Ką ištarti mirštančiajam ant tavo rankų? Kokią atsakomybę tie žodžiai turi? Kokia kančios prasmė? Vizitas bene vienintelėje pasaulyje košerinį maistą tiekiančioje krikščioniškoje ligoninėje su nuosavu rabinu, koplyčia ir musulmonais slaugais atveria Jeruzalę, kokia ji visad siekė būti: taikoje ir atvira, pagarbi žmogui. Neapykantos naikinamoje Šventojoje Žemėje čia pražysta žmogiškumas.

Sesuo Monika, slaugė ir Jeruzalės Šv. Luiso ligoninės direktorė, savo patirtis apie skausmą, kančią, ligą, mirtį ir gyvenimą dėsto atvirai ir lyg tarp kitko – sako, be humoro tokiomis temomis kalbėti neįmanoma; tarpusavyje maišosi etinis, filosofinis, religinis lygmenys. Tačiau ryškiausias jų – žmogiškasis; toks visų išgyventų ir išgyvensimų skausmingų istorijų moralas.

Publikuojame šio teksto ištrauką. Visas straipsnis bus skelbiamas antrajame žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numeryje, kuris pasirodys gegužę.

Dantų protezai

Šv. Luiso ligoninė, vos keli žingsniai per tramvajaus bėgius nuo krikščioniškojo Jeruzalės senamiesčio kvartalo, į kurį patenkama per Naujuosius Vartus, čia balsvo akmens sienomis ir jūros mėlio durimis švyti nuo 1889 metų, Osmanų imperijos laikų. 1948-aisiais, po Izraelio įsikūrimo ir Jeruzalės padalijimo į vakarų (žydų) ir rytų (arabų, administruojama Jordanijos), palei jos langus ėjo niekieno žemė, ant stogo patruliavo Izraelio kareiviai, o priešais, šalia akmeninių Senamiesčio sienų – Jordanijos kariuomenė. Šiuo laikotarpiu nutiko dantų istorija, kurią sesuo Monika pasakoja kaip anekdotą.

Pasirodo, 1954 metais prie atviro ligoninės lango stovėjusiai pacientei nusičiaudėjus, jos dantų protezai nukrito į tą „niekieno žemę“, tarp spygliuotų vielų ir militaristinių įtvirtinimų. Senolė užsispyrė dantis atgauti, tačiau šmirinėti jų beieškant toje teritorijoje būtų rizikinga – nušauti galėjo bet kurios pusės kareivis. Šiuo klausimu ligoninės seserys paskambino Užsienio reikalų ministerijai, kuri sušaukė specialią komisiją, o ši nusprendė, jog senolės dantys yra pakankamai svarbus motyvas laikinai nutraukti ugnį. Sutartą dieną seserys, lydimos Izraelio, Jordanijos bei Prancūzijos (Jungtinių Tautų vardu) kareivių, su oficialiu leidimu patraukė ieškoti pamestų dantų. Rado.

Sesuo Monika šioje istorijoje įžvelgia simbolinę prasmę: „Šiandien susitarti nutraukti ugnį labai sunku, ką aiškiai matėme per Gazos karą prieš porą metų: tuomet ugnies nutraukimą išlaikyti buvo sudėtinga dėl politinių priežasčių, dėl taikos pavojaus. Tačiau dantys yra ne politika, ne religija: dantys yra tik – tik! – žmogiška. Visi galime įsivaizduoti, ką reiškia pamesti dantis jiems iškritus pro langą – tai taip žmogiška, kad apie politiką negalvoji ir tiesiog nori žmogui padėti. Taip ir nutiko: ugnis nutraukta, dantys surasti. Tai vyksta ir šiandien Izraelyje ir Palestinoje: sveikatos sistemoje visi lygūs. Nueik į ligoninę, joje rasi visų.“

