Kiekviena religija kenčia nuo fundamentalistinių grupių, egzistuojančių jos viduje. Jei apie islamo fundamentalistus išgirstame dažnai, tai apie tokias grupes krikščionybėje pasigirsta gana retai.

Mes galime kalbėti ne tik apie religinį fundamentalizmą, jo apraiškų pasitaiko visose srityse, ypač formuojančiose pasaulėžiūrą. Žinoma, religinis fundamentalizmas daug labiau pastebimas, nors jis gali pasireikšti politikoje, ekonomikoje ir kitose srityse. Jei religinį fundamentalizmą sugeba atpažinti kiekvienas, tai kokį ateistinį dažnas klaidingai laiko sveiko proto išraiška. Nors tiek religinis, ateistinis, ar bet kuris kitas fundamentalizmas ir skiriasi turiniu, tačiau forma yra identiški. Religinis fundamentalizmas lengviau atpažįstamas dar ir todėl, kad, sutikite, į jūsų duris tikrai nepasibels ateistas sakydamas: „Ar turite kelias minutes pakalbėti apie Nieką?“

Fundamentalizmas ir jo priežastys?

Fundamentalizmas – tai vadovavimasis pasaulėžiūrinėmis idėjomis, nevertinant jų kritiškai, savo pasaulėžiūrą redukuojant iki tam tikrų konkrečių siaurų paaiškinimų, atliekant faktų selekciją, pastebint tai, kas patvirtina teiginius, selektyviai ignoruojant tai, kas juos paneigia. Fundamentalizmas pasireiškia kaip itin kraštutinė pozicija pasaulėžiūros klausimais.

Dažniausia fundamentalizmo priežastis yra saugumo ir gyvenimo ramsčio paieška. Fundamentalistas susiaurina savo pasaulį iki tam tikrų konkrečių ideologinių klausimų ir juose sukasi. Jam gyvenimas atrodo lengvas, nes nebereikia mąstyti ir kankintis ieškant atsakymų į egzistencinius klausimus.

Čia visai kaip mano katinas. Jo pasaulis apsiriboja butu. Jo neįmanoma išnešti į lauką. Taip ir fundamentalistas puikiai jaučiasi tame mažame pasaulėlyje. Jis visiškai netrokšta matyti to, kas randasi už jo, o jei pabando pažvelgti už savo pasaulėlio ribų, jam tai kelia stresą. Kai kurie bandymą pažvelgti už savo susikurtos ideologijos ribų mato kaip nupuolimą į nuodėmę, o tai jau yra iškreipto religingumo forma.

Fundamentalizmas yra iškreiptas religingumas, kuris nepaiso religinės visumos, stokoja meilės artimui, susiaurina mąstymą ir padaro žmogų fanatiku. Galima teigti, kad fundamentalizmas ir fanatizmas yra du broliai. Kiekvienas turi savo ypatumus, tačiau mąstymo procesai identiški.

Žinoma, fundamentalistas yra tikras savo srities ekspertas. Jis tiek įsisukęs į temą, kad jo lengvai nepaimsi. Jei kas nors bandys su juo diskutuoti, susidurs su asmeniu, kuris turi atsakymus į visus gyvenimo klausimus ir čia visiškai nesvarbu, kad tie atsakymai bus labai siauro požiūrio – fundamentalistui visuma nerūpi.

Fundamentalistai dažnai linksta į pseudomokslus. Čia akivaizdžiausias pavyzdys būtų kreacionizmas t.y. tikėjimas pažodiniu Pradžios pasakojimo traktavimu, nepaisant nei gamtamokslio atradimų, nei biblinės egzegezės, nei simbolikos, nei visumos, nei istorinio konteksto. Paprastai eilutės traukiamos iš konteksto, idant būtų galima pagrįsti vieną ar kitą mokymo dalį. Gal ne be reikalo, popiežius Jonas Paulius II kreacionizmą pavadino mokslui ir tikėjimui prieštaraujančia doktrina. Panirdami į pseudomokslus fundamentalistai klastoja tyrimus, kuria sąmokslo teorijas ir visokiais būdais bando priversti kitus tikėti jų teiginiais.

Kaip atsiliepti į fundamentalistų pareiškimus?

