Šių jubiliejinių metų laikrodžio rodyklės, vaizdžiai tariant, yra sustabdytos ties trečia valanda – gailestingumo valanda. Ši valanda yra gera proga racionaliai pamąstyti apie neracionalią Dievo meilę[1]. Tai nėra siekis formalizuoti ar apibrėžti tai, kas nepasiduota jokiam įforminimui. Šio straipsnio tikslas yra tarnauti sveikam dvasingumui ir su juo susijusiai mistikai ugdyti. „Jėzaus pasitikiu Tavimi“, – šis 20 a. išpažinimas slepia praėjusio šimtmečio beprasmiškų revoliucijų naštą, bet kartu atveria mus naujų laikų vilčiai. Šiandien galime pagrįstai teigti, jog Vilniuje gyvenusios vienuolės ir jai patarnavusio kunigo patirtis padarė lemiamą įtaką mūsų religingumui.

Gailestingumo samprata naujaisiais laikais buvo drastiškai iškraipyta. Tam pasitarnavo skirtingų laikmečių revoliucionistai skelbdami gailestingumą vieniems ir žiaurią neapykantą kitiems. Gailestingumo supratimui iškraipyti pasitarnavo taip pat ir vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche, teigdamas, jog gailestingumas yra vergų, kurie nori save išaukštinti, o savo ponus pažeminti, moralės pamatas. Šiame straipsnyje pirmiausia norėčiau apibrėžti skirtumą tarp užuojautos, gailesčio ir gailestingumo, kad vėliau galėčiau aiškiai atskirti Nietzsche‘s gailestingumo sampratą nuo s. Faustinos gailestingumo aprašymų. Tikiuosi, kad tai padės mums dar labiau pasitikėti gailestinga Dievo meile.

Gyvas gailestingumo pavyzdys yra Tėvas Luko evangelijos palyginime apie sūnų palaidūną ir samarietis palyginime apie gailestingąjį samarietį. Tuo tarpu užuojautos pavyzdys galėtų būti Jėzaus Motina Kanos vestuvėse, o gailesčio – verkiančios moterys, apraudančios mirčiai pasmerktą Kristų. Šie pavyzdžiai vaizduoja gailesčio, užuojautos ir gailestingumo tiek panašumus, tiek skirtumus. Jų suvokimas svarbus, kadangi daro įtaką mūsų santykiui su Dievu.

Užuojautos dėka mes galime įsijausti į kitą žmogų, t. y. jausti, ką jis jaučia. Užuojauta nutiesia tiltą tarp manęs ir tavęs. Tai yra keistas tiltas: iš mano pusės į tave eina pažinimas, o iš tavęs man sugrįžta jausmas. Tai yra dalyvaujantis pažinimas. Pažindamas kito gėdą, liūdesį, džiaugsmą ir aš pradedu džiaugtis, liūdėti, jausti gėdą ir pan.

Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! – šiais žodžiais Jėzus tiek pagiria, tiek subara jo gailinčias moteris. Moterų aimanos yra jų užuojautos išraiška, bet ta užuojauta yra tokia didelė, jog virsta gailesčiu. Tačiau kažko šiam gailesčiui trūksta, o trūksta jam supratimo. Jei moterys suprastų šios kančios prasmę, jos verktų dėl jos priežasties, kuri glūdi jose pačiose ir jų palikuonyse. Gailestis yra svarbus jausmas – tai savotiškas jausminis smūgis, kuris gimsta matant kito žmogaus bėdą. Toks smūgis gali ne vien ašaras išspausti, bet taip pat ir veiksmą – pvz., išmaldą.

Gailestis, beje, turi ir savo ribas. Yra žmonių, kurie, nors ir labai didelio vargo prispausti, visuomet pasakys: „Tik be gailesčio!“ Jiems atrodo, kad kitų gailestis juos žemina. Gailestis visuomet yra pasiruošęs padėti, bet nebūtinai skuba suprasti. F. Nietzsche yra gan brutaliai parašęs: „Gailestis yra paleistuvių dorybė.“ Moteris besigailėdama aimanuojančio vyro gali nueiti iki paleistuvystės. Be to, gailestis trunka neilgai – tiek, kiek yra matomas pasigalėjimą sukeliantis vaizdelis. Pamiršdami šį vaizdelį pamirštame ir visą reikalą.

