Jovitos Mikalkėnaitės nuotrauka

Tai vienas iš tų susitikimų, tų pokalbių, kurie labai įkvepia. Kai sužinai, kad nuo gimimo kurčia mergina iš valstybinio istorijos egzamino gavo 100 balų, o kitų trijų įvertinimai tik šiek tiek atsilieka, kad ji turi visą krūvą medalių iš orientacinių varžybų, kad užsispyrė ir net išmoko kalbėti balsu ir dabar gali bendrauti su savo broliais, nes jie nemoka gestų kalbos, supranti – kad ir kaip šie žodžiai kartais banaliai skambėtų – kad viskas, jei nori, šiame gyvenime yra įmanoma. Esu labai laiminga, galėdama sutikti gyvų šių žodžių įrodymų.

Gedvilei Diržiūtei – dvidešimt metų. Ji nuo gimimo kurčia. Dvylika klasių baigė Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčių švietimo centre, o šiuo metu yra Lietuvos edukologijos universiteto, Lietuvių kalbos ir literatūros programos antro kurso studentė. Žinoma, Gedvilė mokosi su girdinčiais studentais, nes Lietuvoje kurčiųjų universiteto nėra. Paskaitų metu viską suprasti jai padeda vertėja. Šiuo metu Lietuvoje yra apie trisdešimt kurčių studentų, o vertėjų – tik dvidešimt šeši. Vadinasi, jais  tenka „dalintis" – per dieną vertėjas tau gali skirti ne daugiau kaip tris valandas. Puikiai žinome, jog paskaitos universitete trunka ilgiau, tačiau jei nori lankyti jas visas, privalai samdyti privatų vertėją. Su privačia gestų kalbos vertėja Anželika, kurios labai įdomią istoriją papasakosiu kitą kartą, Gedvilė atėjo ir į mūsų susitikimą.

Gedvile, papasakok trumpai apie save.

Augau šeimoje, kurioje visi yra girdintys. Turiu du brolius, kurie yra jaunesni. Mama ir tėtis mane augindami įskiepijo pagrindines vertybes – nuolat kartodavo, kad svarbu gerai mokytis, prasmingai leisti laiką, kad reikia būti sąžiningu žmogumi, kruopščiai ir atsakingai dirbti. Tai, ko mane išmokė tėvai, dabar man gyvenime labai padeda.

Ką veikia tavo tėvai? Papasakok apie savo brolius.

Mama Edita kilusi iš Raseinių rajono, o tėtis Audrius – iš Šakių. Mama yra namų šeimininkė, o tėtis užsiiminėja pardavimais. Turiu du brolis, jie abu moksleiviai. Dovydui šešiolika metų, jis mokosi Mykolo Biržiškos gimnazijoje, pirmoje klasėje. Jauniausias brolis Gediminas mokosi pirmoje klasėje, Pelėdos pradinėje mokykloje.

Rugsėjo 1-osios šventę, einant į parengiamąją klasę, su mama Edita.

Ar galėtum papasakoti apie kurčiųjų mokyklą, kurioje mokeisi?

Visuomenė labai mažai žino apie kurčiuosius. Lietuvoje gyvena maždaug aštuoni tūkstančiai kurčių žmonių ir apie 40 tūkst. neprigirdinčiųjų – tai gali būti įvairūs klausos sutrikimai. Kurtiesiems skirtos mokyklos yra Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Kituose miestuose yra tik pagrindinės mokyklos – gimnazija, kurioje galima baigti dvylika klasių, yra tik Vilniuje. Tai Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras. Jame klasės yra tikrai labai mažos. Priklauso nuo to, kiek kurčiųjų tais metais ateina mokytis. Žinoma, mokymosi programa yra visiškai kitokia nei girdinčių vaikų. Viskas pritaikyta kurtiesiems. Kai kurie, mokytojų dėka, išmoksta kalbėti žodine kalba. Aš pati taip pat išmokau, tačiau netobulai, nes negirdžiu savo balso tardama žodžius, sudėtinga taisyklingai kirčiuoti žodžius. Laviname kitus įgūdžius, pavyzdžiui, gestų kalbą, taip pat mokomės lietuvių valstybinės kalbos bei kitų dalykų, įeinančių į mokymo programą – matematikos, gamtos mokslų, istorijos, geografijos ir t.t.