Šv. Luiso ligoninėje slaugomi žmonės paskutiniame jų gyvenimo etape: vėžio, demencijos pacientai, žmonės komoje arba labai garbaus amžiaus; jie žino, kad šis pastatas jiems yra paskutinis šioje žemėje. „Jie čia atvyksta praleisti paskutinio savo gyvenimo tarpsnio, kuris gali būti viena diena – kai kurie vėžio pacientai miršta jau kitą dieną; arba dvidešimt metų: turime vyrą, kuris komos būsenos pas mus guli du dešimtmečius, – pasakoja sesuo Monika. – Mūsų pacientai yra iš visų Jeruzalėje gyvenančių grupių: palestiniečiai ir izraeliečiai, žydai, krikščionys, musulmonai. Visi gyvena kartu, dalijasi palatomis. Labai gražu regėti vienas kito nepažįstančius, išankstinių nusistatymų ir neapykantos pilnus žmones gulint vienoje palatoje ir staiga suvokiant: man vėžys ir jam vėžys – turime daugiau bendrumų nei skirtumų, nors galbūt aš – žydas, o jis – musulmonas. Šeimos nariai taip pat turi šios patirties, ir galiu užtikrinti, jog santykiai tarp visų pacientų bei jų šeimų yra nuostabūs. Tai ir yra didžiausia pacientų dovana mums: padėti suvokti, kas šiame gyvenime yra išties svarbu. Pirmiausia tai – kas jungia mus kaip žmones, o ne politikos ar religijos teigiami skirtumai. Mes tai gyvename kiekvieną dieną.“

Kai seserį Moniką sutikau pirmą kartą Jeruzalės Notrdamo centre, ji pasakojo apie pacientę žydę, kuri prisiartinus rudeniui prisipažino: „Visą gyvenimą nekenčiau palestiniečių, tačiau dabar, pačioje pabaigoje, ši neapykanta dingo: mano geriausias slaugas yra palestinietis.“

Kas sunku, o kas glosto širdį

Sesuo Monika – Monika Dullman – iš Vokietijos į Šventąją Žemę pirmąkart atvažiavo 1985 metais teologijos studijų. Po šios viešnagės labai norėjusi grįžti, tad 1987-aisiais atvyko vėl kaip savanorė Šv. Luiso ligoninėje. Po to vis grįždavo ir grįždavo… „Kol supratau, kad Jeruzalėje man patiko ne tik pats darbas, bet ir bendruomenė“, – sako ji. Įstojusi į Šv. Juozapo Aparicijos seserų kongregaciją, ji dvejus metus praleido Romoje, Prancūzijoje mokėsi slaugos ir 1999 metais atsikraustė į Jeruzalę. Tuometinei Šv. Luiso ligoninės vyriausiajai seseriai skaičiuojant daugel dešimčių amžiaus ir pavargus, 2004-aisiais sesers Monikos paprašyta perimti ligoninės valdymą.

Ar sunkus tai buvęs kelias? „Šią ligoninę labai myliu ir manau, jog čia gaunu žymiai daugiau, nei galiu duoti kitiems, – sako ji. – Tačiau turiu prisipažinti, jog slaugymas man žymiai arčiau širdies nei administraciniai darbai. Nėra lengva, tačiau džiaugsmo apturime daugiau nei sunkumų. Sunku regėti žmones mirštant; sunku regėti žmones kenčiant. Džiugu padėti jiems kentėti mažiau; džiugu dalintis su jais paskutiniu jų gyvenimo etapu. Sunku rasti pinigų ligoninės išlaikymui ir renovacijoms, sunku atitikti visus Izraelio sveikatos ministerijos reikalavimus, sunku rasti gerų darbuotojų. Tačiau žiūrėdama atgal į visus tuos metus turiu pasakyti, jog džiaugsmo turėjome daugiau nei sunkumų.“

Šiuo metu ligoninėje, pavadintoje Prancūzijos karaliaus ir septintojo kryžiaus žygio vedlio Luiso IX vardu, vyksta renovaciniai darbai; šmirinėja darbininkai, kampuose sukrauti maišai cemento. Viršutiniame aukšte esančiose palatose guli 50 pacientų. Jauni savanoriai iš užsienio baltais chalatais pertraukėles praleidžia kieme, saulėkaitoje. Ligoninės sienos prieš daugiau nei šimtmetį prancūzų ištapytos herbais ir kryžiaus žygiais.