Gerai, jei gailestis mus veda į užuojautą, o užuojauta – į gailestingumą. Tik gailestingumas vainikuoja meilę, kurios užuomazgos slypi užuojautoje ir gailestyje.

Apie gailestingumą gražiai yra parašęs Jonas Paulius II savo enciklikoje Redemptor hominis: „Sukūrimo Dievas apsireiškia kaip atpirkimo Dievas, kaip Dievas, ištikimas pats sau, ištikimas savo meilei žmogui ir pasauliui, kurią parodė sutvėrimo dieną. O jo meilė nenusileidžia jo paties teisingumo reikalavimams. Todėl jis nepagailėjo savo Sūnaus, kurį „dėl mūsų padarė nuodėme". Jei „padarė nuodėme“ absoliučiai Nenuodėmingąjį, tai todėl, kad galėtų apreikšti meilę, kuri yra didesnė už visą kūriniją, kuri yra jis Pats, nes „Dievas yra Meilė“. Bet visų pirma ji yra didesnė už nuodėmę, už silpnybę, už kūrinijos „tuščias pastangas“, galingesnė už mirtį – nuolat pasiruošusi pakelti, atleisti, visada pasiruošusi pasitikti sugrįžtantį sūnų palaidūną, nuolatos ieškanti, „kada bus apreikšti Dievo vaikai“, kurie yra pašaukti į būsimą garbę. Tasai meilės pasireiškimas dar vadinasi gailestingumu. Tasai meilės ir gailestingumo apsireiškimas žmonijos istorijoje turi vieną pavidalą ir vieną vardą: jis vadinasi Jėzus Kristus.“

Gailestingumas yra „meilės apsireiškimas“. Gailestingumas yra tokia meilė, kuri mylintįjį kreipia žmogiško vargo link. Enciklikoje gailestingumas yra nagrinėjamas palyginimo apie Sūnų palaidūną šviesoje. Toks gailestingumas turi kažką bendro su užuojauta. Jis ne tik atpažįsta tai, ką jaučia kitas, bet jaučia kartu su juo tą patį. Džiaugiasi su besidžiaugiančiaisiais, liūdi su liūdinčiaisiais. Tačiau tam tikru momentu gailestingumo ir užuojautos keliai išsiskiria. Užjausti galima ir besidžiaugiančiuosius, tuo tarpu gailestingumas visų pirma krypsta į žmogaus vargą, skausmą, nelaimę. Šiuo atžvilgiu gailestingumas yra panašus į gailestį.

Gailestis taip pat pasilenkia prie bėdos ištikto žmogaus ir netgi užjaučia, bet pasilenkia prie to, ką mato ir girdi. Gailestingumas tuo tarpu pasilenkia prie to, ką žino. Gailestingumas žino netgi tai, ko nemato ir negirdi. Gailestingumas žino ir supranta. Šv. Jonas rašė apie Jėzų, kad Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. Ką Jis žinojo? Ką krikščioniškas gailestingumas žino apie žmogų?

Krikščioniškas gailestingumas žino, kad žmogus yra palaidūnas, t. y. Dievo dovanų švaistytojas. Jis palieka Tėvo namus, iššvaisto Tėvo ir savo turtą, o svarbiausia – jis iššvaisto Tėvo meilę. Neabejotinai, Tėvas gaili sūnaus, kadangi jis yra alkanas, užjaučia jį, kadangi jis ilgisi namų, tačiau Tėvas mato ir supranta kur kas daugiau, nei gali matyti ir suvokti gailestis ir užuojauta. Jis mato, kad jo sūnus yra didelis Jo neišmatuojamų dovanų švaistytojas.

Matyti ir suprasti žmogaus gautų dovanų iššvaistymo tragediją yra maža. Toks matymas būtų vien skausmas be jokios vilties. Gailestingumas yra vilties skausmas. Gailestingumas žino, kad viską dar galima išgelbėti. Dar ne viskas yra prarasta. Reikia atsiversti, nes Tėvo namai yra atviri. Tam, kad gailestingumas įvyktų, reikia dviejų sąlygų: Tėvo atvirumo ir sūnaus atsivertimo. Tėvas nuolat laukia. Dievas mus pamilo, kai mes dar tebebuvome nusidėjėliai. Tačiau tam, kad jo meilė atneštų vaisių, reikia, kad sūnus... pasitikėtų. Gailestingumas bręsta sūnuje. Jeigu nėra žmogaus atsivertimo, gailestingumo sėkla krenta ant uolos. Todėl s. Faustinos dienoraštis yra perpildytas skausmo ir gailesčio dėl Dievo meilės dovanų iššvaistymo. Būtent iš čia kyla šis pamaldumas, kuris turėtų ugdyti mums tikrą gailestį, tikrą užuojautą ir tikrą gailestingumą. Šio gailestingumo jėga yra pasitikėjimas Dievu. Jei Dievo gailestingumas yra beribis, tuomet ir mūsų pasitikėjimas Jo gailestingumu turėtų būti beribis. Tik pasitikėdami Dievu mes galime kurti pasitikėjimo bendruomenę.