Kaip sugalvojai studijuoti lietuvių kalbą? Kodėl pasirinkai būtent šią specialybę? Ką norėtum veikti baigusi universitetą?

Mane nuo mažens traukė knygos, labai mėgau skaityti. O skaitydavau viską – pasakas, apysakas, grožinę literatūrą... Jutau, kad tai turtina mano žodyną, dėl to ir norėjau tą mokytis ateityje. Baigusi universitetą norėčiau būti lietuvių kalbos mokytoja ir mokyti kurčius vaikus. Norėčiau skatinti, auginti jų norą skaityti, plėsti lietuvių kalbos žodyną ir suvokimą.

Vilnius Challenge multisporto varžybose, plaukimo plūdurais rungtyje. Gedvilė varžėsi mišrioje grupėje su Vytautu Songinu, mėlynojoje trasoje. 2015 m. birželio 6 d.

Kokią literatūrą labiausiai mėgsti?

Na, iš tiesų, skaitau labai daug, tad sudėtinga būtų kažkokį konkretų žanrą išskirti. Tačiau man labai patiko prancūzų rašytojos ir aktorės Emanuelės Laborit autobiografinė knyga „Žuvėdros klyksmas“, kurioje autorė pasakoja apie savo gyvenimą, karjerą, apie tai, kaip siekė aktorinio meistriškumo. Ši knyga įdomi ir tuo, jog supažindina su kurčiųjų kultūra, nes pati autorė yra kurčia. Kai buvau maža, labai mėgau Astridos Lindgren kūrybą, o dabar, užaugusi, skaitau labai įvairią literatūrą...

Kaip sekėsi abitūros egzaminai?

Baigdama mokyklą nusprendžiau laikyti keturis valstybinius egzaminus ir labai svarsčiau, ar pajėgsiu visus juos gerai išlaikyti, ar suspėsiu pasiruošti. Laikiau anglų kalbos, istorijos, matematikos ir lietuvių kalbos valstybinius egzaminus. Esu pati pirmoji kurčioji, pasirinkusi lietuvių kalbos valstybinį egzaminą, todėl buvo labai baisu, bet ypatingai jam ruošiausi, stengiausi, rašydavau daug rašinių... Ir buvo verta stengtis – gavau 99 balus. Rašydama istorijos egzaminą labai savimi pasitikėjau, nes, rodos, žinojau tikrai viską. Egzaminui ruoštis padėjo puiki mokytoja, tad esu jai ypatingai dėkinga, nes iš šio egzamino gavau 100 balų.

Kodėl kurtieji nesirenka būtent lietuvių kalbos egzamino? Ar jis ypatingai sunkus, sudėtingesnis nei kiti?

Mokyklinis lietuvių kalbos egzaminas yra daug lengvesnis, pritaikytas kurtiesiems, kitoks. O aš norėjau stoti į universitetą ir studijuoti lietuvių kalbą, todėl šio egzamino balas man buvo labai svarbus ir tiesiog privalėjau rinktis valstybinį. Dažniausiai kurtieji renkasi mokyklinius egzaminus, išskyrus, galbūt, anglų kalbos, matematikos, fizikos... Valstybinis anglų kalbos egzaminas taip pat yra pritaikytas kurtiesiems – jame, žinoma, mums nereikia atlikti klausymo užduočių, ši dalis yra išimama, tačiau atliekame teksto suvokimo bei rašymo užduotis.

Kaip sekasi studijuoti? Ar patinka? Su kokiais iššūkiais susiduri?

Na, jei studijuoti būtų labai lengva, nebūtų taip įdomu. O mokytis sunku, tačiau dėl to ir patinka. Man įdomi ir gramatika, kalbos sandara, o taip pat ir literatūra, ypač lietuvių, į kurią ypatingai gilinamės. Mokantis kartu su girdinčiais vyksta tam tikra konkurencija. Reikia nuolat stengtis pavyti, viską suprasti. Žinoma, dėstytojai ir bendrakursiai man padeda, jei kartais būna sudėtinga ką nors suprasti.

Ar būna nejaukių situacijų, kai žmonės supranta, kad negirdi? Kaip žmonės reaguoja?