Pasakoja sesuo Monika

Atrasti taiką su savo gyvenimu

Turėjome vieną pacientą, religingą žydą, kuris laukė Mesijo atėjimo. Jis kentėjo nuo demencijos ir kasdien bent po šimtą kartų kartojo: „Mesijas ateina, pamatysite. Ar žinote, jog Mesijas ateina, šiandien Jis ateis.“ Tad visi žinojome, jog šis pacientas laukia Mesijo. Viena mūsų seserų, taip pat kenčianti nuo demencijos, sėdėdavo šalia ir atsakinėdavo: „Jis jau atėjo!“ Jis sako, kad ateis, o ji – kad jau atėjo; dėl savo psichinės būklės jie niekaip negalėjo susišnekėti, turėjome juos atskirti. Šis vyras mirė staiga: vieną šeštadienį, per šabo pietus, pasakė: „Nelabai gerai jaučiuosi, paguldykit mane į lovą.“ Paguldėme, o jis, vos galvai palietus pagalvę, numirė.

Kadangi jo žmona, religinga žydė, šeštadienį atvykti į ligoninę negalėjo – ir vairuoti, ir atsiliepti telefonu per šabą draudžiama – pasiuntėme savo darbuotojų pas ją į namus, kad praneštų, jog jos vyras mirė. Ji turėjo palaukti, kol saulei nusileidus pasibaigs šabas, ir greitosiomis suorganizuoti laidotuves, nes pagal žydų tikėjimą žmogus turi būti palaidotas nedelsiant. Mirė per pietus, dešimtą valandą vakaro jau palaidotas. O jai per tokį trumpą laiką nebuvo kaip su mumis pasikalbėti, sužinoti, kaip jis mirė, tad nusprendėme kitą dieną patys ją aplankyti per šivą – sėdėjimo periodą, per kurį žydai gedi. Ji mus pasitiko žodžiais: „Ne bėda, kad nebuvau su savo vyru, kai jis mirė.“ Nustebę iš pagarbos tik palinksėjome, o ji tęsė: „Tikrai taip, nes jis mirė apsuptas šeimos. Jūs tapote jo šeima. Žinote, kaip stipriai mano vyras laukė Mesijo?“ Tikrai žinojome. „Būtent todėl taip svarbu, kad paskutinius savo gyvenimo momentus jis gyveno su jumis, nes argi tai ne Mesijo laikas, kai skirtingų religijų žmonės kartu gyvena taikoje? Galimybė praleisti paskutines savo gyvenimo savaites jūsų ligoninėje bent iš dalies išpildė mano vyro troškimą.“

Man tai buvo viena stipriausių patirčių: iš tikro pacientai duoda mums šią dovaną – įrodymą, kad vidury Jeruzalės galima gyventi taikoje. Šią dovaną jiems grąžiname padėdami gražiai užbaigti savo gyvenimą, nes viena svarbiausių paliatyvinės priežiūros dalių yra atrasti taiką su savo istorija, savo gyvenimu. Ta istorija visų pirma yra asmeninė: ką nuveikei gyvenime, ko gailiesi; žmonės, ant kurių pyksti arba kuriuos nori dar kartą pamatyti; laiškai, kuriuos turi kažkam parašyti; šeimos reikalai su įvairiausiomis bėdomis, kurias nori sutvarkyti prieš išeidamas; tačiau užbaigti šį gyvenimą konflikte taip pat yra to dalis. Niekas nenori gyventi kare. Labai nedaug kam karas nuoširdžiai patinka. Tad pacientams gyventi pas mus, ligoninėje, su žmonėmis, kurie visad buvo aplink, tačiau niekad jų iš arti nepažinojai, padeda jiems užbaigti savo gyvenimą ramybėje. Tai – vienas stipriausių mūsų ligoninės bruožų, kartu su paliatyvine priežiūra, skausmo gydymu.

