Daugelis esame buvę kalnuose, žinome, kokie jie didingi ir kokie nuostabūs vaizdai atsiveria nuo jų viršūnės.

Kalnas Šventajame Rašte yra artumo su Dievu vieta, kur atsiplėšiame nuo kasdienybės ir atsiveriame Tam, kuris yra galingas, amžinas, kuris yra ne tik mums artimas, bet ir visiškai anapus mūsų. Ne veltui Jėzus mokinius atsiveda ant aukšto kalno, kur atskleidžia jiems savo dieviškumo spindesį.

Balta spalva – tai tyrumo, dieviškumo, pilnatvės simbolis, neturintis jokių priemaišų. Toks dieviškos pilnatvės artumas nuramina žmogų, paguodžia, apgaubia ramybe, leidžia atsipalaiduoti, ilsėtis.

Kitas minimas ženklas – Debesys yra dangaus simbolis, Dievo globos, palydėjimo ženklas.

Simboliška, kad į saulę plika akimi žmogus negali žiūrėti, o debesis tarsi pridengia jos ryškų spindėjimą, leisdamas žmogaus akiai į jį pažvelgti. Taip ir mūsų gyvenime kartais įvairūs įvykiai pridengia Dievo spindesį ir nėra lengva iškart jį pamatyti.

Evangelija kviečia būti su Jėzumi, ilsėtis kartu su Juo, ilgėtis tikros ramybės ir Dievo spindesio, kuriam esame sukurti.

Gavėnios laikas ir skirtas išeiti į kalną, pasitraukti į dykumą, kad ruoštumės prisikėlimo spindesiui, pilnatvei ir perkeitimui. Skirkime laiko pabūti su Dievu.

Homilijos autorius – Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas

Bernardinai.TV