Ant kalvos akių atstumu nuo Jeruzalės senamiesčio pasigirsta žmogaus balsas ispanų, arabų, italų, lenkų, hebrajų, vokiečių, danų, prancūzų kalbomis. Kai kuriems pritaria gitaros, būgneliai, pučiamosios dūdos ar barškučiai. Kiekvienas būrelis gieda savas giesmes, tačiau visų rankose palmės arba alyvmedžio šakelė, vienodai vėjyje linguojanti pakeliui į Jeruzalę.

Palmių (Verbų) sekmadienio procesijoje, atkartojančioje Kristaus atvykimą į Jeruzalę (Jo laikais miestas buvęs mažesnis nei dabartinio Senamiesčio teritorija), dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių. Ji prasidėjo Betfagės rajone ant Alyvuogių kalno ir po maždaug trijų valandų pasibaigė Šv. Onos bažnyčioje šalia Senamiesčio Liūto Vartų, kur tikinčiuosius vietiniai pagal svetingumo ir pagarbos tradiciją iš balkonų barstė sausais ryžiais. 

„Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: 'Kam jį atrišate?', atsakykite: 'Jo reikia Viešpačiui'“. Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Lk 19: 29–38).

Procesiją vedė Jeruzalės Lotynų (katalikų) patriarchas Fuadas Taualis, su kitais arkivyskupais ėjęs bene paskutinis.
 
Betfagė šiandien yra namai nedidelei palestiniečių bendruomenei, kurie krikščionišką procesiją stebėjo nuo savo namų stogų ir kiemų. Vietiniai vaikai tikintiesiems už pusę euro gatvėje pardavinėjo alyvuogių bei palmių šakas, šviežiai spaustas sultis bei vandens buteliukus.

XIX a. Betfagėje beduinų piemuo netyčia aptiko Bizantijos laikų monolitinę plokštę su kryžiuočių freska; pagal tradiciją, čia Kristus sutiko Martą. XIX a. pab. pranciškonai turto teisėmis įsigijo šią vietą ir ant kryžiuočių pastatų liekanų pastatė bažnyčią. Be to, susirentė tvartą: augino kiaules, avis, karves, triušius bei asiliukus. Mėsą ir pieno produktus pranciškonai veždavo parduoti į Jeruzalę, ant kitos kalvos. 

Kelionėje nuo kalvos žemyn praeinama Dominus Flevit – ašaros formos bažnyčia, kur, pagal tradiciją, Kristus verkęs dėl Jeruzalės ateities.

Žmogaus balsas aidi tarp akmenų ir alyvmedžių, pakeliui į Jeruzalę: „Osana hey, Osana hou...“
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikunaitės nuotrauka
Giedrės Steikunaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Giedrės Steikūnaitės nuotrauka