Po šių įžanginių paaiškinimų norėčiau trumpai palyginti F. Nietzsche‘s ir s. Faustinos gailestingumo sampratas. Toks palyginimas yra įmanomas visų pirma dėl to, kad jie abu kalbėjo apie gailestingumą ir kalbėjo labai nuoširdžiai. Sakytume, tiek nuoširdžiai, kiek skirtingai. Manau, kad šis skirtingumas yra pakankamas akstinas iškelti mums paprastą klausimą: kodėl? Iš kur toks skirtumas? S. Faustina nevystė gailestingumo teorijos, ji tiesiog jį patyrė ir per šią patirtį suvokė Dievą, save ir kitus. Ji yra tobula Gailestingo Dievo parašytos dramos aktorė. S. Faustinos kalbėjimas apie gailestingumą yra labai nuoširdus, ji pasakoja apie savo regėjimus visiškai nepaisydama kitų nuomonės, kuri dažnai daro įtaką mūsų kalbėjimui ar rašymui ir neleidžia mums būti nuoširdiems nei su kitais, nei su savimi. S. Faustina yra autentiška religinės gailestingumo dimensijos liudytoja. T. y. tos pačios dimensijos, kurią stipriai ir lygiai taip pat nuoširdžiai kritikavo F. Nietzsche. Anot jo, gailestingumas yra resentimentas (pagieža) ir reikalingas tam, kad būtų galima pažeminti tuos, kurie nenori būti krikščionys. „Gailestingas priešų žeminimas“, pasak Nietzsche‘s, sudaro krikščionybės esmę.

Reikia pripažinti, kad yra teisūs tiek filosofas, tiek vienuolė todėl, kad resentimentas tikrai yra. Nietzsche jo nesugalvojo. Jis buvo teisus ir tuomet, kai atskleidė krikščionybės resentimentą. Resentimento religingumas yra gyvybingas, jis toliau sėja savo užkratą ir viską nuodija. Tačiau tuoj pat reikia pridurti, kad religingumas be resentimento taip pat yra. Jis irgi yra gyvybingas, spinduliuojantis ir kūrybingas. Gailestingumas yra viename ir kitame religingume. Pirmu atveju resentimentas įkalina gailestingumą, antru – gailestingumas supančioja resentimentą. Tokiu būdu turime du esmiškai skirtingus religingumus – tikrą ir tariamą.

Resentimentą geriausiai galėtų pavaizduoti pasakėčia apie lapę ir vynuoges.

Vieną karštą dieną ištroškusi lapė landžiojo apie sodą. Priėjusi prie vynuogių, pamatė kabančias aukštai ant šakų išsirpusias uogų kekes.

– Tos uogos gali numalšinti mano troškulį, – pamąstė lapė. Pasitraukusi keletą žingsnių atgal, ji įsibėgėjo ir šoko aukštyn. Nepagavo betgi nė vienos kekės. Pasitraukusi vėl atgal ir tarusi „viens, du, trys“, ir vėl šoko, tačiau ir vėl nepasisekė. Veltui pabandžiusi dar keletą kartų pasiekti gundžiusį ją vaisių, pagaliau lapė nubėgo susiraukusi ir sumurmėjo su didele panieka:

– Aš maniau, kad tos vynuogės nunokusios, o čia pasirodo jų dar visiškai žalių ir rūgščių tebesama!..

Resentimentas apverčia aukštyn kojomis vertybes: aukštesnės yra pripažįstamos kaip žemesnės ir atvirkščiai. Lapė negali pripažinti to, kad ji yra maža (juk žinoma, kad lapės yra didelės), todėl apverčia visą tvarką aukštyn kojomis. Tačiau kerštas vertybėms iš esmės virsta kerštu tas vertybes išpažįstantiems ir pagal jas gyvenantiems žmonėms. Apverčiant aukštyn kojomis vertybių hierarchiją, pirmieji tampa paskutiniaisiais, o paskutinieji – pirmaisiais.