Skausmas ir jo gydymas

Yra labai daug triukų skausmui malšinti. Daugeliui žmonių įmanoma numalšinti fizinį skausmą. Štai duodi vaistų, ir jie nepadeda. Pridedi kitokių ir pradeda veikti! Jei ne, pakeiti – juk kiekvienas individas juos priima skirtingai. Tad nepalieki žmogaus likimo valiai nusispjovęs: „Ai, neveikia, nėr ką daryt.“ Ne: ieškai, kol atrandi, kas padeda. Net ir su pacientais, kurie dėl įvairių priežasčių negali kalbėti – su jais naudojame objektyvius kriterijus siekdami išsiaiškinti, ar jiems ką skauda fiziškai. Būna žmonių, kenčiančių nuo demencijos ir demonstruojančių agresyvų elgesį. Prieš puldamas gydyti agresiją, apsižiūri, galbūt yra koks fizinio skausmo šaltinis, ir jį radęs stipriai kali. Jei pacientas nustoja būti agresyvus, vadinasi, jam tiesiog kažką skaudėjo.

Kartą buvo pacientas su atviru kojos kaulo lūžiu – akivaizdu, jam skauda. Kaskart keisdami sauskelnes sujudindavome kaulą – skausmas didžiulis, tai savaime aišku. Tačiau jokių nuskausminamųjų jam nebuvo išrašyta, nes jis negalėjo kalbėti ir pasakyti, kad skauda. Iškart davėme morfijaus, stipraus nuskausminamojo. Po poros dienų atvyksta jo šeima ir klausia: „Kodėl tėtis šypsosi?“ Atsakėme, jog davėme nuskausminamųjų. Tie klausia: „O iš kur žinojote, jog jam skauda?“ Na, pasižiūrėkit į jo koją! Sugebėję pakeisti agresyvų elgesį šypsena ir atsipalaidavimu, įvykdome savo pareigą; tereikia atrasti tinkamą dozę. Tai ir yra paliatyvinė priežiūra: padėti žmonėms gyventi paskutinius jų gyvenimo etapus taip gerai, kaip įmanoma: be skausmo, vėmimo, būnant kartu su šeima.

Padėti šeimos nariams – taip pat. Tarkime, kaip aš, mama, su vaikais lankau komos būsenos savo vyrą, kuris ten atsidūrė man būnant nėščiai? Sakai vaikui: „Čia tavo tėtis.“ Vaikas klausia: „Kodėl tėtis nešneka? Ką tėtis galvoja?“ Padedame šeimoms tokiais atvejais patardami, nes tai taip pat yra paliatyvinė priežiūra – padėti gyventi šį laikotarpį, nes tai – gyvenimo laikas, ne mirties.

Kodėl?

Mano labai dosni motyvacija dirbti šioje ligoninėje iš pradžių buvo turėti stogą virš galvos ir maisto! [Juokiasi.] Žinoma, stengiausi pacientus slaugyti kaip įmanydama geriau; su kančia susidūriau iš labai arti. Iki šiol prisimenu lovoje gulinčią moterį, klykiančią iš skausmo – jai buvo kaulų vėžys. Neturėjau supratimo apie skausmą malšinančius vaistus, nes tuo metu dar nebuvau išėjusi slaugos mokslų. Negalėdama ištverti jos klyksmo, buvau beišeinanti iš palatos. Tačiau prie durų sustojau ir tariau sau: „Ne, Monika. Tu negali jos palikti. Jei nieko daugiau padaryti esi nepajėgi, tai bent jau lik su ja, nes ji iš čia išeiti tai negali.“ Apsisukau ir atsisėdau prie jos lovos. Iki šiol matau, kur ji gulėjo, iki šiol ją matau. Pradėjau mąstyti ir klausti Dievo: „Kodėl?“ Negavau jokio atsakymo. Iki šiol jo neturiu.

Gerai. Ką dabar daryti? Tikiu Dievą, kuris atsiuntė savo Sūnų ant kryžiaus vietoj to, kad ramiai džiaugtųsi Dangumi – ne, Jis atėjo į mūsų realybę ir pats pasirinko kančią. Tad paklausti kodėl turėčiau Jo – tikiuosi, vieną dieną, kai būsiu ten, gausiu atsakymą. Kada tai nutiks, nežinau – galbūt rytoj, gal po 20 ar 40 metų.

