Scena iš skandalingai atšaukto Graikijos nacionalinio teatro spektaklio „Nešo pusiausvyra“. Teatro archyvo nuotr.

Kartais priežastys ir pasiaiškinimai dėl kokių nors veiksmų galbūt pateisina vieną ar kitą situaciją, tačiau esmė kartais yra ta, kad, nieko nepaisydami – kažkur giliai viduje mes žinome, kad taip neturėtų būti. Deja, įsitikinimas, kad kai kurie dalykai negali atsitikti šiame amžiuje ir ypač tokioje šalyje kaip seniausias kultūrines tradicijas puoselėjanti Graikija, pasirodo,  yra be galo trapus. Ir nežinia, kaip reaguoti į pastarosiomis dienomis Graikijos žiniasklaidoje pasirodžiusius pranešimus: prestižinis valstybės finansuojamas Nacionalinis teatras dėl protestų ir grėsmės aktorių saugumui  atšaukia spektaklį.

Laikais, kai spaudos laisvė primena nuo grandinės nutrūkusį begalvį, kraujuojantį ir pūliuojantį pasiutusį žvėrį, kai meno, visokio meno pagrindinė funkcija yra emocijų generavimas, šis pranešimas atrodo tarsi koks paklydėlis, nuogirda iš kažkur senai ir toli. Skirtingai nuo daugelio kitų meno pasaulio skandalų, jis nėra susijęs nei su reklama, nei su ažiotažu, nei su komercija, o susijęs su tuo, kad Graikijos nacionalinis teatras, o po jo ir kiti teatrai, ir net kitų sričių menininkai pasidavė baimei.

Nepradėsiu gilintis į Graikijos kaip civilizacijos nuopelną šiai meno rūšiai – drama, komedija, tragedija... Visi apie tai žinome, tačiau ar gali būti, kad būtent toks dabartinio Graikijos teatro poelgis gali tapti milžinišku žingsniu atgal, nes Nacionalinis teatras „buvo priverstas atšaukti pjesę, į kurios scenarijų buvo įtrauktos nuteisto ekstremalių kairiųjų pažiūrų žudiko parašytos knygos ištraukos“.

Pjesės pavadinimas „Nešo pusiausvyra“ pasiskolintas iš žaidimo teorijos. Taip vadinami vieno ar daugiau žaidėjų sprendimai, kuriuose nė vienas jų negali padidinti savo laimėjimo,  vienpusiškai pakeitęs savo sprendimą. Reikalingas bendras žaidimo dalyvių pasirinkimas. Pjesė sukurta remiantis literatūriniais ir istoriniais tekstais, Lapkričio septynioliktosios teismu ir nuteisto žudiko Sava Xiros knygos „Tą dieną...“ ištraukomis. Teigiama, kad šioji paremta teroristų grupuotės „November 17“ moralės kodu – neteisėtu piliečių valdžios perėmimu į savo rankas.

Nors teatro atstovas spaudai tvirtino, kad pjesės pagrindinė tema – žmogžudystei negali būti jokio ideologinio pateisinimo, tai nublanko  prieš teatro baimę būti nesuprastiems. Teatras daug kartų teisinosi, kad jokiu būdu nenorėjo parodyti, jog remia  graikų tautos nekenčiamą teroristą ir žudiką Sava Xiros. Žinoma, didžiausios kritikos pjesė sulaukė ne iš žiūrovų, o tų, kurie apie pjesę girdėjo, bet jos nematė.

Nors ši tema ir ypač Lapkričio 17-osios įvykiai yra didelė stigma graikų širdyse, ši pjesė, nepaisant įvairiausių grasinimų, tikriausiai būtų visai sėkmingai rodoma kokiame nors kitame teatre. Didžiausia problema iškyla tada, kai politika ir menas yra glaudžiai susiję. Gal todėl nuo politikos bandanti atsiriboti Graikijos Ortodoksų Bažnyčia pasielgė taip, kaip teatras turėjo pasielgti jau seniai.

Tokio tipo pjesė netinka ir nepatinka ne tik Lapkričio 17-osios aukų giminaičiams, bet ir nelabai „gražiai“ atsispindi politikoje, o politikai, kaip žinome, nemėgsta tų, kas nevaizduoja jų švarių ir blizgančių. Todėl vienas iš didžiausią politikų pasipiktinimą sukėlusių veiksnių yra  nacionalinio biudžeto naudojimas statant pjesę, paremtą teroristo knyga.

Graikijos teatro scena  visada buvo vieta, kur nagrinėjamos socialinės, religinės, kultūrinės ir, žinoma, politinės temos. Be cenzūros, be represijų baimės, kartais su humoru teatras galėjo gilintis, interpretuoti, smerkti, aukštinti, kartais juoktis iš absoliučiai visų žmogaus ar tautos gyvenimo aspektų. Kai kurios šalys tik svajojo apie tokią laisvę.

Tačiau dabar per Graikijos žinias stebint politikų pasisakymus apie pjesę „Nešo pusiausvyra“ negirdėjau nieko kito, tik – „teatras negali trikdyti viešosios tvarkos“, „propaguoti žalingų teorijų“, „daryti žalingą įtaką jaunimui“... ir pan.

Nepaisydami skandalo ir spektaklio atšaukimo, teatro atstovai yra pasiryžę nepasiduoti cenzūrai: „Teismas nuteisė nusikaltėlius ir teroristus. Teatras, kaip meno atstovas, neplanuoja jų nuteisti dar kartą, o tik nori išryškinti svarbiausias žmonių problemas. Tai – vieša erdvė debatams. Eksperimentinis teatras – vieta naujiems ir jauniems autoriams, kartais turi susidurti su pavojingomis temomis, net jei tai reikštų balansavimą ant skustuvo ašmenų.“