Resentimento ištakose glūdi žmogiško „aš“ vertės problema. Kiekvienas iš mūsų yra vertybė pirmiausia sau pačiam. Tačiau ši vertybė iškyla tik tuomet, kai tarnauja kitoms vertybėms. Pasakyk man, kokioms vertybėms tu tarnauji, aš tau pasakysiu, kaip tu save vertini. Menininko aksiologinis „aš“ atsiskleidžia meno kūriniuose, mokslininko – jo mokslo darbuose ir t. t. Kiekvienas „aš“ turi savo vertybių partitūrą, pagal kurią groja savo gyvenimą.

F. Nietzsche‘s nuomone, gailestingumo, gailesčio, užuojautos kultas krikščionybėje kilo dėl perversmo vertybių karalystėje. Kadangi krikščionims nėra pasiekiama galia ir jėga – krikščionys yra silpni vergai – todėl jie žemina tas vertybes, kurių negali pasiekti, o aukština tas, kurios jiems yra naudingos: gailestingumas, nuolankumas, kito žando atsukimas. Bejėgiškumas, kuris nesugeba atsikeršyti, tampa atleidimu, pavaldumas tiems, kurių nekenčia, yra vadinamas paklusnumu ir pan. Tokiu būdu yra formuojama vergų moralė. F. Nietzsche rašo: „Vergų sukilimas moralės dalykuose prasideda tuomet, kai pats resentimentas virsta kūrybine jėga ir ima kurti vertes; tai resentimentas tokių būtybių, kurios neturi tikrai veiksmingos reakcijos ir kurios niekam nekenkia tik todėl, kad jų kerštas yra įsivaizduojamas. (...) resentimento žmogus nėra nei atviras ar nuoširdus, nei naivus, nei sau pačiam sąžiningas ir tiesus. Jo siela šnairuoja; jo dvasiai patinka užkaboriai, slaptos landos ir užpakalinės durys; visokios slėptuvės traukia jį kaip jo pasaulis, jo saugumas, jo atgaiva; jis nutuokia ką reiškia patylėti, nepamiršti, palaukti, laikinai pabūti mažesniam, nusižeminti.“[2]

Resentimento kūrybingumas iš esmės yra pavydo kūrybingumas. Tai pavydas žemina kitus tam, kad išaukštintų save. Pavydas gali atskleisti nepaprastai daug tiesų apie žmogų. Tariamai pavydas atitolina žmogų nuo žmogaus, neleidžia jo suprasti. Iš tiesų pavydas supančioja ir pavergia. Kaip jis gimsta? Be galo įdomu. Štai mūsų lapė nešioja savo širdyje varnėno vaizdą. Varnėnas, nors ir neišvaizdus, vis dėlto gali pasiekti aukščiau. Žmogus taip pat nešioja savyje savo „kitą aš“ – kažkokį savo paties idealą, su kuriuo nepailstamai lygina savo realų . Tas idealus visa laiką žmogų persekioja, neleidžia jam miegoti, naikina jį. Kartais atsitinka taip, kad tas idealus visiškai užgožia jo realų : žmogui atrodo, kad jis visuomet yra toks idealus, koks privalo būti. Tuomet vidiniai persekiojimai nustoja. Žmogus jau gyvena fikcijų pasaulyje, gyvena tarsi sapnuodamas. Staiga jis yra sukrečiamas: idealus vaizdas sutinka savo atitikmenį. Štai mano „kitas Tu“! Tai tas – mąsto pirmūnas, matydamas savo draugą, kuris taip pat gerai mokosi. Tai ta – jaučia mergina, kai pamato kitą merginą, kuri galėtų nuvilioti jos vaikiną. Lapė nujautė savo varnėną ir įsijungė gynybinis mechanizmas – nesavanaudiškas pavydas.

Resentimentas yra fikcijų pasaulio gynybinis mechanizmas. Resentimentas manipuliuoja vertybių hierarchijomis, apverčia jas, pritaiko prie savo individualių poreikių, o visa tai yra daroma vien tam, kada būtų galima pasakyti, kad varnėnas nėra šventas. Kažkas kilniai pasielgė karo metu, bet... muša savo žmoną. Kažkas buvo komunistų persekiojamas, bet... neturi bažnytinės santuokos. Kažkas uoliai darbuojasi taikos labui, bet... turi pernelyg prabangų automobilį. Ana vertybių skalė nėra svarbi, svarbi yra ta, kurią aš taikau! Todėl pavydas atsidūrė idealų viršūnėje.