Antras dalykas, apie kurį mąsčiau, buvo toks: „Jei negaunu atsakymo į klausimą kodėl, turiu pakeisti klausimą.“ Gyvenime tai visad veikia – per krizes pakeičiu klausimą ir galiu gyventi toliau. Tad šiuo atveju klausimą kodėl pakeičiau į dėl ko. Prancūzų kalboje tai skamba gražiau: pourqoui – vienas žodis, reiškiantis „kodėl“, ir pour quoi – du žodžiai, reiškiantys „dėl ko, vardan ko, kam“. Dėl ko? Ką ši patirtis šaukia mane daryti? Čia ir atradau savo pašaukimo šaltinį. Ne iškart tai suvokiau, tačiau tapti seserimi ir slauge, pašvęsti savo gyvenimą padėti žmonėms sumažinti jų kančią ir yra mano pašaukimas.

Viso skausmo taip paprastai nenubrauksime, tačiau yra labai daug dalykų, kuriais galime sumažinti fizinę, psichologinę, socialinę ir dvasinę kančią – slaugos mokykloje mus moko, jog turime šias keturias poreikių grupes. Fizinė reiškia ne tik nepatirti skausmo, bet ir neturėti žaizdų, būti švariam ir nealkanam; psichologinė susijusi su psichine sveikata: nerimu, depresija; socialinė reiškia nebūti vienišam: kur mano šeima, kur draugai, kodėl jų neturiu?; o dvasinė – tai prasmė. Pastaroji labai įdomi, nes atradau vieną dalyką: jei žmogų išklausysi, jis prasmę atras. Padėti kitam atrasti prasmę nereiškia jam tą prasmę duoti. O ir duoti negaliu, nes pati nežinau, kodėl žmonės tiek daug kenčia. Tačiau jei žmogaus išklausysi, atsakymus savo religinėje struktūroje ar pasaulio suvokime jis ras pats.

Pagarba vieno kitam

Labai lengvai galime vienas kitam padėti, net jei esame skirtingų religijų ir prasmių sistemų atstovai. Užtenka ištarti: „Gerbiu tave tokį, koks esi, ir eisiu su tavimi iki tavo gyvenimo galo taip, kaip eini tu.“ Politiškai ligoninėje turime įvairių tautinių ir religinių kultūrų atstovų, dažnai priešiškų, tačiau ne politikos aptarinėti čia susirenkame. Turime bendrą tikslą: padėti pacientams paskutinį savo gyvenimo etapą pragyventi kaip įmanoma geriau.

Pas mus dirba musulmonų, krikščionių, žydų; turime religingų ir ne, turime musulmonų, kurie meldžiasi, bei musulmonų, kurie geria alkoholį. Valgome kartu. Esame vienintelis katalikiškas vienuolynas su košeriniu maistu ir ligoninės rabinu bei koplyčia. Tad valgykloje tiekiamas maistas yra košerinis [pagal žydų religinį reikalavimą nemaišyti mėsos ir pieno produktų], o aš esu atsakinga už savo lėkštę. Jei noriu valgyti košeriškai, taip ir darau; jei noriu ant kepsnio užsipilti jogurto, užsipilu – tačiau nepilu jo į kolegos lėkštę. Kiekvienas pagal save. Jei vakarėliui pagaminau pyragą su alkoholiu, pašnibždėsiu negeriančiam kolegai į ausį, kad jo neragautų. Taip gyvename: gerbdami vienas kitą.

Laidotuvės

Turėjome rusę stačiatikę, gana jauną moterį, kuriai diagnozuotas vėžys. Žinojome, jog praktikuoja savo tikėjimą, nes ją nuolat lankydavo stačiatikės vienuolės. Vieną dieną jos pirštai pradėjo mėlynuoti: supratome, jog ji miršta. Per atsitiktinumą ligoninėje tuo metu lankėsi rusų stačiatikių dvasininkas, kuris klausėsi kito rusų stačiatikio paciento išpažinties; tasai dėl smegenų auglio negalėjo kalbėti, tad atlikti išpažintį buvo sunkoka. Be to, ilgą laiką manėme, kad jis žydų tikėjimo, tačiau atėjęs pasikalbėti rabinas suprato, jog pacientas išties yra krikščionis ir nori prieš mirtį atlikti išpažintį. Rabinas paruošė jį ir pakvietė kunigą.

