kustodiją ir jos vietinius darbuotojus; mus, italus; pranciškonų brolius; už multimedijas atsakingus vokiečius; ir apšvietimą bei garsą tvarkančius izraeliečius. Žinoma, italai nelabai moka užsienio kalbų, tad nuolatos turime netvarką… [Juokiasi] Tačiau tokia darbo patirtis yra unikali.

Kas šiame projekte sunkiausia?

Finansine prasme, esame labai dėkingi visiems donorams, kurių pinigai mums padeda atidaryti pirmąją muziejaus sekciją. Tačiau muziejus nebus baigtas, kol neatidarysime ir kitų dviejų – istorinės bei archeologinės. Mums labai reikia donacijų. Kviečiame visus išgalinčius ir norinčius prisidėti prie šio unikalaus projekto Šventojoje Žemėje.

O kalbant apie darbą su pranciškonais bei tarptautinėmis komandomis, galiu pasakyti, jog visi šio projekto dalyviai yra labai atsidavę. Kai kurie jų ne katalikai ir net netikintys, tačiau nuostabiai atsidavę.