Per maldą „Tėve mūsų“ sužinau, koks Dievas man yra artimas. Daug metų žmonija stovėjo prie Dievo namų durų ir net nenujautė, kad už jų stovi mylintis Tėvas. Ir aš laukiu prie šių durų. Laukiu ir viliuosi. Ir sulaukiu daugiau negu tikėjausi – pajuntu Tėvo rūpestį manimi.

Ar tikėjausi aš už tų durų sutikti Tėvą. Nedrįsau tikėtis. O Dievas kviečia išdrįsti. Dievas Tėvas yra mano ir tavo. Tai mus vienija. Nėra nieko gražesnio, nieko didingesnio, kaip žmones vienijantis Dievas Tėvas. Jėzus Kristus išmokė melstis „Tėve mūsų“ maldą. Į ją sudėti Dievo bruožai, kuriuos aš atpažįstu ištarusi pirmuosius maldos žodžius. Dievas kviečia mane kaip Tėvas, kad aš nebijočiau Jo galybės, bet glausčiausi prie tėviškos meilės. Aš Dievui Tėvui rūpiu, kaip Jo vaikas. Kokia bebūčiau aš visada lieku Jo vaikas ir Jis lieka man Tėvu.

Dievas yra Tėvas, nes aš gimiau. Tik Tėvas gali pakviesti vaiką gimti. Gimti Dievui ir pasauliui. Dievo Tėvo kvietimas skamba visą gyvenimą, Jis visada kviečia būti su Juo, kol priartėsiu prie Jo amžinybėje. Dievo Tėvo galia yra Jo meilėje – tėviškoje meilėje. Tai šiluma, globa, atsidavimas – ir visa tai skirta man. Jeigu aš įsivaizduoju galingą Dievą, tai niekada nepatikėsiu, kad Jis yra mylintis Tėvas. Dievas nori, kad Jį atpažinčiau iš švelnaus, apglėbiančio mano sielą Tėvo prisilietimo. Pareinu pas Tėvą. O Dievas Tėvas niekada nebuvo pasitraukęs nuo manęs. Jeigu būnu nusidėjusi, vis tiek pareinu pas Tėvą. Tik Tėvas priima nusidėjėlį. Vis tiek aš lieku Jo vaiku, kurio pasiklydusio laukia Tėvo žvilgsnis, tik Tėvas sugeba atleisti. Aš išmokau Dievo ilgėtis kaip Tėvo ir Jis kaip Tėvas atsiliepia į mano ilgesį.

Dievas yra Danguje, bet kartu yra ir šalia manęs. Visada. Dievas lyg atsineša Dangų. Danguje yra mano būsimieji namai, o dabar žemėje aš atsiremiu į tai, ką Dievas man siunčia iš Dangaus. Dievas siunčia iš Dangaus visa, kas palaiko mano gyvybę, puoselėja dorybes. Dievas siunčia man meilės laišką, kuriame sutelpa Dievo rūpestis, kur Jo širdies žvilgsnis sustoja ties mano sielos žaizdomis. Prie kiekvienos žaizdos priartėja Dangaus palaima, atnešanti Dievo ramybę. Kai mano siela be nuodėmės, Dangus yra čia pat, čia pat yra ir Dievas. Ten kur Dievas, ten yra Dangus. Gal ir jausčiausi žemėje, kaip Danguje, tačiau esu nuo Dangaus atskirta nuodėmės, esu pametusi Dangiškojo Tėvo veidą. Man reikia dažnai ištarti Dievo Tėvo vardą, kad atsiminčiau Jo gerumą ir jausčiau priartėjusį Dangų. Dievas sako, kad mano pirmasis tikslas yra pasiekti Dangų – Dievo karalystę.

„Teesie šventas Tavo vardas“. Dievo šventumas kviečia į šventumą ir mane. Tai būtina sąlyga, kad atsistočiau Dievo akivaizdoje amžinybėje. Aš garbinu Dievą sakydama: teesie šventas Tavo vardas. Jo šventumo šviesoje turi išnykti mano nuodėmės, jeigu ateinu pas Dievą su gailesčiu, atsisakiusi nuodėmių, Jo šventumo šviesoje labai gerai matosi ir menkiausia mano sielos dėmelė. Dievo vardas gerbtinas kaip šventas, kaip vienintelis, galintis išlaisvinti mane nuo mano nuodėmių, su tuo vardu atsidaro visos sielos kertelės ir aš stoviu prie Dievo vardą be slėpinio – nuo Dievo šventumo niekur nepasislėpsi, o ir nereikia. Jis nėra bauginantis. Dievo šventumas yra ir Tėvo šventumas, jis ir skaidrina, suteikia viltį būti panašia į Dievą.