Reikia pripažinti, kad Nietzsche nesugalvojo resentimento reiškinio: resentimentas yra ir yra jo religingumas su visa savo morale, ir jo tikrai netrūksta krikščionybėje. Tačiau reikia kelti kitą klausimą: ar nėra kito religingumo, skirtingo nei resentimento religingumas, ar jis nėra realesnis, tikresnis nei pastarasis?

Nietzsche neįvertina esminio skirtumo tarp gailestingumo, gailesčio ir užuojautos. Jis viską sumeta į vieną tonizuojančių vertybių maišą. Tuo tarpu skirtumas yra svarbus. Ypač užuojauta turi išskirtinį statusą. Kaip jau buvo paminėta, užuojauta yra viena iš kenčiančio žmogaus pažinimo rūšių, t. y. jo kančių pažinimo. Žvelgdami į verkiantį arba besijuokiantį žmogų, mes galime suvokti, kas vyksta jo sieloje. Beje, būtent užuojauta ir patį Nietzschę įgalino atpažinti resentimento mechanizmą ir pateikti jo puikų aprašymą. Kritikuodamas užuojautą, Nietzsche pjovė šaką, ant kurios pats sėdėjo. Tuo tarpu kai kalbame apie gailestingumą ir gailestį, turėtume apsistoti ties vienu teiginiu – tai yra skirtingi meilės veidai. Jei juos atplėštume nuo meilės, jie prarastų savo pirminę reikšmę. Ta pati meilė kartais yra gailestis, kartais gailestingumas – tai priklauso nuo objekto, į kurį yra nukreipta. Jei objektas yra sūnus palaidūnas, tuomet meilė yra gailestingumas, jei tai yra plėšikų sumuštas keliautojas, tuomet – gailestis. Jei pripažintume, kad žmogaus sieloje gali atsirasti grynai jausminiai gailestingumo ar gailesčio atsidūsėjimai, o ypač tai, kad krikščionybė būtent to siekia, tuomet reikia pripažinti, kad Nietzsche buvo visiškai teisus. Tačiau be Nietzsche‘s turime s. Faustinos liudijimą.

S. Faustina nebuvo gyvenimo lepinama ir vis dėlto buvo laiminga. Jos išpažinimai dažnai liudija didžiulį skausmą, bet tai visuomet yra laimingo žmogaus liudijimas. S. Faustinos religija nebuvo skirta tam, kad gyvenimą kažkaip komplikuotų, bet priešingai – tam, kad jį palengvintų. Ji sirgo, jai skaudėjo, bet dar daugiau skausmo jai teikė žmonės, kurie, pasiremdami Dievu, tiesiog trumpino jai gyvenimą savo išankstiniais nusistatymais.

Ji rašė paprastai ir nuoširdžiai, ir rašė tik tai, ką pati išgyveno. Ji nerašė dėl spektaklio, bet todėl, kad jai buvo liepta rašyti. Vertas dėmesio yra jos meilės santykio su Dievu aprašymas. Negaliu liautis stebėtis, kai pažįstu ir patiriu šią nesuvokiamą Dievo meilę, kuria Dievas mane myli. Kas yra Dievas – o kas aš? Toliau mąstyti negaliu (Dienoraštis, 729) Tam tikru momentu ji cituoja išgirstus žodžius: Neištvertum didumo mano meilės, kokia tave myliu, jei čia, Žemėje, atskleisčiau tau visą jos pilnatvę (718). Tai yra esminis krikščioniškos mistikos momentas, liudijantis apie tikėjimo dialoginį pobūdį. Dievo meilės paliestas žmogus trokšta paskęsti Dieve, tarsi prarasti save. Tačiau tai yra neįmanoma, nes, išnykus mylimajam, nebeliktų ir meilės. Mylintis asmuo tam tikra prasme praranda save meilėje ir kartu naujai atranda save. Yra taip, jog Aš ir Tu esame sau ir dėl savęs.

Turėdami omenyje šią meilės dimensiją, galime sugrįžti prie resentimento problemos. Du klausimus reikia iškelti: kas, anot s. Faustinos, yra vertas pasigailėjimo (miserable)? Ir kokia yra kančios vieta religinėje patirtyje?

