Aukštutinis pastato ant Siono kalvos aukštas, įėjimas į Paskutinės vakarienės (pagal katalikiškąją tradiciją) menę. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Paskutinė vakarienė vyksta visose keturiose evangelijose, vyksta mūsų tikėjime. Jeruzalėje ji vyksta keliose vietose vienu metu ir visos jos kam nors vienintelės teisingos.

Giedrė Steikūnaitė. Jeruzalė

Tas mįslingas vandens ąsočiu nešinas žmogus žinojo, o mes tik galime spėlioti – ir tikėti arba ne; ginčytis dėl istorinių faktų, arba tiesiog bandyti suvokti prasmę ir iš jos pasimokyti. Tos biblinės menės, „aukštutinės patalpos su baldais“ paieškos man prasideda ne tiesiai šviesiai, kaip Jėzaus mokiniams, o suglumimu: kiek jų yra ir kur ta tikroji? O šiąją ar galima aplankyti, ar užtenka priimti jos idėją? Jeruzalė – tai tradicija; tikėjimas čia paremtas per amžius susiklosčiusiomis tiesomis, kurios skirtingose religijose ar net tos pačios religijos skirtingose denominacijose interpretuojamos vis kitaip.

Iš Senamiesčio išėjus pro L formos Siono vartus atsiveria pietinės miesto panoramos ir turistinių autobusų stovėjimo aikštelė; už keliolikos žingsnių riešutų prekeivis žymi įėjimą į lankytinų religinių objektų teritoriją. Čia – Siono kalva ir čia – Paskutinės vakarienės vieta (Lk 22:7–23, Mt 26:17–30, Mk 14:12–25). Viena jų, ta mūsiškė.

Vitražas su arabišku užrašu Paskutinės vakarienės menėje ant Siono kalvos. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Nurodomieji ženklai į krikščionybėje tokią svarbią vietą vieni rūdija, kitų lengva nepastebėti. Akmeniniais laiptais į viršų draugiškai lipame su rusų turistais; pereiname įvadinę patalpą su nuobodžiaujančiu (taip visiems geriau) apsaugininku. Iš čia – į salę, kurioje, pagal vyraujančią krikščioniškąją tradiciją, prieš beveik du tūkstančius metų Jėzus su dvylika savo mokinių susirinko vakarienės, kaip vėliau paaiškės – paskutinės kartu. Pasiaukojimo, išdavystės, Šventosios Dvasios tematika – kuri, tikėjausi, man čia apsuks galvą – išgaravo neapsireiškusi. Šioje salėje mąstau tik apie tai, kad pusę jos užėmę galvas nulenkę prancūzai piligrimai gieda gražiai, nors jų gitaristas ir tylus; kad norėčiau, jog religingi kaimynai iš Rusijos greičiau baigtų savo fotosesijas; ir kad salė daili, tačiau visai ne tokia, kokią nutapė Leonardas da Vinčis. Nes jis, kaip man pritaria ir mokslininkai, visgi buvo neteisus. Galbūt specialiai.

Mano mintys šioje Paskutinės vakarienės salėje yra visai ne dvasingos: jas drumsčia ir išblaško žemiški diegliai.

Įėjimas turistams ir piligrimams nemokamas. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Galbūt dėl to evangelijose apie šį įvykį parašyta sąlyginai nedaug: galbūt jų autoriai anuo laiku tiesiog nesuvokė jo svarbos? Mintis sudrumstus Jėzaus įspėjimui apie išdavystę, kiekvienas susikoncentravo ties savimi ir išblaškė save bei aplinkinius? Apimti liūdesio, sumišimo ir dvasios sunkumo nesugebėjo įžvelgti Jėzaus poelgių reikšmės? Kaip žmogiška, ar ne?

O išdavystė: kas išties išduodama? Bendrakeleivis ar paties sąžinė? Prie bendro stalo sėdintis Judas valgo Kristaus kūną ir geria jo kraują, tarsi tikėtų; tačiau jis netiki. Išdavystė draugo, žmogaus, Dievo Sūnaus... ar viešai deklaruojamiems įsitikinimams prieštaraujantis elgesys nėra tikroji nuodėmė? Ar ne tai Jėzus turėjo omenyje?

Tarp skliautų aptinku užrašą „Dievas“ arabų kalba, išraižytą, regis, ne daugiau nei prieš dvi–tris kartas. Ant sienos yra ir arabiška inskripcija – manau, taip pat apie Dievą. Languose išlikę mečetės laikų vitražai, žiburiuojantys islame svarbia mėlyna spalva.