Visų pirma derėtų šviesti visuomenę, kad ji sąmoningai formuotų savo pasaulėžiūrą, tada bus mažesnė tikimybė nupulti į fundamentalizmo kraštutinumą. Derėtų plėsti visuomenės mąstymą ir savivoką, mokinti kvestionuoti savo pasaulėžiūrą ir tikėjimą. Dabartinės pastoracijos viena pagrindinių užduočių yra mokinti žmones kelti klausimus apie savo tikėjimą, nes iškvestionuotas tikėjimas yra daug tvirtesnis. Apsišvietęs, mąstantis ir keliantis klausimus asmuo gebės kritiškai įvertinti mokymą, tad tokį asmenį bus sunkiau suklaidinti. Deja, fundamentalistas tokios prabangos kaip kvestinonavimas negali sau leisti, nes taip kyla abejonės, o abejones jis laiko viena didžiausių nuodėmių. Čia verta prisiminti G. K. Chesterton išsakytą mintį, jog neabejoja tik bepročiai ir fanatikai. Sveikas religingumas leidžia sau abejones, nes abejonė padeda vis naujai pažvelgti į tikėjimą, jį gilinant ir vis labiau pažįstant Dievą.

Santykyje su fundamentalistu diskusija neįmanoma, nes jam daug svarbiau paskelbti savo idėjas nei įsiklausyti į oponentą. Šiuo atveju svarbu nepasiduoti jų provokacijoms. Kiekvienas atsakas į jų pareiškimus fundamentalistams suteikia naują stimulą ir galimybę reikštis. Jei kyla koks nors priešiškumas jų atžvilgiu, jie jaučiasi kankiniais ir dar labiau įsitikina savo mokymo teisingumu, nes vadovaujasi principu palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė (Mt 5,10), žinoma, suteikdami Jėzaus žodžiams savo interpretaciją. Kiekvienas prieštaraujantis fundamentalistų mokymui suvokiamas kaip šėtono tarnas.

Ką galiu padaryti asmeniškai?

Dažnai pasitaiko, kad krikščionis pats to nejausdamas pasiduoda fundamentalizmo vilionėms ir tampa tokiu aršiu tų idėjų gynėju, kad pradeda diskredituoti visą Bažnyčią. Tie patys kreacionistai, garsiai reiškiasi skelbdami savo mokymą, tad daug kas galvoja, kad visi krikščionys tiki šiuo klaidamoksliu. Tokios grupės formuoja viešąją nuomonę apie krikščionybę, tad visuomenė, turėdama iškreiptą suvokimą, pradeda klaidingai vertinti krikščionybę.

Kiekvienas krikščionis privalo užsiimti savišvieta ir akiračio plėtimu. Svarbu lavinti kritinį mąstymą, kasdien kvestionuoti savo tikėjimą ir atmesti realybės neatitinkančias idėjas. Svarbu ugdyti meilės dorybę ir nepradėti nekęsti fundamentalistų, nors tokia pagunda ir gali atsirasti. Reikia sugebėti atskirti idėjas nuo jas skelbiančių žmonių. Dažnai su klaidamoksliu mes pradedame nekęsti ir tų, kurie jį skelbia. To neturėtų būti, nes Jėzus sakė: iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13,35).

Iškilus neaiškioms situacijoms mums privaloma orientuotis į Bažnyčios mokymą. Pasitaiko organizacijų, pavienių narių ir net dvasiškių, kurie nutolsta nuo Bažnyčios mokymo, skelbdami jam prieštaraujančią ideologiją. Kiekvienas katalikas turi savo tikėjimą tikrinti pagal oficialų Bažnyčios mokymą. Nesiremdami Bažnyčios mokymu, Tradicija ir Apreiškimu, mes gana lengvai galime nuklysti į klaidatikystę. Todėl itin svarbu domėtis tuo, ką iš tiesų moko Bažnyčia, gilintis į Apreiškimą ir Tradiciją.

Pabaigos pastabos

Žinoma, fundamentalistams galima pavydėti ištikimybės savo pasaulėžiūrai, bet tik tiek. Neverta pulti į kraštutinumus, nes dėl jų paprastai nukenčia ne tik pats puolantysis, bet ir jo artimieji ir kiti žmonės. Dėl kraštutinumų nukenčia ir Bažnyčia. Tikėjimas turi būti sveikas ir protingas. Apaštalas Paulius mokė: Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią (2 Tim 1,7), tad būkime karšti tikėjimu, bet protingi. Stiprinkime savo tikėjimą remdamiesi tuo, ko moko Bažnyčia ir nenuklyskime į ten, kur tapsime papiktinimu, kur griausime, bet nestatysime.