Kas yra tie, verti pasigailėjimo (Les miserable, V. Hugo)? Tai yra tie, kurie eikvoja Dievo gailestingumo lobius. Tai nėra, pvz., ligoniai dėl to, kad jie serga, nei silpnieji, dėl to, kad yra silpni, bet visi tie, kurie yra neieškantys kelio namo sūnūs palaidūnai. Tai nereiškia, kad nereikia būti gailestingiems ligoniams ar silpniesiems, bet tai, kad tarp tų vertų pasigailėjimo yra savotiška hierarchija – nelaimė nelygi nelaimei. Pati s. Faustina buvo tarp tų vertų pasigalėjimo ir toliau galėjo likti „vaiku palaidūnu“, bet ji rado malonę pas Dievą. Ar yra kažkokios vynuogės, kurių s. Faustina nebūtų galėjusi pasiekti: Viešpats man suteikė malonių, kuriomis be paliovos mane apiberia, pažinimą. Ši šviesa persmelkė mane iki gelmių ir suvokiau tą nesuvokiamą palankumą, kurį man rodo Dievas. Pasilikau celėje ilgai dėkodama, gulėdama veidu į žemę ir liejau dėkingumo ašaras. Negalėjau pakilti nuo žemės, nes kai tik norėdavau keltis, tai Dieviškoji šviesa duodavo man naują Dievo malonės pažinimą; tik trečią kartą galėjau pakilti. Kaip vaikas jaučiau, jog viskas, ką turi dangiškasis Tėvas, yra mano. Pats mane pakėlė nuo žemės prie savo Širdies; jaučiau, jog viskas, kas egzistuoja, yra išskirtinai mano, o aš viso to visiškai nenorėjau, nes man pakanka paties Dievo (1279). Tai yra esminė „turėti-ne-turėti“ patirtis. Kas trokšta turėti ką nors be Dievo, tas bet kurį momentą gali viską prarasti, o kas turi Dievą, turi viską, ką turi Dievas. Sužadėtinio asmenyje sužadėtinė gauna visą sužadėtinio pasaulį.

S. Faustina daug kentėjo dėl savo ligos, kentėjo taip pat savo regėjimų metu. Ar ji visa tai paverčia elgetaujančiu spektakliu? Po akimirkos mane pažadino skausmas. Tai buvo toks didelis skausmas, kuris neleido man net mažiausiai pasijudinti, net seilių nuryti negalėjau. Tai tęsėsi iki kokios trečios valandos. Galvojau pažadinti seserį novicę, su kuria kartu gyvenu, bet pamaniau: juk ji man nesuteiks jokios pagalbos, taigi tegul miega, gaila man ją žadinti. Visiškai atsidaviau Dievo valiai ir maniau, kad man jau ateis mirties diena, diena, kurios taip troškau. Turėjau galimybę vienytis su Jėzumi, kenčiančiu ant kryžiaus, kitaip melstis negalėjau (696). Ar yra čia kažkas panašaus į tai, apie ką rašė Nietzsche: „Žvilgsnio dejonė“, „sielos šnairavimas“, „nuoskaudos ir keršto jausmų kirmėlynas“? Vietoj to randame bendrystę su Kristumi, su Jo kančia. Ir net ne skausmas čia yra svarbiausias, svarbiausia yra meilė, kuri įvykdo aukos aktą. Aukoti reiškia dovanoti ir daugiau jau nebegrįžti prie to, kas yra dovanota. Tai, ką padovanojau, jau nėra mano, bet to, kuris tą dovaną gavo.

S. Faustinos tikėjimas nėra nelaimingo žmogaus, kuris savo skausmu flirtuoja su Dievu, tikėjimu. Tai yra palaimintųjų, kurie gali jausti kartu su Kristumi ir kaip Kristus, kurie gali atrasti kančios prasmę ir kančioje bręsti, religija.

Ar tai būtų galima pavadinti „valios galia“, taikant Nietzsche‘s žodžius? Viskas priklausys nuo to, ką pavadinsime galia. Ar s. Faustina būtų įgijus galią, jei būtų tapusi namų šeimininke, daugybės vaikų motina? O gal būtų gavusi galią tapusi vienuolyno vyresniąja? Reikia pripažinti, kad ji pasiekė nepalyginamai aukštesnę galią – dalyvavimo Kristaus išganymo misijoje galią. Per Šv. Mišias mane apėmė tokia vidinė meilės Dievui ir sielų gelbėjimo liepsna, [kad] nemoku to išsakyti. Jaučiu, kad visa esu ugnis, su visokiu blogiu kovosiu gailestingumo ginklais. Mane degina troškimas gelbėti sielas; perbėgu visą pasaulį skersai bei išilgai ir leidžiuosi į jo pakraščius, iki labiausiai laukinių vietų, kad gelbėčiau sielas. Darau tai per maldą ir auką (745).