Kiemas iš pastato viršaus, jame įsikūrusi Izraelio policijos nuovada, ješiva (žydų religinė mokykla) bei sinagoga; apačioje - karaliaus Dovydo kapas, tačiau šis jame nepalaidotas. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Dviaukštis akmeninis pastatas su nuobodžiaujančiu apsaugininku: sako, seniai seniai čia būta judėjų ir krikščionių sinagogos (taip tuomet vadinti maldos namai), kurią istorijos dalyviai griovė ir atstatinėjo. Jeruzalės užkariauti atvykę kryžiuočiai XII a. čia pasistatė koplyčią, kuriai taip pat nebuvo lemta išlikti. Vėliau atvykę pranciškonai išliejo daug prakaito, kol 1335 metais šią vietą įsigijo; tai būta jų pirmosios Šventojoje Žemėje. Jie pataisė stogą, sutvirtindami jį gotikiniais skliautais. Šalia pasistatė vienuolyną su atviru kiemu. O apatiniame aukšte sakytinės tradicijos aiškinimu buvo žydų karaliaus Dovydo kapas, tik kad jis čia palaidotas niekad nebuvo. Šiojo, pasak benediktinų vienuolio ir archeologo br. Bargilio Pixnerio, pseudokapo pranciškonams niekaip nepavyko perimti: musulmonai jame įsirengė buveinę ir reikalavo valdžios išvyti kitatikius iš viršutiniojo aukšto. Po ilgų kovų XVI a. viduryje pranciškonai galų gale išvyti iš Siono kalno, o kad negrįžtų, pastatas Osmanų deklaruotas mečete. Paskutinės vakarienės menės sienoje išskaptuotas mihrabas – į Meką (musulmonų maldos kryptį) atsisukusi maldos niša; tiesiogiai priešpriešiais I amžiaus judėjų-krikščioniškos sinagogos-bažnyčios nišai, kuri nurodė kryptį į Kristaus kapo ir Prisikėlimo vietą, šiandienę Kristaus Kapo bažnyčią. O Dovydo pseudokapas šiandien yra sinagoga, kurioje meldžiasi religingi žydai.

Paskutinės vakarienės menės vitražiniai langai iš lauko pusės. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

„Ješiva ten“, – moja ranka pasiklydusiam turistui jaunas barzdotas muzikantas, uždarbiaujantis kiemelyje. Kažkur tarp Izraelio policijos nuovados, nedidelio Holokausto muziejaus, viešųjų tualetų po akmeniniais skliautais bei žalio sodelio su geležinėmis kėdutėmis. Ant stogo, prie pat minareto, ankštoje kamaraitėje įsikūręs hebrajiškai kalbantis kažkieno „prezidentas“; nuo to paties stogo matyti šalimais esantis benediktinų vienuolynas ir Marijos Dangun Ėmimo bazilika, kur, tikima, mirusi ir paimta į Dangų buvo Mergelė Marija; horizonte – kryžiai, ortodoksų kryžiai, minaretai.

Pastato stogą sutvirtino XIV a. jį įsigiję pranciškonai. Tai - pirmoji jų saugoma šventoji vieta Šventojoje Žemėje. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Ant to paties pranciškonų sutaisyto Paskutinės vakarienės menės stogo balandžiai lesa baltą duoną. Musulmonams religija ir mamos pamokymai draudžia duoną, net ir pelijančią, išmesti lauk ar ant žemės: ji turi likti aukščiau. Nes duona – maisto, valgio, gyvybės simbolis. Jėzus su mokiniais, sako, ją valgęs neraugintą, kaip priklauso pagal judėjų Pesacho (žydų Velykų) tradiciją. „Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19) Eucharistijos įsteigimas – labai svarbi to vakaro dalis; tačiau šiandieną mums rūpi žemiškieji jos aspektai: Paskutinės vakarienės meniu. Italų archeologai Marta Berogno ir Generoso Urciuoli parašė knygą Jeruzalė: Paskutinė vakarienė“ (it. Gerusalemme: l'Ultima Cena), kurioje aptaria, ką tą vakarą galėjo valgyti Jėzus su mokiniais. Jie teigia, jog valgyta greičiausiai iš akmeninių indų, nes kitus žydai būtų laikę nešvariais; kad sėdėta tų laikų papratimu ant žemės, pasitiesus kilimų ir pagalvėlių, maistą sukrovus ant žemo stalo; svarbiausi žmonės pagrindiniam svečiui sėdėję iš kairės ir iš dešinės. Ir jei Paskutinė vakarienė tikrai buvusi Pesachas, tuomet pagal žydų tradiciją joje būtų patiektas paaukotas avinėlis; taip pat, pagal anuomečius receptus, lėtai troškintos pupelės, alyvuogės su į mėtą panašiomis žolelėmis, karčios žolelės su pistacijų riešutais, bei vaisių ir riešutų pasta su datulėmis (charozetas).