„Teateinie tavo karalystė“ –aš kviečiu, kad Dievo karalystė ateitų čia, kur dabar gyvenu. Aš kviečiu ramybę, dangiškąją viltį. Jo karalystėje gyvena Dievo viltis. Dievo karalystė yra mano ateitis, kurią išgyventi aš noriu jau dabar. Dievo karalystė yra man pažadėta ir aš stengiuosi gyventi taip, kad būčiau į ją pakviesta. Pakviesta jau dabar. Kuriu Dievo karalystę savo sieloje, puoselėdama visa, kas patinka Dievui. O Dievui patinku aš be nuodėmės. Tada Dievo karalystė apsigyvena manyje.

„Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“. Čia susitinka Dangus ir žemė, tik ne žemė yra pirmoje vietoje, čia Dievo valia pirmiausia yra Danguje. Kaip dažnai man yra sunku priimti Dievo valią, vis noriu, kad pildytųsi mano norai, trumparegiškumas man sako, kad ką sugalvojau yra geriausia išeitis. Bet aš užmirštu, kad mano valia yra galinga tik tada, kai sutampa su Dievo valia. Dievo valios priėmimas pašventina mano gyvenimą, žemės gyvenimą priartina prie Dangaus. Bet būtent tokia Dievo valia bus, kokia yra Danguje – ne žemė traukia Dangų, bet Dangus daro panašią žemę į jį, kai vykdoma Dievo valia. Vykdydama Dievo valią, aš galiu pakviesti Dangų į savo širdį – mano valia išnyksta ir žemė pakeičia savo veidą, ji tampa Dangaus atspindžiu.

„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Be šios duonos nėra gyvybės, nėra gyvenimo. Kasdienė duona nėra tik duonos riekė, maistas. Kasdienė duona yra mano geri darbai, mano tikslai, Dievo valios vykdymas. Kasdienė duona yra Dievo laiminama ir jos siekiama kiekvieną mano gyvenimo akimirką. Mano kasdienė duona yra malda. Malda priartinanti mane prie Dievo, kuris pats yra kasdienė duona.. Aš Dievu turiu gyventi ir turėsiu kasdienę duoną. Kur Dievas, ten nieko nestokojama. Dievą kviečiu į savo gyvenimą, kuris tą gyvenimą įprasmina, pakylėja iki šventumo. Kasdienę duoną, kurią siunčia Dievas, turiu atpažinti ir priimti, nenusisukti – turiu nenusisukti nuo Dievo. Kasdienės duonos prašau šiandien ir taip kartoju kiekvieną dieną, kad mano šiandiena būtų Dievo palaiminta.

„Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Prašau Dievą atleidimo per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Kad ir kas slėgtų mano sielą, ateinu pas Dievą su gailesčiu, kad Jis manęs pasigailėtų ir nuskaidrintų mano sielą. Bet Dievas myli ir mane, ir kitą. Todėl nori, kad ir aš kitą, artimą, mylėčiau, kaip jį myli Dievas, nors jis man būtų ir nusikaltęs. Mylėti, tai kartu sugebėti ir atleisti. Mano atlaidumas turi būti panašus į Dievo atlaidumą. Jeigu aš sugebėsiu atleisti savo artimui, Dievas visada atleis ir man. Tik supratusi atleidimo svarbą artimui aš sugebėsiu tą atleidimą priimti ir sau.

„Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“. Čia pasireiškia Dievo galybė ir piktoji dvasia Jam paklūsta, o jeigu aš paklustu Dievui, piktoji dvasia man nieko padaryti negali, bet vis tiek prašau: neleisk mūsų gundyti. Piktoji dvasia dirba be atilsio, kad tik mane nugalėtų, kad tik mane pastumtų į nuodėmę. Dieve, neleisk manęs gundyti, nes aš esu silpna ir stoviu Tavo šviesoje, piktasis neturi galios, jeigu Tu neleidi. Pasaulyje daug blogio, aš prašau Dievą saugoti mane nuo jo, prašau saugoti nuo nelaimių, nuo pikto, kuris eina iš nelabojo pasaulio nuodėmės pavidalu ir griauna mano santarvę su Dievu. Bijau pikto, nes esu silpna ir galiu palūžti, bet prašydama Dievą apsaugos, aš kartu gaunu patikinimą – jeigu Dievas davė tokią maldą, kaip „Tėve mūsų“, Jis apsaugos mane.

„Tėve mūsų“ malda yra kreipinys tiesiogiai į Dievą, o tą kreipinį Dievas ir sukūrė. Aš kreipiuosi į Dievą visko ir gaunu daugiau negu prašau. Nei vienas kreipimasis į Dievą nėra neišgirstas. Aš meldžiuosi, o Dievas laimina.