Pabaigoje pažvelkime galbūt į pačią ryškiausią resentimento apraišką – kitų žeminimą. Štai vienas iš charakteringiausių s. Faustinos pasisakymų: O, kaip Jėzų žeidžia išrinktosios sielos nedėkingumas, Jo begalinė meilė patiria kančią. Dievas mus myli visa begaline savo Esybe, koks yra, o čia menka dulkė niekina tą meilę. Širdis man plyšta iš skausmo, kai matau šį nedėkingumą (698). Pirmiausia reikia pažymėti, kad čia nėra nieko panašaus į tai, ką galėtų įžvelgti froidistai: pavyduliavimo dėl Mylimojo. Šiam santykiui neįmanoma pritaikyti erotines kategorijas. S. Faustina trokšta dalintis Mylimuoju, o ne Jį pasisavinti. Ji mato išrinktą sielą, galbūt kitą vienuolę, kuri užsidarė, užsisklendė savyje – yra alkana ir nenori valgyti, trokšta, tačiau nenori gerti, turi akis, bet nenori matyti. Ką veikti tokiu atveju? Melstis. S. Faustina meldžiasi dėl to, kad gaila gyvenimo, gaila išrinkimo, gaila Dievo. Jos malda yra tarnystės forma. Jis nesako Dievui kaip fariziejus šventykloje: ačiū tau Dieve, kad nesu kaip ji, bet – padėk jai. Panašių jausmų turėjo šv. Pranciškus, kai nuogąstavo, kad meilė nėra mylima.

F. Nietzsche priešpriešino vergų moralei kilmingųjų moralę. Jis rašė: „Sugebėti ilgai ir rimtai pažiūrėti į savo priešus, į nesėkmes, net į savo piktadarystes – tai požymis tvirtų ir harmoningų asmenybių, su kaupu turinčių plastinės, atkuriamosios, gydomosios ir pamiršti verčiančios jėgos (geras to pavyzdys dabartiniame pasaulyje yra Mirabeau, kuris visai neimdavo į galvą įžeidinėjimų ir jam daromų šunybių ir tik todėl negalėdavo atleisti, kad pamiršdavo)“[3].

S. Faustina turėjo kažką bendra su Mirabeau. Kai kurios jos vienuolijos seserys gerokai prigadino jai kraujo. S. Faustina atleisdavo joms ne todėl, kad pamiršdavo, bet pamiršdavo todėl, kad atleisdavo. Bet kuriuo atveju ji tikrai elgėsi pagal kilmingųjų moralės reikalavimus, nors greičiausiai, kad ne su visomis tos moralės normomis būtų galėjusi sutikti.

Šių pastebėjimų šviesoje matome, kad Nietzsche‘s resentimento sąvoka demaskuoja liguisto religingumo, kokio yra apstu mūsų aplinkoje, šaknis. Pokomunistinė aplinka ir globalizacijos įtaka suformavo mumyse dar neištirtus kompleksus ir resentimentus. Todėl šiandien reikėtų ne tiek puoselėti vieną ar kitą vertybę, ginti vieną ar kitą tikėjimo tiesą, bet ugdyti autentišką dvasingumą. Labai norėtųsi, kad Jubiliejiniai gailestingumo metai neišsisemtų keliais didesnio ar mažesnio rango renginiais, bet įkvėptų ilgalaikiam autentiško tikėjimo ugdymui, kokį visu savo gyvenimu ir iki pat mirties realizavo pal. Mykolas Sopočka, įkvėptas šv. Faustinos Gailestingojo Jėzaus mistinės patirties.

[1] Įkvėpimu šiems pamąstymams tapo lenkų filosofo kun. Józef Tischner knyga Drogi i bezdroża miłosierdzia, Kraków 2014.

[2] F. Nietzsche, Apie moralės genealogija, Vilnius 1996, p. 45, 47.

[3] F. Nietzsche, Apie moralės genealogiją, p. 48.