Savo tekstą pradedu nuo šios garsaus žurnalisto citatos, nes būtent to jis linkėjo man ir mano kurso draugams baigus bakalauro studijas. Kovo 19 d. Čikagoje vyko Romo Sakadolskio laidotuvės. Negalėdami tiesiogiai atsisveikinti su legenda tapusiu visuomenininku, ceremonijos išvakarėse buvę studentai, kolegos, draugai ir bendražygiai susirinko Vilniaus universitete.

Tai, kad R. Sakadolskis buvo tikras interviu meistras, nė vienam žurnalistikos subtilybes išmanančiam žmogui nekelia jokių abejonių. Gerdami arbatą ir žiūrėdami jo pokalbio su „Anglo ligonio“ ir „Talentingojo misterio Riplio“ režisieriumi Anthony Minghella ištraukas, susirinkusieji dalijosi savo įžvalgomis ir prisiminimais. Dabartiniai žurnalistikos trečiakursiai, paskutiniai R. Sakadolskio studentai Vilniaus universitete, garbųjį lektorių įamžino pasirinkę žurnalistui kone tinkamiausią būdą. Įrėminę jo citatą, ketina ją pakabinti Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute.

Ėjo, kol galėjo

Kolegos universitete sutiko, kad iš JAV atvykęs į Lietuvą R. Sakadolskis šalies žurnalistikos lauke įpūtė naujų vėjų. Ilgą laiką dirbęs laisvoje Vakarų žiniasklaidoje, jis negalėjo susitaikyti su įsigalėjusiais standartais, susiformavusiais dar sovietinėje sistemoje.

Profesorius Žygintas Pečiulis sakė, kad iš svetur atkeliavęs žmogus negalėjo suprasti vietinių realijų. Jis prisimena, kaip R. Sakadolskis piktinosi, kad baigiamųjų studentų darbų komisijoje buvo propagandinio filmo „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ kūrėjas. „Su tokiais dalykais mes buvome apsipratę, padarė, tai padarė, juk vėliau išsižadėjo. Per posėdį Romas pradėjo kalbėti, kaip čia taip gali būti. Po dešimties metų mes kaip tik minėjome žurnalistikos dėstymo Vilniaus universitete 60-metį. Jis vėl klausė, ką mes iš tikrųjų švenčiame. Situacija sudėtinga, visiškai atsisakyti istorijos negali, tai mūsų dalis, tačiau Romo žvilgsnis į šiuos dalykus buvo labai skvarbus“, – sakė profesorius.

Žurnalistikos instituto direktorius doc. Deimantas Jastramskis pabrėžė, kad ateidamas į universitetą R. Sakadolskis užpildė susidariusią spragą. Pasak jo, iš užsienio atvykęs žurnalistas, nors jam buvo sunku perprasti vietinės žiniasklaidos peripetijas, situaciją vertino itin plačiai.

Docentas perskaitė ištrauką iš vieno jų susirašinėjimo 2013-aisiais. R. Sakadolskiui grėsė klubo sąnario keitimo operacija, po kurios reikės kelias savaites truksiančios reabilitacijos. Lektorius rašė, kad jam gali tekti praleisti kelias paskaitas. Jis suskaičiavo, kiek susitikimų neįvyks, ir kruopščiai suplanavo, kaip „atidirbs“ surengdamas papildomus užsiėmimus. „Jis labai norėjo dirbti. Tikrai buvo žmogus, kuris eis tol, kol galės“, – teigė doc. D. Jastramskis.

Organizatorių nuotr.

Savo vietoje

Mintimis grįžtant į R. Sakadolskio paskaitas, prieš akis iškyla savo darbu ir idėjomis degantis žmogus. Ir juokas. Skardus, gyvas ir užkrečiamas jo juokas. Tik dėl jo iš tiesų įtikėjome, kad po mūsų Lietuvos žiniasklaida bus kitokia. Taip, ko gero, manė ne viena jo studentų karta.

Neperdėsiu sakydama, kad R. Sakadolskį studentai tikrai mylėjo, o jis – juos. Vakare nuskambėjo daugybė istorijų, kaip jis skolino savo knygas, iki išnaktų taisydavo ir komentuodavo rašto darbus, kviesdavosi į svečius ir tiesiog kalbėdavosi apie gyvenimą. R. Sakadolskis buvo ypač reiklus dėstytojas. Jis kabinėdavosi prie kiekvieno žodžio, baltus lapus primargindavo šimtais visokiausių pastabų. Ir vis tiek studentai veržte verždavosi savo kursinius ir bakalauro darbus rašyti vadovaujami jo.

Susitikime nedalyvavusi, tačiau itin R. Sakadolskį branginanti ir Lundo universitete jo paraginta studijas tęsianti Agnė Raščiūtė tvirtino, kad jis visad skatino turėti savo nuomonę ir mąstyti kitaip. Pasak jos, R. Sakadolskis buvo ir visada išliks įkvepiantis autoritetas. „Prieš ką nors spausdindami ar aptardami straipsnio temą su kurso draugais tarsi juokais paklausdavom: „O ką sakytų Sakadolskis?“ Jo prisiminimas ir, svarbiausia, įskiepytas noras kurti etišką, atsakingą ir nepatogią žurnalistiką yra visur, kur išsibarstę jo studentai“, – mano ji.

R. Sakadolskį pažinojusi nuo jaunystės JAV lietuvių bendruomenės veikėja Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, išklausiusi kolegų ir studentų pasakojimus, padarė taiklią išvadą. „Grįžęs į Lietuvą, jis pateko į savo terpę. Jam tikrai buvo skirta būti mokytoju“, – apibendrino ji.

Balandžio 9 d. 11 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, skirtos Romo Sakadolskio atminimui.

VU naujienos