Gavėnia Graikijos Korfų saloje prasideda Švarųjį pirmadienį paplūdimiuose ir miestelių aikštėse, parkuose, skveruose leidžiant aitvarus. Indrės Jonušytės nuotr.

Lietus po truputį plauna Korfu salos senamiesčio, aplinkinių gyvenviečių gatves ir skverus. Spalvoti konfeti, pamestos kaukės kartu su žmonių juoko, dainų, trepsėjimų ir čepsėjimų garsais, kartu su mažų ir didelių persirengėlių paliktais pėdsakais nuteka į gatvių latakus, po to… į jūrą. Baigėsi mums, vakariečiams, šiek tiek varginantis, šiek tiek per riebus, per spalvotas ir gal per daug triukšmingas trijų savaičių graikiškų Užgavėnių karnavalo maratonas.

O gal ir visai nevarginantis. Savitas ir užburiantis. Ir gal visai netrukus, šiek tiek pailsėję, jo jau pasiilgsime? Nes buvo tikrai didelė jauki šventė, moderni – su rumbos ritmais ir trumpais blizgančiais sijonais, paslaptinga – su juodų kaukėtų žmogystų eisenomis, pašaipi, sarkastiška ir net politiškai užgauli, neretai šlapia ir vėjuota, bet išskirtinai graikiška. Ir ne tik dėl to, kad visada visur smarkiai vėluojanti, bet ir todėl, kad be galo soti, kvapni, nepaprastai skani, ir net po kelias valandas per dieną – saulėta.

Lotyniškai „carne vale“ reiškia atsisveikinimą su mėsa. Graikiškas karnavalo pavadinimas „Apokries“ reiškia lygiai tą patį. Tai tarsi lietuviškos Užgavėnės, per kurias privalu kaip reikiant pasisotinti riebiu maistu ir linksmybėmis prieš Gavėnios pasninką, kuris graikams ortodoksams nuo vakarykščio Švaraus pirmadienio tęsis 40 dienų iki šv. Velykų.  

Patiko, kad čia, palydint žiemą, pasitinkant ir džiaugiantis sugrįžusiu pavasariu, nebuvo nieko panašaus į daug kur kitur įprastą kelių dienų „tūsą“. Ypač salose šventės stipriai persipynusios su įvairiausiais antikinės Graikijos ritualais, o kartu labai įtakotos bažnyčios. Iš vienos pusės labai archaiškos,  o iš kitos – modernios. Korfu saloje karnavalas skyrėsi nuo kitų salų čia itin jaučiama Italijos įtaka – baroko epochos kostiumais, paradais, šokiais ir muzika, perukais ir kaukėmis. Tačiau venecijietiško karnavalo įtaka nepažemino ir į pakraščius nesugebėjo nustumti aplinkinių kaimelių persirengėlių tradicijų, vietinio folkloro. Todėl galima sakyti, kad buvo visko.

Karnavalo atidarymas – su dosniai dalinamu vynu, pasislėpus po lietsargiais, krentant krušai, pilant lietui ir griaudžiant griaustiniui – dainos ir šokiai vis dėlto nesiliovė. Saulėtas Venecijos balius po tapybišku dangumi – su nepakartojamu Korfu senamiesčio žavingumu. Paskutinis sekmadienis, nepaisant oro, irgi buvo atšvęstas iš širdies, šokių ir juoko aidas po kalnus skambėjo net auštant, ant grotelių kepamos mėsos ir dūmų kvapas giliai įsigėrė į kostiumus, kaukes, perukus ir namų jau atvirais langais užuolaidas.

Graikiškos Užgavėnės Korfu ir kai kuriose kitose salose prasideda Venecijos karnavalu. Indrės Jonušytės nuotr.

O po to, kaip staiga viskas prasidėjo, taip staiga ir pasibaigė: ugniakurų dūmų blaškymasis, muzikos garsų aidas, sklidę po kalnus ir paplūdimius, išdidų salos Senamiestį, migdolų ir apelsinų žiedais jau pasidabinusius kaimus.

Pirmadienį pabudome tyloje. Repeticijos baigėsi, moterų klegesys, vaikų juokas nutilo. Įsivyravo ramybė, pakvipo keptomis krevetėmis ir moliuskais. Išaušo Švarusis pirmadienis. Mūsų kaimelyje duona, vadinama lagana, buvo dalinama nemokamai kartu su vakarykščių šokių paskalomis, kuriomis kaimiečiai bus sotūs iki pat Velykų. Jūros gerybės atpigo, tad buvome suvilioti milžiniško aštuonkojo.

Ir ne tik tyliai, bet ir romantiškai – paplūdimiai, skverai, parkai prisipildė vaikų, besitikinčių paskraidinti milžiniškus aitvarus, tačiau ta garbė galiausiai atiteko seneliams, tėveliams ir net mums – atsitiktiniams praeiviams. Vėliau susėdo šeimynos jau prie kur kas kuklesnių stalų – pasiklausyti nerimą keliančių vėl įprasto vakaro, deja, nelinksmų naujienų...

O aš tąkart pagalvojau: ir kodėl kelionių agentūros tokiu metu neveža lietuvių pažiūrėti tegul ne tokios karštos ir saulėtos, bet nepaprastai šiltos ir autentiškos Graikijos.