Mūsų moteris dabar jau buvo visai prie mirties slenksčio ir norėjome, kad dvasininkas ją palaimintų. Aš rusiškai nemoku, tad pasikviečiau kito paciento rusiškai kalbančią giminaitę ir paprašėme išversti. Kadangi dažnai taip nutinka, visi lankytojai pasiruošę versti iš įvairių kalbų, tad ji su malonumu sutiko. Sakau jai: „Prašau, išverskite šiai moteriai, kad ji tegu nemiršta, iki kol ateis kunigas. Jis jau netoliese, tegu palaukia.“ Ta atsako tokių žodžių neversianti. Pakartojau prašymą, ir ji vėl atsisakė išversti. Tuomet užrikau: „IŠVERSK IR PASKUBĖK!“ Kadangi esu aukšta, ji pakluso. Čia atėjo dvasininkas, greitosiomis paprašiau mirštančiąją palaiminti. Jis jai įduoda šv. Komuniją, jai nurieda trys ašaros, ji nusišypso ir miršta. Dvasininką ištiko toks šokas, kad patariau prigulti – jam buvo per daug. Išklausęs išpažinties negalinčio kalbėti vyro, kuris jos nebuvo priėjęs dvidešimt metų – dėkui Dievui, rabinas suprato jo norą ir pakvietė krikščionių dvasininką – o dabar ši moteris!

Kad ir kaip būtų, aš pasakiau: „Kas taip mirė, privalo būti palaidotas krikščioniškai.“ Tačiau ta pacientė turėjo tik vieną giminaitį, dėdę – žydą ortodoksą. Kalbu su juo, jis man sako: „Žinau, kad mano dukterėčia krikščionė, tad ir laidosime ją krikščioniškai, tačiau privalote man padėti, nes aš tų apeigų neišmanau.“ Gerai, padėsime. Paguldėme ją į karstą, ligoninės automobiliu nuvykome į stačiatikių kapines, ant Siono kalno, netoli Jeruzalės senamiesčio, ir suėjome į koplyčią. Prie jos sutinku jos dėdę, jis sako: „Ak, Monika, nežinau, ką daryti. Mano vaikai labai pyksta, kad atėjau į krikščioniškas laidotuves – sako, jog man, žydui, neleistina. Tačiau mano galva, prievolė palaidoti dukterėčią yra aukščiau už draudimą įeiti į bažnyčią. Tad esu čia, bet turiu kitą problemą: girdėjau, kad bažnyčiose vyrams reikia nusiimti kepures. Ką man daryti su savo kipa [žydų vyrų ant galvos nešiojama nedidele kepuraite]?“ Šioje situacijoje negalėjau juokauti, tačiau jei būčiau galėjusi, būčiau atsakiusi, jog ir popiežius nešioja kipą, ir vyskupai. Vietoj to patariau elgtis taip, kaip jam patogu. Jis į koplyčią įėjo su kipa. Kai stačiatikių dvasininkui baigus maldą atėjo laikas išnešti karstą, linktelėjau mūsų ligoninės vairuotojui, kuris yra musulmonas; tai buvo jam ženklas uždengti karstą ir paimti vieną jo rankenų. Žvilgtelėjau į mirusiosios dėdę, jis suprato ir paėmė kitą rankeną. Atsisukau į dvasininką, vienintelį likusį vyrą, tačiau jis buvo užsiėmęs smilkalais ir nepasiruošęs niekam jų perleisti. Na ką, pati esu gana stipri, tad paėmiau trečiąją karsto rankeną, tai pamačiusi stačiatikių vienuolė – taip pat tvirto sudėjimo moteris – paėmė ketvirtąją. Taip nešėme karstą iki pat kapo: musulmonas, žydas, katalikų vienuolė bei stačiatikių vienuolė.

Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo momentų: visi susijungėme tam, kad karste gulinčioji būtų palaidota taip, kaip gyveno. Nė vienas nenorėjome kito atversti į savo tikėjimą. Tiesiog kartu atlikome pareigą šiai moteriai, dėl jos visi žiūrėjome viena kryptimi.