Tikrai matau ir jaučiu žmonių žvilgsnius, tačiau manau, kad tiesiog jie retai susiduria su kurčiaisiais ir jiems trūksta informacijos. Stengiuosi paaiškinti, papasakoti apie kurčiųjų kultūrą, gestų kalbą, kurios dėka mes bendraujame, apie kurčiųjų elgesį. Žmonės yra skirtingi, tad, manau, kad tiesiog reikėtų pasidomėti kitokiais žmonėmis, nereikėtų užsimerkti ir galvoti, kad visi yra tokie patys, kaip aš, tuomet mums visiems būtų lengviau vieniems kitus priimti. Manau, jeigu būtume labiau integruoti į visuomenės gyvenimą, tų keistų ir nejaukių žvilgsnių būtų daug mažiau...

Grįžus iš JAV, Ročesterio, kur vyko Pasaulio kurčiųjų orientavimosi sporto čempionatas. Iškovojau 2 bronzos medalius mišriose sprinto estafetėse ir moterų estafetėse. 2015 m. rugpjūčio 5-9 d.

Kaip būtų galima tą padaryti?

Būtų galima dirbti ir mokytis kartu, labiau integruoti neįgalius žmones į įprastą gyvenimą. Taip pat manau, kad vaikų ugdymas turėtų vykti kartu, nes tuomet mes augtume matydami šalia savęs kitokį žmogų ir gatvėje sutiktas jis jau nebeatrodytų keistas, nepalydėtume jo nejaukiu žvilgsniu... Įvairūs neformaliojo ugdymo būreliai, pavyzdžiui, dailės ar teatro, galėtų būti organizuojami kartu ir sveikiems, ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams.

Mano nuomone, geriausia būtų pilnai integruoti specialiųjų poreikių turinčius vaikus į mokymosi programas, bet, žinoma, tam reikėtų labai didelių dabartinės mūsų švietimo sistemos pokyčių, taip pat tam iškart reikėtų universitetuose ruošti mokytojus. Esu tikra, kad tik taip įmanoma sukurti tikrą ryšį tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų – žaidžiant, besimokant, dirbant kartu.

Papasakok apie kurčiųjų bendruomenę. Ar tu ir tavo šeima dalyvaujate jos veikloje?

Taip, yra Lietuvos kurčiųjų draugija, kuri organizuoja įvairias šventes, festivalius, susitikimus. Taip pat dar yra atskira organizacija „Pagava“, kurioje žmonės gali gauti informacijos, kaip auginti kurčią vaiką. Aš ir  mano šeima dalyvaujame jos veikloje – kartais susitinkame su kitomis šeimomis, dalyvaujame šventėse, lankomės spektakliuose, vykdavome į keliones. Taip pat Kurčiųjų draugija leidžia laikraštį „Akiratis“ – jame galima rasti visą informaciją apie tai, ką veikia, kas rūpi, kas aktualu mūsų draugijai. Veikia ir kiekvieno miesto jaunimo organizacijos bei Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacija. Jie organizuoja veiklą kurčiųjų jaunimui, rengia seminarus, įvairius renginius.

Kokie tavo pomėgiai?

Aš labai daug sportuoju. Orientavimosi sportas yra pagrindinė mano veikla, skiriu tam daug laiko. Šį sportą pamėgau būdama trylikos metų ir užsiiminėju iki šiol. Labai daug treniruojuosi, iš pat pradžių tobulėjau po truputį: dalyvaudavau stovyklose, varžybose. Vėliau, kai patobulėjau ir pavijau stipresnius sportininkus, kurie yra rinktinėse, varžausi su jais, konkuruoju. O dabar esu Lietuvos kurčiųjų orientacininkų rinktinėje. Dalyvaujame įvairiose varžybose, čempionatuose. Šių metų rugpjūčio mėnesį dalyvavome JAV vykusiame Pasaulio kurčiųjų orientavimosi sporto čempionate, iš kurio mūsų rinktinė parvežė 2 aukso ir 3 bronzos medalius. Taip pat esu dalyvavusi varžybose Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Vokietijoje... Taip pat labai myliu baletą. Muzika, kurią jaučiu per vibraciją, tiesiog užburia. Baletas man tarsi daugybės elementų sujungimas – jame ir vaidyba, ir šokis, ir muzika...