Pagal judėjų tradiciją, Neraugintos duonos dienos sederas (hebr. „Tvarka“) nurodo, jog vyną vakarienės metu reikia pilti keturis kartus. O vynas Jeruzalėje tuo metu, sako, buvęs labai stiprus ir tūkstantmečių tradicijų išpuoselėtas. Be to, į jį vyndariai mėgdavę pridėti žolelių bei vaisių (mirtos, cinamono, šafrano, granatų).

Tačiau tas keturias taures Jėzus pilti galėjo ir pačiame Jeruzalės senamiestyje, ne šalia jo. Viena seniausių krikščionių bendruomenių sirų ortodoksai tiki, jog Paskutinė vakarienė vyko jų valdose, nedidukės Šv. Morkaus bažnyčios rūsyje. Ją rasti patartina iš Armėnų kvartalo sekant Ararato gatve arba laiku pasukant į dešinę iš Šv. Morkaus gatvės. Čia, sako, būta šv. Morkaus motinos Marijos iš Jeruzalės namo, kuriame rinkdavęsi ankstyvieji krikščionys. Sirų ortodoksų liturgija yra seniausia pasaulyje išlikusi krikščioniška liturgija; Mišios laikomos senąja sirų kalba – dialektu aramėjų kalbos, kuria kalbėjo Jėzus. Nedidukė bendruomenė įsitikinusi, jog jųjų yra pirmoji krikščionybėje bažnyčia. Kuo įsitikinę mes, galime ir toliau svarstyti.

Įėjimas į šv. Morkaus bažnyčią. Šalia esantis užrašas nurodo, jog čia - Paskutinės vakarienės vieta. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Pasimetus tarp fizinių ir metaforinių lokacijų, sąmyšiui padidinti atsiranda ir ginčų dėl laiko. Ar Didysis ketvirtadienis išties vyko trečiadienį? Evangelijos pagal Morkų, Matą ir Luką Paskutinės vakarienės dieną nurodo kaip „neraugintos duonos dieną“, t. y. žydų Pesacho (Velykų) dieną, t. y. ketvirtadienį; tačiau Evangelijoje pagal Joną rašoma, jog Jėzus mokinius valgyti kvietęs dieną prieš neraugintos duonos šventę. Kembridžo universiteto mokslininkas Colinas Humphreys'as sako, kad Paskutinė vakarienė vyko trečiadienį, 33 m. balandžio 1 d. Jo teiginiai paremti išvada, jog apaštalai tiesiog naudoję skirtingus kalendorius – pirmieji trys rėmęsi senuoju žydų kalendoriumi, o Jonas – naujuoju mėnulio. Savo svarstymus jis pateikia knygoje „Paskutinės vakarienės misterija“ ir siūlo baigti konfūzyti žmonės kasmet perkėlinėjant Velykas ir verčiau jas amžių amžiais minėti pirmąjį balandžio sekmadienį.

Kad ir kuri savaitės diena būtų, Paskutinė vakarienė žymi vieno pabaigą ir kito pradžią. Tai – naujos Bažnyčios inauguracija, nors tokia anuomet ir nelaikyta. Krikščionių Bažnyčia šią dieną minės kaip šv. Komunijos pradžią, jos istorines šaknis, nors apaštalai anuomet to ir nesuprato. Tačiau turbūt didžiausia pamoka ta, jog net ir Judo nuodėmė tos Vakarienės prieš beveik du tūkstančius metų Jėzui nesugadino: Jo žvilgsnis krypo į Dievo veikimą, ne svyruojančių mirtingųjų.

Sirų ortodoksų giesmių knyga, kurią sugiedoti reikia iki Velykų. Užrašyta aramajų kalba, kurios dialektu kalbėjęs Jėzus. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Sirai ortodoksai šiemet Velykas švęs gegužės pirmą dieną; iki tol per Gavėnią jie meldžiasi tris kartus per dieną. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Šv. Morkaus sirų ortodoksų bažnyčia, pastatyta ant Morkaus motinos namo griuvėsių. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Anot sirų ortodoksų tradicijos, čia, šv. Morkaus bažnyčios apačioje, Jėzus su mokiniais valgęs Paskutinę vakarienę. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Turistų iš Rusijos Jeruzalėje gausu tiek, jog gatvės prekeiviai reklaminius ženklus dažnai užrašo ne tik anglų, bet ir rusų kalbomis. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Mihrabas (niša sienoje, nurodanti maldos kryptį, atsisukus į Meką). Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Paskutinės vakarienės menė. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt

Giedrės Steikūnaitės nuotrauka.

Bernardinai.lt