Su treneriu Laimiu Drazdausku Lietuvos orietavimosi sporto čempionato apdovanojimų metu. Šiemet tapau nugalėtoja vidutinėje trasoje jaunimo grupėje.

Kas sunkiomis akimirkomis yra tavo atrama, kas tave pralinksmina? Galbūt tai kokia nors mylima veikla, o gal filmas ar knyga?..

Mėgstu paskaityti knygą – taip galima tarsi atsiriboti nuo realybės, įsijausti į knygos pasaulį, įsivaizduoti visus knygos veikėjus. Kai turiu laiko, užeinu į biblioteką – knygų gausa užburia, galėčiau joje būti visą dieną ir vartyti įvairiausias knygas...

Dalyvaudama orientaciniame sporte aplankai daug šalių – kuri iš aplankytų tau paliko didžiausią įspūdį ir kodėl? Kokią dar šalį svajoji aplankyti?

Labiausiai patiko Norvegija. Aplankiau Rauland miestelį. Jis apsuptas nuostabios gamtos – kalnų, miškų, ežerų. Šalis nuostabi, yra nemažai kalnų, fiordų. Joje esu buvusi du kartus, norėčiau dar kartą ten nuvykti. Dar svajoju aplankyti Islandiją – traukia itin graži gamta, neapgyvendinti plotai...

Pasaulio jaunimo orientavimosi sporto čempionate, finišuoju vidutinėje trasoje B finale. Šių metų liepos pradžioje, Norvegijoje, Rauland.

Ar tavo gyvenime yra autoritetas, žmogus, kurio veikla, darbai tave įkvepia ir skatina judėti pirmyn?

Neturiu vieno autoriteto, tačiau yra žmonių, kurie man svarbūs. Tai mano tėvai, orientavimosi sporto treneris Laimis Drazdauskas, gestų kalbos vertėja Anželika Nikelė. Treneris Laimis pradėjo treniruoti kurčiųjų orientavimosi sporto rinktinę po 2005 metų kurčiųjų olimpinių žaidynių. Jo auklėtiniai yra pasiekę puikių rezultatų ir Lietuvos, ir tarptautinėse varžybose. Pas jį pradėjau treniruotis nuo trylikos metų ir nuo to laiko pasiekiau labai gerų rezultatų orientavimosi sporte, už tai esu jam dėkinga. Jų veikla bei darbai man kaip pavyzdys, ir šie žmonės parodo, kad viskas yra įmanoma, kad tobulėjimui nėra ribų.

Kas tau labiausiai patinka „Ateities“ žurnale?

Interviu, pokalbiai su jaunais žmonėmis, nes labai įdomu pamatyti naujus veidus, naujas idėjas, sužinoti, kuo užsiima ir ką veikia jaunimas įvairiuose Lietuvos kampeliuose, kaip siekia ir pasiekia savo svajonių. Labai įdomu, kai tekstai yra psichologinės tematikos – tuomet galiu pagilinti savo žinias, pažvelgti į svarbius dalykus įdėmiau. Tikrai kiekvieną mėnesį nekantriai laukiu naujo numerio. Manau, kad šis žurnalas yra jaunam žmogui, kuris ieško kažko kitokio, išskirtinio, nekasdieniško. Esu tikra, kad jaunam žmogui ypatingai reikalingas šis žurnalas, nes jis leidžia į svarbius dalykus pažvelgti giliau, ne praplaukti paviršiumi.

Ko palinkėtum jaunam žmogui, kuris galbūt šią akimirką susiduria su dideliais gyvenimo išbandymais arba negali priimti savęs tokio, koks yra? Daugybė jaunų žmonių turi kompleksų, kurie trukdo jiems judėti į priekį ir siekti savo svajonių. Ko jiems palinkėtum?

Palinkėčiau tiesiog išmėginti įvairius užsiėmimus, nebijoti siekti tikslų. Svarbiausia, kad artimi žmonės motyvuotų juos, palaikytų. Kiekvienas žmogus skirtingas, pasaulyje nėra tobulų žmonių – visi turime kažkokių trūkumų, tad tereikia išmokti būti savimi, nesidangstyti „kaukėmis“.

„Ateitis“ 2016 m. Nr. 1